Labai tikiuosi, kad po savaitės eisite balsuoti. Eisiu balsuoti ir aš, jau senokai susitaikęs su tuo, kad mano interesams joks politikas ar politikė neatstovauja (šitą mano jauseną nuolat patvirtina ir interneto pažiūrų testai). Bet eisiu vien dėl to, kad iš visų blogybių reikia rinkti mažiausią, nes, kiek suprantu, ne tiek jau mažai mano bendrapiliečių yra pasiryžę man išrinkti didesnių. Eisiu, nepaisydamas to, kad kuo toliau, tuo mažiau suvokiu, ką Lietuvoje reiškia parlamentas, ir kas per reiškinys tai yra.

Politologai man paaiškintų, kad tai įstatymus leidžiančioji institucija. Tik aš tuo negaliu patikėti, tiksliau – nuoširdžiai manau, kad politologai šituo nusako tik dalį Seimo funkcijų, mat pastarasis jau senokai nustojo būti vien politine institucija, apsiveldamas nemenku socialiniu ir kultūriniu luobu.

O ką, ar kada susimąstėte, kokių margiausių kandidatų pilni sąrašai, ar pasižiūrėjote įdėmiau, kokių biografijų atstovai kandidatuoja jūsų apygardoje, ir ar kėlėte klausimą, o kodėl tie žmonės apskritai ten eina? (Aš net nesiūlau klausti, o kodėl tie žmonės nori man / jums atstovauti, nes esu beveik visiškai tikras, kad tokio klausimo nekelia nė vienas kandidatas į Seimą, nepriklausomai nuo to, ar jau yra jame buvęs, ar dar tik nori patekti. Todėl veikiausiai ir jums atstovauti jie nenori.)

Senuosius Seimo narius, prašančius dar vienos kadencijos, suprasti galima, jie jau nebegali kitaip. Jie priprato prie visko, prie ne visuomet itin protingo savo ir bendradarbių kalbėjimo iš tribūnos, balsavimų, vaidenimosi žiniasklaidoje ir daugmaž nuolatinių patyčių. O ką, juk darbas toks. Pripranti, ir nebekliūva. O daugelis iš jų jau nebe pirmos jaunystės, tad keisti darbovietę sunku visapusiškai.

Man gerokai įdomesnė yra kiekvienais metais vis gausėjanti ir margėjanti minia tų, kurie Seime niekada nebuvo, bet deklaruoja, kad jie būtinai turi ten pakliūti (nors neatmestina, jog kai kurie suvokia, kad tai nelabai įmanoma).

Taigi, kodėl žmonės kandidatuoja į Seimą? Nes jie jaučiasi išmanantys bendrapiliečių problemas ir galintys jiems padėti? Nes jie nepatenkinti dabartiniais politikais ir manosi galintys padaryti geriau? Nes jiems skaudu dėl Lietuvos? (Užverčiu akis į lubas ir atsidūstu.)

Viktoro Uspaskicho verslininkų partiją aš supratau – žmonės ėjo į Seimą susitvarkyti savo verslo reikalų. Ir to neslėpė. Na, kas susitvarkė, kas – ne, bet pastanga buvo. Arūno Valinsko šoumenus irgi supratau, kai labai ilgai vaidini Seimo narį, tai ko gi paskui ir „rimtai“ nepabandžius. Darai beveik tą patį, tik filmuoja kitais rakursais. Arba nori tikrą galią, taip sakant, suvaidinti vaidmenį iki galo – gražus savirealizacijos tikslas. Nesakau, kad šiedu variantai man patinka, greičiau jau visiškai priešingai. Tesakau, kad jie buvo gana aiškiai išsakomi ir įmanomi suprasti.

Taip pat suprantu, kodėl tenai patekti nori visokiausių dešimtmečiais egzistuojančių smulkiųjų partijų vadovai ir jų pirmieji pavaduotojai. Jie, kaip ir senieji parlamentarai, tiesiog nebegali kitaip. Metų metus vaidindami savuosius vaidmenis jaučiasi su jais susitapatinę, prie jų pripratę, o sveikas protas, kaip žinome, ne kažin ką gali prieš įprotį.

Bet kodėl įstatymų leisti dabar veržiasi taksistai ir artistai, verslininkės ir sekretorės, poetai ir bedarbiai, žurnalistai ir mokslininkai? Nes jiems nuoširdžiai skauda dėl Lietuvos?

Šitas argumentas, ypač savo tiesiogine prasme, manęs labiausiai ir neįtikina. Mat neabejoju, kad daugelis jų, ypač tų, kurie turi aukštesnį už nebaigtą vidurinį išsilavinimą, puikiai žino, o ir patys mielai cituoja, Kenedžio frazę apie tai, kad nedera klausti, ką tau gali duoti tavo šalis, svarbu, ką tu gali jai duoti. Na tai ir duokite, mielieji, jei jau taip skauda: kas kokybišką žiniasklaidą, kas gerą išsilavinimą studentams, kas sąžiningą atlyginimą savo darbuotojams, kas siekdamas nepažeidinėti eismo taisyklių vairuodami, o kas bent jau geros kokybės duoną ar bulves...

O tai dabar niekaip nepaliauja įtarimas, kad ne Lietuva ir ne jos piliečiai (įskaitant ir mane, ir jus, kurie skaitote) jiems rūpi, bet asmeninės problemos. Tokios labai, labai asmeninės.

Kad asmenines problemas Seime tikisi išspręsti viena teisėja ir viena kirpėja, sutinka daugmaž visas šalies rinkėjai, tik vieniems tai labai patinka, kitiems – labai nepatinka. O dėl kitų, manote, kad persūdžiau?

Na gerai, pabandykite pažvelgti į viską asmeniškai. Štai, pavyzdžiui, gyvenate statistikos požiūriu neišskirtinį gyvenimą: šeima, darbas, pomėgiai, draugai, šventės ir nesėkmės. Ir visa tai jums daugmaž patinka, nes, na, juk jūs pats / pati tokį gyvenimą susikūrėte, ir štai dabar daugiau ar mažiau laimingai gyvente. Ir jums niekaip nešauna į galvą, kad dabar jau metas eiti į Seimą ir pamokyti visus kitus, kaip reikia gražiai ir teisingai gyventi. Nes labai galimas daiktas, jog jūs kaip tik ir nežinote, kaip tai padaryti. Tiesiog taip išeina.

Įdomiausia yra tai, kad daugybė šiųmetinių naujųjų kandidatų į Seimą išoriniais požymiais yra būtent tokie, jie važiuoja su jumis vienu miesto autobusu, jie stovi eilėse prie tų pačių prekybcentrio kasų, tik štai savo gyvenimu jie nėra patenkinti. Jiems tvirtai žinoma, koks gyvenimas turėtų būti, kaip reikėtų gyventi, tik štai labai abejotina, kad taip pagyventi pavyko. O kodėl taip nutiko? Ogi labai paprastai, taip nutiko todėl, kad pradžioje gerai gyventi kliudė tarybų valdžia ir santvarka, o dabar štai – toji neva mūsiškė, lietuviška. Koks sprendimas peršasi?..

Populiariojoje sąmonėje Seimas seniai nebėra ta vieta, į kurią pakliūti siekia į politinę veiklą ir viešųjų problemų sprendimą linkę piliečiai. Čia pakliūti siekia visi pažemintieji ir nuskriaustieji, nepatenkintieji gyvenimu, skaudančiomis širdimis ir sielomis, nesugebantys būti laimingi šalyje, kurioje gyvena...

Eiti į Seimą ieškoti žmogiškos laimės...

Sakykit, ką norit, bet va čia – tai tikras iškrypimas!