Vilniaus „Lėlės“ teatro režisieriaus, pedagogo  Vitalijaus Mazūro svarstymai apie tai, kaip jo spektakliuose apsigyvena tautiniai motyvai.  Režisieriaus spektakliai išsiskiria specifinėmis lėlėmis, simbolika, muzika. Pasak V. Mazūro, visi jo spektakliai - tai pasaulis, perkeistas gyvenimo patirties ir vaikystės atminimų. „Mano lietuviškumas visas iš vaikystės, – sako režisierius. – Tikrai nesu didelis tautosakos žinovas, palieku tai kitiems kolektyvams, kitoms institucijoms. Pasiimu iš jos tiek, kiek atpažįstu savo patirtyje, kiek galiu perteikti kitiems. Labai džiaugiuosi, kad pavyko Kauno lėlių teatrą įtikinti pakeisti lėles pagal lietuviško svirno vaizdinius. Taip patsirado lėlių su medinėmis galvomis, geležiniais apkaustais ir tikrai teatras nuo to laimėjo.“

„Ypatingas kūrinys – „Eglė žalčių karalienė“. Tris kartus stačiau šią lietuvių liaudies pasaką ir jaučiu, jog ir toliau liko ką  pagal ją pasakyti. Taip pat man visada svarbi buvo muzika ir labai džiaugiuosi, kad turiu kompozitorius, kurie supranta mane iš pusės žodžio. Na, o svarbiausi autoriai man visada buvo S. Geda ir M. Martinaitis.“

Parengė režisierė Dalia Survilaitė

Šis pokalbis priklauso ciklui Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje, kuris dalinai remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Bernardinai.TV