Vyr. redaktoriaus prierašas: Dar vienas tekstas apie visas kitas temas užgožusį skandalingą italų režisieriaus spektaklį. Šįsyk tai psichiatrės reakcija, būtent tai ir paskatino šį tekstą paskelbti, nors atrodė, jog tie, kurie norėjo išsakyti savo poziciją, kažką paaiškinti, jau tai padarė.

Pritariu tiems, kurie teigia, kad tokios reklamos dar neturėjo nė vienas Lietuvoje rodytas spektaklis, kino filmas ar koncertas. Tiesa, galbūt iš tiesų tai išskirtinis atvejis. Tiesa, spręsti sudėtinga nemačius spektaklio, tačiau eiti į jį vien tam, kad susidaryčiau nuomonę, - tikrai neketinu. Net jei autorius nenorėjo nieko įžeisti, šio spektaklio arogantiškas pristatymas jau susprogdino skandalo bombą ir dar ilgai teks gyventi tarp nesusikalbėjimo šūkių. Esu įsitikinęs, kad tas problemas, kurias kelia spektaklis, buvo galima perteikti ir kitaip.  Man skaudu, jog menininkai nesuvokia, kad tai, kaip jie elgiasi su man brangiais simboliais, mane žeidžia, net jei jie ir neturėjo tokios intencijos.

Kita vertus, visus metus kartojame palaimintojo vyskupo J. Matulaičio šūkį, jog blogį turime įveikti gerumu, tačiau, atsiradus progai, jį išbandyti gyvenime, piktai mosuojame kumščiais, ne mažiau aršiai, kaip Jėzų nuteisusi minia prieš du tūkstančius metų. Pastarosiomis dienomis teko girdėti sakant, kad turime mokytis iš musulmonų. Sutinku, kad rimto požiūrio į tikėjimą tikrai turėtume pasimokyti, tačiau kartu džiaugiuosi, jog esu krikščionis, o ne musulmonas, nes Gailestingasis Dievas moko, kad svarbiausia ieškoti vartų į kiekvieno žmogaus širdį, o ne statyti barikadas.

Tikrai pritariu tiems, kurie pasiryžę oriai susirinkti prie Nacionalinio dramos teatro ir parodyti, kad jiems skauda, jog toks Dievo Veido paveikslo naudojimas yra šventvagystė. Pritariu tiems, kurie ragina susitelkti į meilės darbus ir negaišti laiko tokiems spektakliams. Kartu esu įsitikinęs, jog tas pyktis, plūdimasis ir įsijautimas į teisėjų vaidmenį, kurį regime šią savaitę iš kai kurių Jėzaus „gynėjų“, mūsų Viešpatį, numirusį ant kryžiaus už kiekvieną nusdėjėlį, taip pat yra šventvagystė.

***

Autorė yra Vilniaus m. Psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė, Lietuvos Kultūrinės psichiatrų asociacijos prezidentė

Kad Jėzaus  veidas apmėtomas fekalijomis – piktai džiugu ir smalsu stebėti mums, XXI amžiaus civilizuotiems piliečiams, akivaizdžiai praradusiems nemažai žmogiškųjų jausmų. Pats veiksmas nenustebintų ir nesupykdytų paties Išganytojo – iš istorijos žinome, kad tai buvo tik vienas iš daugybės patyčių iš Jėzaus būdų. Per du tūkstančius metų žmogus mažai pasikeitė – kūno anatominė sandara ta pati, blogo kitam troškimas – toks pat. Ypač instinktai – jie nė kiek nepatobulėjo, o ir instinktų iškrypimai išlikę. Tik dabar yra daugiau galimybių tuos iškrypimus rafinuočiau išreikšti bei pavadinti.

Teatro galia milžiniška. Visi atsimename, kai dar „prie ruso“ iš scenos nuskambėję žodžiai:„Lietuva, būk laisva“ uždegė mūsų šrdis, ir kišenėse suspaudė rankas į kumščius ar špygas, o išdrįsusiam tokį spektaklį pastatyti Jonui Jurašui kainavo atleidimą iš darbo bei tremtį iš Tėvynės, tai šiandien metaforų kalba nebeturi galios, yra sunkiai suprantama.

Menas prisitaiko prie žiūrovo: fekalijos į veidą, ir galvok, ką nori. R.Castellucci spektaklis apie tėvo ir sūnaus santykius, tai iki tokių nusiritome santykių, jų nebepaslėpsi.Tokių santykių pas mus yra.

Žaidimas išmatomis teatro scenoje galimas dėl mūsų pačių, tikinčiųjų, kaltės – mūsų tikėjimas tapęs per drungnas, prieinamas įžeidimams, skaudinimui, patyčioms. Daugybės pasiteisnimų „šalčiau tikėti“ atsiradimui. Jau vien tas faktas, kad galima nueiti ir pasiimti Komuniją, kai kunigas ją dalina Mišių metu, rodo mūsų šventųjų apeigų ženklų supaprastėjimą, liberalizmą. O dar save tikinčiais laikančių asmenų diskusijos: „Tikiu, bet savaip. Ir pateikiama daugybė paaiškinimų, „kaip“. Labai argumentuotų, asmeniškai patogių, modernių, suprantamai paaiškinančių, „kaip“. „Viešpatie, kuris degi meilės ugnimi, uždek mane tokiu karščiu...“

Meilės ugnies nebereikia, ji per kaitri... Tai kodėl prie mūsų neprieiti?  Ir nenusispjauti? Tai galima šiandien paaiškinti meno išraiška, laisvių sąvokomis ir kitokiais moderniais argumentais. Dar populiari šiandienos reagavimo forma – ignoruoti, apsimesti, kad niekas nevyksta. Svarbu, kad viskas tylutėliai praeitų... Nepatekti į nepatogią padėtį... Pamėginkit taip padiskutuoti apie tikėjimą su musulmonais – pastarieji gyvybę guldys už jiems šventus dalykus.

Laukiam šeštadienio spektaklio, žmonių emocijos liejasi per kraštus. Kai kurie pacientai ateina su klausimais, ar eiti jiems į spektaklį, ar ne. Atsineša turimus bilietus, ir teigia, kad negali apsispręsti patys...

Romeo Castellucci yra modernaus teatro atstovas. Įvairių šalių atsiliepimai apie jo kūrybą kontroversiški. Stebėjau poną R.Castellucci, jo veido išraišką, klausiau jo balso tembro, stebėjau gestus, povyzą, žvilgsnį. Paklausysim, ką jis pasakys mūsų žiūrovams šeštadienį (jeigu jam bus leista  su mūsų žmonėmis susitikti). Autentiškas žodis visada vertingiausias.

Žiūrėjau ir kitų jo spektaklių ištraukas. Youtube įdeda šio kūrėjo darbų greta teletabių nuotykių ar ufoporno scenų: grupinio sekso (trijų asmenų) – santykiauja neaiškios lyties asmenys (gal kokia lytinių organų nevykusi sklaida), bet su buožgalvių kaukėmis. Neatrodo, kad jiems pavyktų pasitenkinti, nepaisant akivaizdžių pastangų. Pasidomėjau, paieškojau ir daugiau R.Castellucci kūrybos darbų. Esant simboliniam mąstymui, tikrąją prasmę visada žino tik kūrėjas. Modernu ir daug erdvės interpretacijoms. Jei man reikėtų daryti su juo psichiatrinį interviu, kuo atidžiau susirinkčiau seksualinę anamnezę, na ir, žinoma, – dvasinės raidos klausimai būtų ekspertiniai. Galimai šios sritys yra probleminės. O gal ir ne. Gal ir dar rimčiau. Toli pažengus šizofrenijai, jau defekto stadijoje, mūsų pacientai valgo savo išmatas, jomis svaidosi, žaidžia, darosi veido kaukes. Visai nesupranta, ką daro. Tai jau slaugos, nebe gydymo klausimas. Scenai nelabai tiktų, neestetiška. Tačiau viešose įstaigose yra tekę matyti.

O gal viskas ten gerai, tik mūsų Kultūros ministerija nepasivargino deramai anonsuoti būsimo kultūrinio reiškinio. Nesuprantama pozicija, ar jokios nebuvimas. Ar gal ministerijos darbuotojams nesuprantams tas teatro ar dvasinės būsenos fenomenas, tad paliktas kiekvieno asmeninei nuomonei bei nuomonių karui. O gal čia  po Europą klajojantys anekdotai apie mūsų kultūros ministerijos sugretinimą su Šveicarijos jūrų ministerija, kaip dvi neegzistuojančias. Kultūros ministerijos pozicija, švelniai tariant, nesuprantama, nedaranti jokios „švietėjiškos“ ar „kultūrinančios“ įtakos šiuo atveju piliečių emocijoms. Kultūros ministerijos anonsas, ekspertinė nuomonė šiuo atveju labai svarbi. Ypač kai tokios kontroversiškos ir audringos emocijos kelia audras tarp piliečių, sėja nesantaiką, pasipiktinimą. Ką pasakytų kultūros ministras tikintiesiems Lietuvos piliečiams?

Kad tikintieji įžeisti, tai savaime suprantama. Tai normali, sveika, adekvati reakcija. Lietuva sumanipuliavo savo katalikybe prieš pasaulį, kai reikėjo pasirodyti geriems ir kovojantiems už laisvę. Tada viešos lietuvių masinės maldos apskriejo pasaulio ekranus ir pelnė milijonus paramos balsų, simpatijų.

Esame Europos dalis. Europoje dominuoja krikščioniškos vertybės. Mūsų tautos vertybės, religiniai įsitikinimai yra labai svarbi psichikos dalis, mūsų dvasinis paveldas, labai asmeniškas kiekvienam žmogui.Tikim į Dievą ne ant debesies sėdintį, bet mūsų širdyje  gyvenantį, brangaus žmogaus veide regimą. Nepagarba šventiesiems jausmas žeidžia. Kažkas su mumis pasielgė neatsakingai... Primityvu tokią svarbią susidariusią problemą nurašyti „asmeninės laisvės“ sąskaiton... Dar galima svarstyti „išmatų fenomeną“ kaip sąmoningą sukiršinimo tendenciją, priešrinkiminį triuką. Pagaliau – provokaciją , išpuolį prieš krikščionis – kas dabar tampa itin populiaru ir madinga, o išraiškos būdai vis agresyvesni.

Na, šis kultūrinis „išmatų fenomenas“ manipuliuoja žmonių emocijomis. Dar – ir tai gal svarbiausia. Aiškumo suteiktų visas šio reiškinio pristatymas: pateiktas verslo planas, idėja, atrankos kriterijai, kas už ką atsakingas, sąmata, lėšų paskirstymas. Viešai. Tada susidėliotų visi taškai, kur jiems reikėtų dėtis, ir išryškėtų „tikrasis veidas“. Ir kas kuo kvepia..