Renata  Šerelytė ( gim. 1970 m. Šimonyse, Kupiškio r.) – prozininkė, poetė, dramaturgė, visuomenės kritikė.  Baigė Šimonių vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, žurnale „Jaunimo gretos“, savaitraštyje „7 meno dienos“. Debiutavo  1986 m., kai žurnale „Moksleivis“ buvo išspausdinti jos eilėraščiai. 1995 m. išleistas pirmasis novelių rinkinys „Žuvies darinėjimas“. 1997 m. jai buvo įteikta Šarūno Marčiulionio premija už geriausią knygą vaikams – „Jundos lemtis“. 1999 m. išleistas romanas „Ledynmečio žvaigždės“ 2000 m. R. Šerelytė apdovanota Žemaitės premija. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, rašytojai įteikta A. Vaičiulaičio premija. 

Didelio pasisekimo rašytoja susilaukė 2002 m. per Frankfurto knygų mugę. Renata Šerelytė yra išleidusi arti dvidešimt knygų, žinoma ir kaip vaikų, jaunimo rašytoja, radijo žurnalistė.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

 Nelabai smagu  taip teigti, bet ...  abejojau neilgai, ieškoti savo pašaukimo neteko, o jeigu šaukdavausi jo, tai bijau, kad  niekas negirdėjo.  Vidinė rašymo motyvacija lydėjo nuo pat  vaikystės. Man atrodo, kad ir kitiems tai buvo aišku – ir namiškiams, kai kiauras dienas praleisdavau, rydama knygas ir  rymodama prie popieriaus lapo,  ir mokytojams; nei fizikos, nei matematikos mokytojai per daug nepykdavo, kai  spoksodavau   per pamoką  į lubas, ieškodama kitų pasaulių...

Tik man kiek gaila, kad  pro ausis leidau  formules ir skaičius. Šiandien jie man kur kas įdomesni nei tada mokykloje. Negaliu teigti, kad  buvau  visiška  nevykėlė tiksliųjų  mokslų atžvilgiu (nors šiaip jau humanitaras, o dar literatas,  pagal populiarų mąstymo standartą šioje srityje turėtų būti  vėpla) – dar ir dabar atsimenu, kaip nustėro visa klasė ir mokytojas, kai ant lentos  išprendžiau algebros uždavinį ir gavau penketą (tuomet buvo penkiabalė sistema). Egzistavo populiari nuomonė, kad  poetui beigi rašytojui  matematikos anei fizikos nereikia. Dabar matau, kad ši nuostata  klaidinga. Ne veltui šviesaus atminimo profesorius Jonas Kubilius buvo vadinamas „matematikos poetu...“  Ir ne veltui  J. Brodskis pasakė,  kad  poezija nėra pramogos ar netgi meno forma, o mūsų lingvistinis, genetinis, evoliucinis tikslas. Apibendrinus būtų galima pasakyti, kad eilėraštį reikia  išspręsti kaip uždavinį. Kad eilėraščio tikslas nėra išlieti savo  sentimentų perteklių. Tai puikiausiai galima padaryti, pavyzdžiui, dirbant sode – purškiant rožes nuo grybelio ar  renkant amarus. Dabar – pats lapų grėbimo sezonas, irgi labai romantiška.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Autoritetai?.. Kai kurie žmonės šį žodį painioja su autoritarais – gal ir ne veltui...

Šiaip jau man autoritetai yra   daugelis išmintingų žmonių. Išmintingų – ne gudrių,  ne klastingų, ne protingų. Toji išmintis  kartais  visai nesusijusi su intelektualumu, nes, kaip  teigia   mano mėgstamas rašytojas G.K. Chestertonas, „šaltų intelektualų  pasaulyje (...) tiek daug kvailų ir tiek mažai sąmojingų ir visai nedaug protingų žmonių“ (citata iš G. K. Chestertono „Esė“ rinktinės, 1989). Pastaruoju metu ne sykį teko tuo įsitikinti.

Iš visų meno sričių labiausiai  mėgstu  kiną ir literatūrą. Todėl ir autoritetai – ne vien garsūs rašytojai, bet ir kino meistrai. Nevardysiu visų – paminėsiu dvi pavardes, gerokai  besiskiriančius kūrėjus – Andrejų Tarkovskį ir Timą Burtoną. Nuo vaikystės  žaviuosi Ch. Dickenso kūrinių  gyvybine jėga ir humoro jausmu, Iris  Murdoch  knygomis, Wislawos Szymborskos „Neprivalomais skaitiniais“ –  jeigu tokias recenzijas rašytų mūsų kritikai,  jie būtų skaitomesni už romanistus. O dar Edgaras Alanas Poe, Johnas Miltonas, G.K. Chestertonas,  C.S.Lewisas... Bent jau stiliaus atžvilgiu savo autoritetais įvardyčiau W. Szymborską, G.K. Chestertoną ir C.S. Lewisą. Tiesa, kad tik nepamirščiau Michailo Bulgakovo – „Meistras ir Margarita“ yra viena mėgstamiausių mano knygų.

Visada mėgau ir dabar su dideliu malonumu skaitau vaikų literatūrą. Kadangi vaikų literatūroje irgi siaučia įvairiausios mados, atskirti madingą  kūrinį nuo vertingo  reikia  ir laiko, ir nuojautos, ir kalbos jausmo. Bet jau tikrai galiu pasakyti, kad „ Haris Poteris“ niekada  nepralenks Astridos Lindgren „Brolių Liūtaširdžių“. Na, taip jau  bent man atrodo. Tarp mėgstamiausių   literatūros vaikams rašytojų – W.Haufas, Tuvė Janson, H. K. Andersenas, J. R. Tolkienas, C. S. Lewisas, M. Ende ir daugelis kitų rašytojų. Iš lietuvių – tiesiog leipėdavau  nuo A.Liobytės „Pasakos apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“. (Žinoma, čia dar ir stebuklingos Birutės  Žilytės iliustracijos veikė...). Ir nuostabioji Vytautė Žilinskaitė, jos „Kelionė į Tandadriką“  beigi daugybė puikių jos apsakymų vaikams...

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvepia pats gyvenimas. Žmonės. Ir susitikimas su globos namų vaikais, ir  paplepėjimas su turgaus pardavėja, ir kai šunį vedžiodama sutinku kitų šunų šeimininkus – jeigu tik būna pokalbiui tinkama nuotaika.  Savaip įkvepia ir konfliktai –  vienąsyk mano vargšė Kopa, labai draugiškas ir orus šuo, gavo į nosį pipirinių dujų, nes priėjo pasisveikinti su  nepažįstamu žmogumi... Ne, su nepažįstamais neverta kalbėtis, patys matote. Jiems viskas atrodo pavojinga , nors  pavojingi tai jie patys.

Įkvepia oras, netgi kai būna  lietinga ar šalta, ar  vėjas sulaužo  skėtį. Negi   dėl to turėčiau tuoj kažką  kaltinti? (Šiaip jau tradiciškai  turėčiau užsipulti politikus, nes nuo jų priklauso ne tik šilumos kainos, bet ir oro temperatūros svyravimai). Įkvepia  geras  maistas,  įdomi knyga, ramus pasivaikščiojimas ar  pabėgiojimas  stadione. Vargu ar reikia visus tuos paprastus dalykus laikyti šalutiniais, nereikšmingais. Nereikšmingas  gali pasirodyti besąs ir pats gyvenimas... Džiaugsmui užtenka paprastos priežasties. Nebūtina, pasak C.S. Lewiso, visą laiką galvoti apie dvasingumą – Niūriosios vizijos didybę ir grožį,  išskirtinai jūsų pasisavinamą kosminę energiją, nes iki nevertųjų (turgaus pardavėjų etc.) ji neprieina, ir panašiai. Taip, tai  dvasinga, bet nereikia pamiršti, kad ir velnias yra dvasia, o Naujajame Testamente yra netgi posakis „velnio angelai“. Taigi, mieli angelų mylėtojai, pagalvokite, su kokiais sparnuočiais turite reikalą.

Ir knygas skaitau visokias, ir būtent jų  įvairumas mane įkvepia. Viena rašytoja teigė, kad  nori skaityti tik geras knygas ir visa kita rinktis tik gera. Puiku, tik kaip, neperskaitęs blogos knygos, suprasi, kas yra gera knyga? Ir ar tas „gerumas“ nevirs vidutiniškumu?..Juk būtent vidutiniškos knygos, vidutiniški kūriniai pretenduoja į  „gerųjų“ sąrašus. Dėl įvairumo paskaitau ir  „Iliustruotojo mokslo“, ir  „Žmonių“  žurnalus – tikrai negaliu neigti, kad jie manęs neįkvėptų. Oho, dar ir kaip!..Dar  įkvepia politiniai debatai. Negaliu atitraukti akių nuo  kai kurių žmonių mimikos, gestų, o kai vieno debatuojančio  piliečio rankose pamačiau  Rūpintojėlį, tai iš susižavėjimo net aptirpau.

Bijau, kad  mano muzikos klausymai   liko glūdėti praeity ( „AC/DC“, „Metallica“, „Nirvana“, „Deaf  Leppard“, „Nazareth“ , „The Beatles“,  „Deep Purple“, Tina Turner, Boni Tyler, „Queen“ ). 

Esu beviltiškai pasenusi  šiuolaikinės muzikos atžvilgiu.  Užtat kaskart atrandu klasiką. Anava su malonumu išklausiau  R.Vagnerio „Tristaną ir Izoldą“  LNOBT, o Sigutės Stonytės atliekamos  dainos nuskambėjo nuostabiai. Nelabai mėgstu operą, vis dėl to nelemto operos solistų teatrališkumo, bet E. Nekrošiaus  „Otelas“   tiesiog pavergė,  Sigutė Stonytė ir ten buvo  nuostabi.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Svarbiausia – kad niekada neimčiau bambėti: o jau tas šiuolaikinis jaunimas!.. O jau mano laikais taip nebūdavo !.. Visais laikais visko būdavo. Ir dabar būna.

Buvo toks epizodas, mačiau savo akimis.  Sereikiškių   parke  ant suoluko sėdi surukusi  senutė,  sena kaip XIX amžius. Pro šalį eina  mokiniai su mokytoja – šeštokai, ne vyresni. Šurmuliuoja, šūkauja,  juokiasi. Du atsilieka, ir  senutė staiga  parodo jiems nepadorų gestą. Vaikai net atšlyja. Vienas atsitokėjęs pasako: „ Na ir senimas šiais laikais...“

Užtat jeigu kas  ima pernelyg peikti jaunus žmones  ar mokyti juos etiketo, prisimenu šį epizodą.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Ne, socialiniais tinklais  nesinaudoju, esu tokia viena iš visos šeimos – vyras ir vaikai  naudojasi. Gal ir būtų įdomu  - juk užmetu akį, matau, kad jie  įdomiai susirašinėja, atsiunčia visokių žaismingų paveiksliukų, įkelia nuotraukėlių.  Mezgami  dialogai ir  polilogai, vyksta labai gyva reakcija į  politinius ir nepolitinius reiškinius... Galbūt nesinaudoju dėl dviejų priežasčių: labai trūksta tam laiko, antra vertus, draugų turiu nedaug, ir  būtent todėl jie yra draugai.

Dar – knygos man yra draugai, o jų turiu tiek, kad vis svajoju apie atskirą kambarį – biblioteką. Britiško stiliaus – su  židiniu, su tamsuojančiais tomais lentynose, su  kanapa ir toršeru, su  senovišku staliuku   pypkei ir viskio taurei ( juokauju, nes nerūkau, o viskio nemėgstu), o gal ir kokiu nepiktu  vaiduokliu, naktį dūsaujančiu už  „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“. Tai viena iš mano svajonių. Tarkim, atvažiuoja  į svečius senas draugas,  ir aš galiu priimti jį bibliotekoje, aristokratiškai. Tai kažkaip  sutaurina ir patį susitikimą. Anoks čia  džiaugsmas priimti  svečią didelėje kaip daržinė svetainėje, kur pilna   krištolo ir briedžių ragų ir viskas net aidi nuo  ertmių tuštybės.

Kita vertus, vaikystėje turėjau savo savotišką  „feisbuką“ -  susirašinėjau  su vaikais kone iš visų TSRS respublikų, per mėnesį  gaudavau  kartais ir iki dešimties laiškų,  paštininkas būdavo pasibaisėjęs. Žinoma,  jų reikėdavo laukti, neretai ir ilgokai,  juk, pavyzdžiui,   iš tuometės Turkmėnijos  ar    Kirgizijos  jie  neatskriedavo kaip dabar  kad atskrieja elektroninis laiškas iš  Čikagos. Dar ir dabar turiu  vaikystės laikų albumą, kur suklijuotos  mano susirašinėjimo draugų nuotraukos. Toks keistas ir egzotiškas albumas. Žiūriu į buriatės Darimos nuotrauką (fotoateljė „Sibiriačka“, Ulan Udė) ir  prisimenu M.Martinaičio „Kukučio balades“ – tą eilutę, kur  pro Kukučio trobos langą  „ žiūri buriatų vaikai...“

Regis, kad viskas dabar vyksta kur  kas sparčiau, intensyviau  - informacija  sklinda  didžiuliu greičiu.  Tai turi ir privalumų, ir trūkumų.  Jų vardijimas užtruktų.  Tik pasakysiu, kad  jokia gyva būtybė negali  viršyti  savo  „įgimto“ greičio -  tam pernelyg  smarkiai priešinasi erdvė.  Užtat greitis man iš fizikos objekto   kartais pavirsta metafiziniu.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Žinot,   „Dviračio šou“  dar neseniai rodydavo  tokius veikėjus -   paleckiukus su  trumpomis kelnėmis ir  raudonais kaklaraiščiais, jie  labai entuziastingai   daužė savo būgnelius.  Taigi aš ir baiminuosi, kad  šitie žodžiai – „tautinė tapatybė“ ir „ištikimybė Lietuvai“ netaptų   pionieriško būgnelio dundėjimu. Kaip ir daugelis kitų  kilnių sąvokų. Tapdamos   šūkiais, lozungais, jos  tapo plokščios, vienmatės  - netekusios tūrio,  jos  nebesukuria potekstės.

Galbūt todėl  žodis „tauta“, „tautinis“  mane kartais priverčia krūptelėti.  Šią savijautą galbūt tiksliausiai apibūdintų Tomo Venclovos žodžiai , kad negalima  iš tautos daryti stabo.  O kadangi neretai ir politinės, ir kriminalinės naujienos (komercinės televizijos  jų beveik ir nebeskiria) paliudija, kad  esame   Europos stabmeldžiai (visokie politiniai - kriminaliniai raganavimai ir žyniavimai, užkeikimai ir prakeiksmai, būrimai iš kompiuterio ekrano beigi nuotraukų ir t.t.), dar ir tauta kaip stabas jau būtų nepakeliama.  Kartais pagalvoju apie sąvoką  „nacija“, kuri jungtų ne tik valstietišką, bet ir Lietuvos didikų paveldą. Bet apie pastarąjį mes labai mažai žinome, užtat vienas  iš  įdomiausių  dalykų yra  valstietiškos kultūros bandymas jį įtraukti, pasisavinti, „suvirškinti“, tai liudija  ir skirtingos buities, ir interesų, ir mentaliteto supainiojimą ( juokinga, kai  matai  maitinimo įstaigą, pavadintą „Grafo mene“, kuri panaši į medkirčio trobelę, o ant sienų dar ratai kabo).

Ištikimybė Lietuvai   man  yra ištikimybė kalbai.

Pagarba gyvybei – kokia ji bebūtų. Gal net tokios rūšies, kurios  instinktyviai bijaisi. Švara  ir estetika  – kad jos trūksta, liudija  žmogaus elgesys gamtoje. Negaliu pakęsti šiukšlinančių žmonių –   beveik neginčijamai esu  priskyrusi juos   „trūkstamosios grandies“  porūšiui (žmogaus ir  beždžionės hibridui, to, kurio jau seniai ieško mokslininkai,   nematydami, kad  jo ir ieškoti nereikia, jis   nuolat malasi prieš nosį). Ir dar – jeigu kas  įžeidinėja Lietuvą, niekindamas ją  iš savosios tuštybės ir kaltindamas kitus dėl savo nesėkmių ar nesugebėjimų,   širdyje skauda. 

Tarsi būtų užsipultas  mylimas  asmuo.

Jeigu ištikimybė būtų  plokščia sąvoka, gal tada neskaudėtų?..

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Reikia mokėti klausytis.  Ir ypač dabar -  kai visi daug šneka, kai  kalba  tampa vis agresyvesnė, nevalyvesnė,  fiziologiškesnė.  Yra nuostabi knyga, M.Endės „Momo“ – apie mergaitę, kuri turėjo stebuklingą savybę – mokėjo taip kiekvieno klausytis, kad besiklausydama permatydavo jį kiaurai, o kalbantysis, ypač jei kalbėdavo visokias  tuštybes, susigėsdavo ir liaudavosi. Ir netgi pasitaisydavo – tapdavo geresnis.

Kad  valstybė ir pilietis keistųsi, evoliucionuotų, galbūt reikia, kad išmoktume  įdėmiai klausytis?.. Tai, žinoma, sunku, nes   demagogija, ypač politinė, pasižymi  įgimtu   kito žmogaus, kitos nuomonės  negirdėjimu. Neatsilieka ir „paprastas žmogus“ – jis  irgi neretai girdi tik tai, ką nori girdėti.

Šiaip man bene sunkiausia bendrauti su žmonėmis, kurie fanatiškai įsitikinę savo teisumu  ir  jokia abejonė nevirpina jų  marmurinių įsitikinimų. Paprastai jie dar neturi ir humoro jausmo, o tai jau visai  baisu.  Tiesa – iš Dievo, betgi ir juokas – taip pat. Juoktis nemoka tik išdidžioji dvasia  - šėtonas; perskaitykite C.S. Lewiso „Kipšo laiškus“ ir sužinosite, kodėl.

Sunku bendrauti ir su tais, kurie viską žino ir yra linkę kitus mokyti ( o juk ne veltui „Pink Floyd“ kažkada dainavo: „Mokytojau, mokykis pats“). Įdomiausia tai, kad ir šita kategorija paprastai neapdovanota humoro jausmu. Tai jau kažką reiškia.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

O, atsiminimų būta įvairių. Vaikystės  metai – savotiškas mitinis laikas, o dar susijęs su  komunistine  ideologija ir  absurdiška  buitimi (perki numeriu mažesnius batus, nes paskui nebus, tris valandas stovi  eilėj, kad nusipirktum kiaulės galvą  šaltienai, vyksti į rajonines PDG varžybas, kur mėtai „granatą“, lipi per kliūtis  ir pan., kad įrodytum besąs  pasiruošęs darbui ir gynybai etc.). Skaitau sau  kambariuky  V.Markovskos „Graikų mitus“, vasaros saulė  mirga obelų lapuose,  ir ateina rūsti auklėtoja manęs barti, kad nenuravėjau savo kolūkinės burokų normos. Arba tos bulvių lauko vagos -  kokių dviejų kilometrų ilgumo, atrodo kaip  koks Dantės  „Pragaro“  ratas. Nuo kolūkinių laikų  labai nemėgstu šitų dviejų žemės ūkio kultūrų  - bulvių ir burokų. Jos man mitologiškai įkūnija  požeminį pasaulį ir   nelaimingas vėles.  Netgi lietuvių nacionalinė virtuvė        ( cepelinai ir  kugelis)  man susijusi su Hado karalyste.

Vaikystėje būta daug  chtoniškumo. Daug mirties, skaudžiai ir kone fiziškai susietos su  žeme, su pragaru. Žinau, kas yra baimė. Netikėjimas. Nuodėmė. Kūniškumas. Na, galbūt žodis „žinau“ šiuo atveju netinka -  visus išvardytus dalykus atpažįstu ir galiu paliudyti...

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Taip, valios laisvę  žmogui davė Dievas.  Kodėl ji vadinama pasirinkimo laisve – nežinau. Neutraliau skamba?  Suprantamiau šiuolaikiniam vartotojui?.. Pasirinkti galima iš  kelių, paprastai  lygiaverčių dalykų, bet  jeigu žvelgtume į Dekalogą,  ar tikslinga kalbėti apie pasirinkimą?  Ar ne  tiksliau – apie   apsisprendimą?..O gal  jūs rinksitės  apskritai iš viso Dekalogo – šitą ir aną, o va tuos tai – šalin, tie man netinka?.. Žudyti – blogai, bet va ką nors pavogti, artimo asilą ar moterį, tai nieko tokio,  o melagingas liudijimas, panašu, šiandien apskritai  nebesuvokiamas kaip labai svarbus Dekalogo įstatymas.

Sąvoka  „pasirinkimo laisvė“ suabejojau, išgirdusi vienos moters, kandidatuojančios į politikes, terminą „pasirinkta moralė“. Šiaip jau kiekvienas logiškai mąstantis žmogus pasakytų, kad moralė yra arba jos nėra. Kaip galima „pasirinkti“  Dekalogo įstatymą „Nežudyk“?.. Matyt, „pasirinkta moralė“ šiuo atveju reiškia arba tai, kad jokios moralės nėra, arba  būsima politikė omeny turėjo  kažkokias išvestines moralės normas  -  šita norma tinka, nes taip gyventi  patogiau, o anoji – ne, nes  vartotojui sukelia nepatogumų. Bet moralė nepriklauso nuo vartotojo patogumų ir nuo jo pasirinkimo galimybių ir pasirinkimo laisvės. Yra  valia būti moraliam arba jos nėra.

Bet šiaip jau mane suglumino ne  kandidatės  posakis „pasirinkta moralė“, bet tai, kad žurnalistas nė nepaprašė paaiškinti, kas gi tai  yra. Ką moteriškė turėjo omeny. Nebent jam  viskas aišku...

Jeigu gamta yra Dievo kūrinys, atsitiktinumų joje neturėtų būti. Netgi koks  gamtos pokštas  ar disonansas – ir jie turėtų būti suprantami. Kita vertus, žmonės dažnai  pamiršta – arba iškreipia – Viešpaties  valią: „viešpataukite  visai žemės kūrinijai.“ Žmogaus viešpatavimas kūrinijai, užuot buvęs išmintingas ir pilnas pagarbos ir gailestingumo  gyvybei,  šiandien  panašus į   kurčią totalitarizmą  su   bausmių ir kankinimų sistema. Nenuostabu, kad jis kartais ir sukuria „atsitiktinumų grandines“, kurių neturėtų būti. O kaip jų nebus, jei gamta yra tai, ką reikia nugalėti, pajungti, pavergti, priversti tarnauti?.. 

Turbūt daugelis skaitėte  Axelio Munthe‘s „Knygą apie San Mikelę“. Aš niekaip negaliu pamiršti jos finalo, kai  pasakotojas, sapnuodamas, kad yra miręs, eina prie  dangaus vartų, ir jį seka ištikimas šuo. Rūstiems  Senojo Testamento pranašams tai nepatinka – jie ima šaukti, kad purvinam gyvuliui danguje ne vieta. Pasirodęs  Šv. Pranciškus Asyžietis  nutildo jų  šauksmą vien  savo nuostabių akių galia – pranašų rūstybė pasirodo  besanti  juokinga.  Ir mūsų, žmonių, „rūstybė“ juokinga, kai  manome, kad  gyvulys yra „purvinas“ ir nevertas  bendrabūvio su žmogumi, kai jų abiejų žemiškasis gyvenimas pasibaigia. Juk mes nesukūrėme jokio gyvo padaro – tik dirbtinius, tai kodėl gi turime spręsti, kas ištinka  tai,  kam Kūrėjas įkvėpė dvasią?..Augalams, medžiams, paukščiams, gyvūnams?.. Argi atimti  sielą  iš  gyvų būtybių  ir paversti jas  daiktais – tokia mūsų viešpatystė?.. Senovės gentys žinojo, kad atimtai gyvybei reikia nusilenkti, nes ji suteikia   galimybę išgyventi. O mūsų laikais  gyvybė yra pramoninė, verslo objektas, saiko  čia negali būti, nebent trūkumas ar perprodukcija. Be to, dar egzistuoja ir „šventas“ žodis „vartotojo teisės“. Saikui čia  vietos nėra.

Todėl visa, kas ištinka žmogų, visa, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip  atsitiktinumas  ar neteisybė, ar pagaliau – absurdas, yra logiška ir visados turi priežastį, kokia keista ar kvaila ji beatrodytų.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tikiu Apvaizda. Negaliu netikėti – pernelyg ryškūs  Jos  pėdsakai mano gyvenime. Gal net ne pėdsakai, tikslesnis įvardijimas to, kas nutikdavo, galbūt    būtų  nunešimai. Kai mane  nuo  uolingo gūbrio   tiesiog  nunešdavo. Turint omeny, kad aš visgi ne ėriukas, o didelė  užsispyrusi avis, nešėjas  kartais jau lyg ir būdavo  netekęs kantrybės...

Į Išganytoją kreipiausi. Tik neprisimenu, kokiais žodžiais. Svarbiausia tada buvo ne jie, o  pagalbos ilgesys. Gal tai buvo ir tyla, tokia pilna, kad jai nereikėjo žodžių.