Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ išplatino Antverpeno (Belgija) vyskupo  straipsnį apie Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.

Nesu nei teatro kritikas, nei juo labiau šiuolaikinio teatro žinovas, todėl nė nebandysiu vertinti Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” meninės pusės. Tačiau galiu užtikrintai pareikšti, kad šis spektaklis man paliko didelį įspūdį. Apie ką šis spektaklis, aišku jau iš pavadinimo: jis apie Jėzaus veidą. Viso spektaklio metu nuo scenos į mus žvelgia realaus dydžio Antonello da Messina tapytas Jėzaus Pasaulio Išganytojo portretas („Salvator Mundi“, apie 1465-1475). Jėzus tarsi stebi spektaklį, žvelgdamas tiesiai publikai į akis. Pirmas dalykas, kuris mane apstulbino, buvo istorijos autentiškumas: sūnus su neišsemiama kantrybe rūpinasi savo senu ir paliegusiu tėvu. Nors kai kurie režisūriniai sprendimai gali pasirodyti šokiruojantys, vaizduojami įvykiai išties labai tikroviški. Tai realybė, su kuria kas dieną susiduria daugybė žmonių, stebinčių, kaip prieš jų akis nyksta artimas žmogus bei padedančių jam tai ištverti. Man asmeniškai tai yra pats svarbiausias Kristaus paveikslas. Sūnus, atsiklaupiantis prieš savo tėvą, kad jį nupraustų daro tą patį, ką darė Kristus, kai plovė savo mokinio kojas vos kelios valandos iki kitam mokiniui jį išduodant, o visiems likusiems nuo jo nusigręžiant.

Tėvas savo dvasine bei fizine negalia mums primena Jėzaus žodžius: „Aš buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte.” (Mt 25:35-36). Silpstantis tėvas taip pat yra Jėzaus atvaizdas. Dėl tos beviltiškos situacijos, kurioje atsidūrė abu, tėvas ir sūnus, automatiškai kyla Dievo buvimo klausimas. Kur yra Dievas, kai žmonės kenčia? Šis klausimas buvo aktualus visais laikais, net ir iki krikščionybės. Jei Jėzus yra Pasaulio Gelbėtojas, tuomet kur jis? Būtent šis klausimas kyla visiems spektaklio žiūrovams, tiek tikintiems, tiek ne. Nieko neturėtų stebinti tai, kad sūnų apninka abejonės ir jis sukyla prieš šį nuostabų Jėzaus portretą. Neviltis bei maištas prieš nesikišantį Viešpatį ateina tiesiai iš Biblijos. Juk pats Jėzus galų gale sušunka: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15:34).

Tėvo blogėjanti sveikata bei jo sūnaus bejėgiškumas neišvengiamai kertasi su Antonello da Messinos tapytu Jėzaus atvaizdu. Su Jėzum, įsmeigusiu priešais save savo romias šviesias akis ir vos vos besišypsančiu. Tikrai ne su tokiu Jėzumi gali save tapatinti palūžęs žmogus. Aš, kaip krikščionis, būtent taip suprantu šią problemą. Tėvo ir sūnaus neviltis visiškai neatsispindi giedrame Pasaulio Išganytojo veide. Jos atspindys būtų nukryžiuoto, kenčiančio Jėzaus atvaizdas. Tačiau spektaklyje jie pamato ir tai. Vaikų į Išganytojo atvaizdą mėtomos granatos – tarsi įsikūniję minios šuksniai per Didijį Penktadienį: „Ant kryžiaus jį!” (Mk, 15:13). Po kelių minučių audros bei sąmyšio, teatras paskęsta tamsoje. Pasaulio Išganytojo vaizdas išnyksta. Kurį laiką nesimato nieko. Tai yra Didžiojo Penktadienio tuštumos absurdas. Triukšmui nutilus, Išganytojas vėl tampa matomas, Tačiau nebe taip ryškiai kaip anksčiau. Dabar jis tarsi filigraninis, ant ribos tarp matomo ir nematomo. Visiems veidams išnykus, lieka tik vienas – Kristaus – veidas. Man šie vaizdai – sukrečiantys. Menininkas mus palydi iki tikėjimo kryžkelių. Vieną dieną iš šio pasaulio išnyks visi veidai ir liks vien beveidė tamsa arba išliks tik vienas veidas, veidas, kuriame atpažinsime bei atrasime save – prisikėlusio Jėzaus Veidas. 

Ši, antroji, galimybė yra troškimo, kurį vadinu tikėjimu, variklis. Pjesės pabaigoje ant Jėzaus veido pasirodo žodžiai: „Tu – (ne) mano ganytojas“. Žodis „ne“ nedominuoja, jis lieka šone – miglotas ir neapibrėžtas. Jis reiškia abejonę. Ar Jėzus „mano ganytojas“, ar ne? Režisierius neturi man duoti atsakymo. Aš pats turiu jį surasti. Tačiau jis gali man užduoti klausimą. Ar galiu teigti, kad Jėzus – mano ganytojas? Prisiminiau žodžius, kuriuos pasirinkau savo vyskupiškajam šūkiui: „Ėriukas taps jų piemeniu.“ Ėriukas, tapęs mūsų piemeniu nėra miela maža avelė, strykčiojanti po pavasario pievą. Tai ėriukas, apie kurį Biblijoje sakoma: "Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos" (Iz 53:7). Kančiose negalėčiau susitaikyti su jokiu kitu ganytoju, kaip tik su šiuo avinėliu.

Tai tikinčiojo mintys. Būtent tokią žinią man siuntė Castellucci spektaklio vaizdai. Kiti tikintieji ir netikintieji, ko gero, šį spektaklį interpretavo visiškai kitaip. Tikras menininkas visuomet užduoda klausimą, teisę surasti atsakymą palikdamas žiūrovui. Po spektaklio pasilikau ir pabendravau su režisieriumi bei abiem aktoriais. Tai buvo nuostabus pokalbis. Jie man papasakojo, ko siekė šiuo spektakliu, o aš jiems pasakiau, kaip jį supratau bei ką patyriau jį žiūrėdamas, ir ką apie tai ruošiuosi parašyti. Būtent tai jūs dabar ir skaitote. Jie gali patvirtinti kiekvieną iš šių teiginių. Man neprivalu užimti kokią nors poziciją, tačiau diskusijoje dėl Castelucci spektaklyje naudojamų vaizdinių, noriu tarti savo, kaip Bažnyčios atstovo, konstruktyvų žodį.

Atspausdinta dviejuose Belgijos laikraščiuose: De Morgen ir De Standaard.

2012 m. vasario 7 d.

Festivalio „Sirenos“ inf.