Bernadinai.lt redakciją pasiekė prašymas publikuoti dažniausiai užduodamus klausimus-atsakymus, susijusius su jaunųjų katalikų skelbiamu kvietimu šeštadienio vakarą ateiti prie LNDT ir išreikšti savo nepritarimą viešam Kristaus veido dergimui R. Castellucci spektaklyje.

Pagrindiniai mūsų teiginiai:

1. Yra dalykų – kaip Tėvas ir Motina, Trispalvė, Kristus – kurių niekam nevalia dergti nei už privačias, nei už valstybės lėšas.

2. Sakralių simbolių naudojimas profaniškiems tikslams – reklamai, taip pat ir provokacijai, yra niekuo nepateisinamas.

Kas vyksta, kas dar įvyks?

Mes nesutinkame su nederamu daliai visuomenės šventų ir brangių simbolių naudojimu Romeo Castellucci spektaklyje, kuris bus rodomas tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ metu, spalio 6 ir 7 dienomis. Šeštadienį kviečiame praleisti vakarą prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro (Gedimino pr. 4). Prie teatro rinksimės 18 val.

Kas viską inicijuoja? Kas už jūsų stovi? Bažnyčia, Vyskupai?

Akcija rengiama Jaunųjų katalikų vardu. Ją inicijuoja studentai katalikai. Mes pritariame vyskupų laiške tikintiesiems išsakytiems argumentams, tačiau veikiame savarankiškai, kaip jauni žmonės, kurie negali abejingai laikytis spektaklio, kurio metu darkomas Kristaus veidas, atžvilgiu.

Taip pat pabrėžiame, kad mūsų veikimas kilo nepriklausomai nuo jokios politinės jėgos – nei tiesiogiai pakviečiant veikti, nei netiesiogiai – kaip reakcija į kokių nors politikų pasisakymus. Iniciatyva kyla iš mūsų pačių. Politikos veikėjų pasisakymams pritariame tik tiek, kiek jie sutampa su mūsų argumentais.

Mums keistas teatro direktoriaus p. Budraičio, kitų festivalio organizatorių ir kai kurių žiniasklaidos priemonių atstovų nusistatymas nematyti, jog jaunimas šiandien gali susiorganizuoti ir veikti dėl savo įsitikinimų patys, be politikų paraginimo. Galbūt sunkumas suprasti visuomeninį veikimą be paraginimo „iš viršaus“ kyla dėl patirties tų laikų, su kuriais tiesiogiai susidurti jaunajai kartai jau beveik neteko.

Kodėl, prieš ką protestuojate?

Yra dalykų – kaip Tėvas ir Motina, Trispalvė, Kristus – kurių nevalia dergti niekam. Taip pat ir meno tikslais. Nei už privačias, nei už valstybės lėšas.

Kas Jus labiausiai piktina?

Pirma, tai, kad spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ metu yra nederamai naudojamas tikintiesiems brangus ir šventas Kristaus veido atvaizdas. Toks atvaizdo naudojimas giliai užgauna ir pažemina visus Lietuvos tikinčius žmones. Lygiai taip pat, kaip bet kurį padorų žmogų giliai pažemintų ir užgautų jo tėvų atvaizdo tepliojimas ar bet kurį patriotiškai nusiteikusį pilietį užgautų ir pažemintų valstybės simbolių tepimas natūralų žmogišką pasibjaurėjimą keliančiomis išmatomis.

Antra, toks spektaklis, išniekinantis Kristaus paveikslą, yra finansuojamas valstybės ir savivaldybės lėšomis. Finansavimas skirtas neatsižvelgiant į tai, jog finansuojamas spektaklis pažeidžia visos visuomenės bendrąjį gėrį, kurio dalis yra teisėtas lūkestis, jog bus ginama tai, kas brangu ir šventa visuomenei, net jei tai brangu ir šventa tik daliai tos visuomenės.

Ar matėte patį spektaklį? Jei nematėte, tai kaip galite apie jį kalbėti?

1)      Gyvenant interneto amžiuje galima pamatyti spektaklį (ar jo ištraukas) bei perskaityti recenzijas anksčiau nei įvyksta premjera mano šalyje. Net jei režisierius šiek tiek pakeičia kiekvieną spektaklį ar atsisako tam tikrų detalių, spektaklio esmė – tai, dėl ko ir patys festivalio organizatoriai pristato jį kaip šventvagišką ir skandalingą – išlieka. Mes teigiame, kad šis spektaklis negali nebūti skandalingas, nes būtent skandalingumo siekis ir yra pagrindinis režisieriaus tikslas. Mes protestuojame prieš bandymą pasiekti skandalą ir provokaciją, naudojant religinius sakralius simbolius.

2)      Mūsų neįtikina „Sirenų“ festivalio organizatorių teiginiai, kad yra pramanas, jog tikromis ar tariamomis išmatomis yra dergiamas Kristaus atvaizdas. Tai, kad būtent tokį įspūdį susidarė šį spektaklį matę užsienio šalių žiūrovai, galima sužinoti paskaičius teatro kritikų komentarus užsienio leidiniuose.[1] Galimas daiktas, kad Castellucci rodo įvairias savo spektaklio versijas ir Lietuvoje ketinama parodyti „švelnesnę“ versiją. Tačiau, mūsų įsitikinimu, tai nieko nekeičia. Tai yra tas pats spektaklis, kurio anksčiau rodytose versijose Kristaus veidas apliejamas išmatomis ir /ar apmėtomas tuo, ką žiūrovai gali suprasti, kaip išmatas.

3)      Idėją suprasti galima ne tik įsižiūrėjus į jos meninę formą (kokia ji bebūtų), kuri apeliuoja į stebėtojo vaizduotę ir jausmus, bet ir į jos teorinį aprašą tekste. Tam žmogui duotas protas. Yra daugybė dalykų, kuriuos įvertiname neišbandę jų praktiškai savo kailiu, pavyzdžiui, nebūtina pabandyti vartoti narkotikų, kad žinotum, jog geriau nebandyti. Jei tam, kad galėtum kalbėti apie kokį nors reiškinį ir jį vertinti, būtina praktiškai jį patirti, kiekvienam, pasakiusiam teiginį, pavyzdžiui, apie viduramžius, galima atkirsti: „O tu ar gyvenai viduramžiais, kad galėtum apie juos ką nors pasakyti?“

Festivalio organizatoriai teigia, jog spektaklis neišniekina Kristaus veido, o greičiau priešingai – jis labai gilus ir dvasingas. Kodėl jūs vis tiek protestuojate?

 Net jei tiesa tai, kaip teigia spektaklio režisierius, kad šiuo pastatymu siekiama pradėti diskusiją apie žmogaus dvasingumą, senatvę, žmogaus ir Dievo santykį ir pan. – tikslas nepateisina priemonių. Nesutinkame, kad menininko geri ketinimai gali pateisinti bet kokias išraiškos priemones.  Vadovaujantis tokia logika būtų galima pateisinti bet kokį performansą ar instaliaciją, kurios metu, pavyzdžiui, paimamas kieno nors tėvo ar motinos portretas ir viešai apipilamas srutomis, o su tokiu elgesiu nesutinkančiam sūnui/dukrai paaiškinama, kad jis tiesiog nesupranta idėjos. Neva už to slypi gili mintis, pavyzdžiui, kad kai kurie žmonės nepakankamai vertina jo tėvus...

Trumpai tariant, šventų dalykų ypatybė yra tokia, kad jie negali būti profanuojami ar tepami bjaurastimi, net jei tuo siekiama kokių nors gerų tikslų. Priešingu atveju sakraliniai simboliai prarastų visuomenėje ir bendruomenėje švento simbolio reikšmę. Sakraliniai simboliai išreiškia tai, kam žmogus jaučia moralinį įsipareigojimą, kas yra jo paties tapatybės dalis. Todėl jų profanavimas ar žeminimas tuo pačiu yra ir tikinčio žmogaus žeminimas.

Svarbus yra pats Jėzaus veido drabstymo faktas nepriklausomai nuo konteksto. Beje, ne tiek svarbu, ar drabstomas tikromis išmatomis ar imitacija (ar išmatos mėtomos, ar srūva iš akių, kaip Londone rodytoje spektaklio versijoje). Svarbu, kad žiūrovams sudaromas spūdis, jog tai – išmatos. O kad galėtum įsitikinti, jog taip atrodo žiūrovams, visai nebūtina nueiti pačiam į šį spektaklį. Galima pasiskaityti teatro kritikų, mačiusių spektaklį, komentarus užsienio spaudoje.

Jei sakote, kad režisierius kaip tik ir siekia sukelti skandalą, ar jūs savo protestu nepadedate siekti tokio tikslo?

Sutinkame su mintimi, kad vienas iš renginio organizatorių tikslų - skandalas. Tačiau manome, kad tikinčiųjų visuomenės abejingumas šiam spektakliui tai pat būtų tam tikra žinia ir tuo pačiu reklama idėjos, kad pagarba tikėjimo simboliams nebėra visuomenei svarbi.

Ko siekiate?

Siekiame, kad Romeo Castellucci spektaklyje nebūtų nederamai naudojamas Kristaus veido atvaizdas: apipilant jį išmatomis ar tuo, kas imituoja išmatas, mėtant į jį daiktus, plėšant ar kitaip naudojant šį paveikslą kaip priemonę provokuoti ar sukelti skandalą.

Taip pat tikimės, kad valstybės institucijos dabar ir ateityje atidžiai žiūrės, kad valstybės lėšomis nebūtų finansuojami jokie projektai, kurių metu yra niekinami religiniai simboliai, lygiai taip pat, kaip kad yra prižiūrima, jog nebūtų niekinami valstybiniai simboliai.

Galiausiai siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į klausimą, kodėl leidžiame savo visuomenėje įsigalėti nuostatai, jog mūsų laisvė mums suteikia galią trypti tai, kas brangu ir šventa kitiems.

Kokia yra pagrindinė priežastis, dėl kurios protestuojate, konkrečiai? Kas turėtų būti spektaklyje pakeista spektaklyje, kad neprotestuotumėte (kad tai nežeistų tikinčiųjų jausmų ir pan.)?

Žr. atsakymo aukščiau pirmą dalį.

Kodėl jūs protestuojate prieš spektaklį, kurį remia vyskupai Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Monsinjoras d‘Ornellas, Reno miesto arkivyskupas?

Popiežius yra išsakęs nedviprasmišką poziciją šiuo klausimu. "Šventasis Tėvas pageidauja, kad kiekvienas nepagarbus elgesys Dievo, šventųjų ir religinių simbolių atžvilgiu būtų sutiktas ryžtingos ir deramos krikščionių bendruomenės reakcijos, apšviestos ir vadovaujamos jos ganytojų", - buvo rašoma Vatikano Valstybės sekretoriato laiške, kuomet Milane turėjo būti rodomas Romeo Castelluccio spektaklis "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją".

Daugybė vyskupų visame pasaulyje pritaria popiežiaus kvietimui, kartu su jais – ir Lietuvos vyskupai, kurie pritarimą išreiškė savo laišku tikintiesiems. Prancūzijoje aiškų savo nepritarimą spektakliui išreiškė šie vyskupai: Mons. Henri Brincard, Puy-en-Velay vyskupas, Mons. Centène, Vano vyskupas, Mons. Aumônier, Versalio vyskupas, Mons. Aubertin, Tūro vyskupas, Mons. Bagnard, Arso vyskupas, Mons. Aillet, Bayonne vyskupas, Mons. Raffin, Meco vyskupas.[2]

Yra nesąžininga manipuliuoti poros vyskupų pasisakymais, kartu liekant kurtiems visos likusios Bažnyčios balsui, įskaitant, Lietuvos katalikų bendruomenę.

Ar manote, kad noras drausti spektaklį yra cenzūra?

1)      Gerbiame ir vertiname menininkų saviraiškos laisvę, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta skirtingų visuomenės grupių interesų pusiausvyra, teigiant, jog  žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (LR Konstitucijos 28 str.).

2)      Teisė į pagarbą tam, kas valstybės piliečiams yra ypač brangu ir gerbtina, yra dalis visos visuomenės bendrojo gėrio, kuris turi būti saugomas ir ginamas kiekvienoje laisvoje demokratinėje valstybėje. Tikintieji turi tokią pačią teisę bei teisėtą lūkestį į jų simbolių šventumo apsaugą, kaip ir likę visuomenės nariai turi teisę ir teisėtą lūkestį į deramą pagarbą tam, kas yra jiems ypač brangu ir šventa.

3)      Demokratinės valstybės esmė – piliečių savivalda. Kad būtų savivalda, reikia, kad tarp žmonių egzistuotų tam tikras bendras pagrindas – jie suvoktų save kaip vieną visuomenę, kurios nariai yra susiję. Tokie spektakliai, kai laisvės vardan pateisinama tai, kas giliai skaudina dalį visuomenės, iš tiesų skaldo tą visuomenę ir taip griauna patį demokratijos pagrindą – žmonių bendrumo suvokimą.

Kokio realaus pokyčio norite šiuo protestu?

Kad spektaklyje nebūtų nederamai naudojamas Kristaus atvaizdas.

Kodėl šiuo metu ypač populiarėja religijos simbolių eksploatavimas įvairiems tikslams pasiekti?

Religija yra vienas svarbiausių žmogaus tapatybę formuojančių veiksnių, todėl ji vis dar daro didelę įtaką net ir dabartinei Vakarų visuomenei. Iš kitos pusės, kartu nyksta suvokimas, kad sakralių simbolių negali naudoti kaip priemonių profaniškiems tikslams siekti. Ir suvokimas, kad tavo laisvė ką nors daryti nesuteikia galios dergti tai, kas brangu kitiems.

LNDT direktorius Martynas Budraitis teigia, jog šio spektaklio autorius - pasaulyje plačiai žinomas režisierius, o spektaklis priimamas į prestižiškiausius teatrų festivalius. Ar tai neįrodo, jog šis spektaklis yra geras?

Tai, jog režisierius yra žinomas pasaulyje, o spektaklį matė daugybė žmonių – niekaip neįrodo nei jo kokybės, nei tai, kad jame visos priemonės yra leistinos. MacDonald‘ai irgi žinomi pasaulyje ir juose apsilanko daugybė žmonių. Be to, jie stovi net tokiuose žymiuose miestuose kaip New York‘as, Londonas ar Paryžius.

Kokį klausimą užduotumėte spektaklio kūrėjams? Ką jiems pasakytumėt, kokią žinią norėtumėt perduoti?

Negali pradėti pokalbio, mesdamas šūdą į žmogų. Nepradėsi pokalbio ką nors įskaudindamas. Provokacija nėra geriausias kelias dialogui.

Mes norėtume paklausti spektaklio kūrėjo, ar jis dergtų ir savo motinos veidą?

Rengėjų inf.

www.orumas.lt

-------------------

[1] Pavyzdžiui, Michael Billington, „On the Concept of the Face, Regarding the Son of God – review“, .

[2] http://dievogarba.wordpress.com/2012/10/03/ar-tikrai-prancuzijos-vyskupai-kviecia-i-dialoga-su-sventvagyste/