Nėra lengva kalbėti apie šiomis dienomis viešojoje erdvėje vykstančias diskusijas dėl prieštaringai vertinamo garsaus italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. „Bernardinai.lt“ pasirodė keletas tekstų, mano galva, įvairiapusiškai pristatančių spektaklį bei jį supantį kontekstą. Kam dar rašyti? Norėčiau pasidalinti mintimis apie keletą dar nepaliestų aspektų.

Kitaip nei politikai, Lietuvos vyskupai pasielgė itin išmintingai, - atsiliepdami į pakartotinus tikinčiųjų raginimus, išsakė sveiką krikščionišką poziciją: žmogus, kuris jaučiasi užgautas, turi teisę išsakyti savo nuomonę ir turi teisę tikėtis, kad jo nuomonė bus išgirsta.  Katalikų Bažnyčia primygtinai ir aiškiai kvietė vengti pykčio, smurto ar žeminimo apraiškų, kurios tik daugintų blogį, kurį sukėlė spektaklio metu naudojami šokiruojantys vaizdai. Beje, festivalio rengėjai informaciją apie Kristaus paveikslo dergimą ekskrementais vadina „neteisinga“, tačiau taip ir neišgirstame išsamesnio paaiškinimo, kodėl susidarė ši klaidinga nuomonė. Gal paprasčiausiai tai reiškia, kad šios scenos nebus rodomos Vilniuje, kaip jau nebuvo rodomos kitur?

Festivalio organizatoriai šiek tiek išsigando, kai iškilo grėsmė sklandžiai repertuaro eigai. Pirmoji reakcija – gintis, kaltinti kitus neišprusimu. Dėl spektaklio vertės – nesiginčiju, nes pati jo nemačiau, tik skaičiau užsienio spaudoje, mačiau ištraukas internete, susidūriau su įvairiais, ne visada itin palankiais meno kritikų vertinimais. Norėčiau atkreipti dėmesį į kitą dalyką.

Dabartinė situacija, mano galva, labai daug ką pasako apie mūsų visuomenę. Gerbiama Audra Žukaitytė interviu „Bernardinai.lt“ kėlė klausimą: koks yra tas mūsų krikščioniškas tikėjimas, jeigu išsigąstame aštresnių formų? Argi jis vien „dogminis“, tikriausiai turėdama omenyje paviršutinišką ir formalų tikėjimą.

Gal ir taip, gal mūsų krikščionių bendruomenė dar nėra visai panaši į pirmųjų amžių tikinčiuosius, kurie drąsiai pasitiko visuomenės atmetimą ar mirtį dėl savojo Dievo, kurį mylėjo. Nesame tokie, kokie turėtume būti. Ne veltui skelbiami Tikėjimo metai, siekiant sustiprinti katalikų tapatybę, padėti susitikti su Gyvuoju Dievu šiandienos pasaulio sūkuryje.

Kita tiesa, kad katalikais save laikantys žmonės vis dar nesijaučia visateisiai savo šalies piliečiai. Jų tikėjimas geriausiu atveju toleruojamas darbovietėje ar tarp giminaičų, jų vertybės nuolat apklijuojamos „tamsybininkų“ etiketėmis viešojoje erdvėje, ir kiekvienas nuomonės reiškimas pavadinamas „cenzūra“ ir siekiu kontroliuoti. Viešoji erdvė pilna „šokiruojančių“ pseudomeno apraiškų, pigaus pasinaudojimo religija savo tikslams ir t.t.

Atsinešame ilgą prievartos ir smurto patirties šleifą, kuris, tikriausiai sutiksite, tikinčius žmones daro itin jautrius ir pažeidžiamus. Žinoma, ne tik juos, tačiau šiuo atveju kalba sukasi apie katalikus, krikščionis. Karštos ir neretai nebrandžios reakcijos į aplink gausiai pasitaikančias „provokacijas“ tik liudija, jog nešiojamės mus ilgai žalojusių pančių randus. Pasirodo, taip lengva tuos randus vėl atverti ir priversti kraujuoti. Ar neturėtume žvelgti į juos jautriau? Nepagarba kitiems, argi neliudija nemeilės sau?

Svarstymus būtų galima tęsti. Dalis mūsų žmonių, lengvai pasiduoda dirgikliams ne iš gero gyvenimo. Ar taip sunku tai pamatyti? Manau, kad festivalio organizatoriai turėjo suklusti išgirdę nepasitenkinimo balsus ir mėginti įsiklausyti.

Taip, tiesa, menas todėl ir yra menas, kad prabyla apie tai ir tokiu būdu, ko mes eiliniai niekada nesugebėtume sugalvoti. Tačiau kaip ir kiekviena kita žmogiška veikla – tikiuosi – vis dar pavaldus bendražmogiškai etikai. Etikai, kurios esmė, manau, yra santykio klausimas. Atodaira. Kitaip sakant - dialogas.

Ši situacija mane verčia galvoti apie nuostabų šansą. Apie galimybę meno pasaulio žmonėms, kurie, pripažinkime, užsiima kad ir kokiu kilniu, bet visgi verslu, parodyti ženklų, jog išgirdo, ką nori pasakyti kiti žmonės. Žmonės, kurie jaučiasi asmeniškai paliesti menininkų priimtų sprendimų.

Nusileidę nuo savo mistine šviesa nutvieksto pjedestalo, meno žmonės kalbasi su eiliniais piliečiais iš gatvės, klausdami, kodėl jiems skauda. Argi tai ne aukščiausios klasės performansas, taip reikalingas šiais niekaip nerandamo dialogo laikais?

Kita vertus, žmonės, kurie pyksta, reaguodami į jiems itin aštriai rėžiančią informaciją, taip pat turėtų norėti išgirsti, ką meno žmonės nori jiems pasakyti. Juk atotrūkis tarp elitinio ir populiaraus meno, spėčiau, ir yra  toks didelis būtent dėl to nesikalbėjimo.

Tikėjimo ir kultūros dialogas prasideda, kai du žmonės sugeba kalbėtis kaip partneriai, pripažindami vienas kito patirties vertę, gerbdami vienas kitą vien už tai, kad yra žmonės.

Jei gerai suprantu, krikščionybė yra būtent tokių santykių skelbėja ir liudytoja. Pagarbos kitokiam mokyklos kursas trunka visą gyvenimą, bet niekada ne vėlu jį pradėti.