Zenekos nuotrauka

Neseniai naują sezoną pradėjęs „Keistuolių teatras“ kviečia švęsti kosmose ir tvarte – nuoširdžiai, tragiškai, graudžiai ir linksmai – naujausiame savo spektaklyje pagal Bernardinai.lt išleistą Gendručio Morkūno esė rinkinį „Švęsti kosmose ir tvarte".

Kaip sako spektaklio režisierius ir aktorius Vytautas Rašimas, naujausiame „Keistuolių teatro“ kūrinyje „bus garsiai ištartos nepaprastos paprasto žmogaus mintys apie žmogų Lietuvoje ir Lietuvą pasaulyje, bus ironiškai atskleista paprasto žmogaus vieta visuomenėje ir visuomenės vieta Žemėje". Apie tai, kaip reikia švęsti gyvenimą ir koks bus spektaklis pasakoja Keistuolių teatro aktorius ir spektaklio idėjos autorius – Vytautas Rašimas.

Esate aktorius „Keistuolių teatre” sukūręs daugelį vaidmenų, tad kaip kilo mintis pirmą kartą imtis režisūrinio darbo?

Zenekos nuotrauka

Mintis gimė nuvykus pas gerą bičiulį Gediminą Storpirštį į sodybą. Jis man pasiūlė paskaityti Gendručio Morkūno knygą „Švęsti kosmose ir tvarte“. Susiradau šią knygą, perskaičiau ir pradėjau rekomenduoti kitiems. G. Morkūnas, man rodos, tokiu būdu ir išpopuliarėjo – vienas per kitą. Daviau savo uošvienei perskaityti šitą kūrinį, o perskaičiusi nusipirko gal 20 knygų ir dovanojo ją kitiems. Taip kikendami aptarinėjome knygos ištraukas. Tačiau nors man ir patiko knyga, su šia medžiaga ilgai bijojau pradėti dirbti. A. a. G. Morkūnas visai neseniai mus paliko... O pas mus, lietuvius, yra priimta dejuoti ir verkti, kai jau žmogus miręs, ir tik tada atrodo, kad tu jį gerbi. Aš visada laikiausi kitos nuomonės: tu jį gerbi tada, kai esi nuoširdus, o ne tada, kai ateini ir gailiesi to žmogaus.

Žinojau, ir kad G. Morkūno knyga yra esė rinkinys, kurį teatrui pritaikyti bus sudėtinga. Tačiau susipažinau su LMTA studente Živile Mičiulyte, kuri pagelbėjo rašant pjesę spektakliui. Taip kartu ir pradėjome gvildenti, ieškoti ir pamažu mintys iš knygos susijungė į vientisą tekstą..

G. Morkūno knygoje sudėta labai daug skirtingų esė. Kaip pavyko sujungti jas į visumą ir išgryninti būtent tą mintį, kurią norite perteikti žiūrovui?

Pasakysiu, ką man sakė Gediminas po vienos peržiūros. Žmogus vis tiek gyvenime ieško šventės, esmė – kokia ta šventė gali būti. Ji gali būti rami arba pati įvairiausia. Kūčių vakaras – irgi šventė, gali ją švęsti kosmose ar tvarte, kiekvienas iš mūsų ieškome savaip. Kiekvienas klysta ir suranda, tačiau kiti klysta ir nesuranda...

O kaip Jums pavyko surasti?

Zenekos nuotrauka

Iš tikrųjų aš dar ieškau. Mums šis ieškojimų procesas ir yra didžiausia šventė Netgi nepaisant to, koks bus spektaklis, tai, kas vyksta čia, – įdomu, jau yra gerai. O kalbant apie patį spektaklį, aš labai „užsikabinau“, kai perskaičiau esė „Mirtis nuo dygliauodegės rajos dūrio“. Paveikė mintys apie tą tyrėją, gamtą, žmogų, kuris gali būti kaip dinozauras. Kažkada jie buvo galingi padarai, o gamtai užsimanius, tų galingųjų nebeliko...

Neretai režisieriui tampa iššūkiu sukurti tokį monospektaklį, kuris galėtų ilgai prikaustyti publikos dėmesį. O ką jau kalbėti apie aktorių, kuris pasiryžta tai įgyvendinti..

Zenekos nuotrauka

Taip, sutinku. Tačiau, jei kalbi nuoširdžiai, tai tavęs ir klauso. Jeigu meluoji, tai kam tada lipti į sceną? Reikia megzti dialogą. Tai turbūt pagrindinis triukas. Šiomis dienomis reikia mokytis kalbėti nuoširdžiai. Tačiau spektaklis dar tik vyks... Sunku numatyti, koks jis bus  – viskas priklausys nuo konkrečios dienos ir konkretaus žiūrovo. Premjera nėra joks galutinis taškas. Viskas keisis kiekvieno spektaklio metu, ir koks bus galutinis rezultatas, bus galima spręsti tik jam pasibaigus.

Nežinau, ar tai yra kažkas išskirtinio teatro scenoje, kai aktoriui tenka intensyviai ir tiesiogiai bendrauti su publika. Tačiau nenoriu įvardyti, kaip šis bendravimas vyks. O labiausiai nenoriu, kad žiūrovas ateitų pasiruošęs kažkam konkrečiai – dramai, komedijai ar bet kokiam kitam žanrui. O visi šie elementai ir yra G. Morkūno kūryboje.

Scenoje – svarbiausia susikalbėti. Paskutinėmis darbo savaitėmis stengiuosi nustoti vaidinti. Nors ir esu labai pripratęs scenoje būti aktorius, tačiau šiame spektaklyje reikia sustoti, nes vaidyba būtų melas.

Ar nebuvo baugu imtis medžiagos, kuri jau yra suradusi savo skaitytoją? Vis tik didžiąją auditorijos dalį galbūt sudarys tie, kurie neabejingi G. Morkūno knygoms ir kurie į spektaklį ateis su tam tikru nusistatymu – išvysti būtent tai, kas parašyta..

Zenekos nuotrauka

Taip, dažnai gera medžiaga tarsi įpareigoja. Vienas iš tikslų, apie kurį aš kalbėjausi su G. Morkūno žmona Regina Morkūniene, kad spektaklio tikslas nėra atkartoti knygos. Spektaklis bus kurtas per mano prizmę. Todėl atsiranda ir „pagal G. Morkūną“. Aš labai būčiau norėjęs, kad Gendrutis būtų pats sukūręs scenarijų. Tačiau dabar interpretuoju savaip – kuriu tam tikrus epizodus, užbėgimus, kai kuriais momentais specialiai anksčiau nutraukiu mintį, kad tie, kurie nebuvo skaitę knygos, ieškotų jos... Nors dabar reikia pasistengti, kad rastum šią knygą. Apskritai gerų knygų nusipirkti sunku..

Kaip ir kartais sunku rasti tokį spektaklį, kuris žmogų daugiau praturtintų, o ne tik lavintų ar auklėtų...

Zenekos nuotrauka

Taip. Kartais pastebiu, kad į spektaklį eina mokiniai tik dėl to, kad nereikėtų skaityti kažkokios knygos ir tik tam, kad pagal spektaklį galėtų parašyti rašinį. Todėl spektaklyje specialiai atsisakiau turinio atpasakojimo...

Nuolatos mąsčiau, kaip perteikti šią ypatingą medžiagą. Visą kūrybinio laiko procesą G. Morkūnas mane vedžiojo. Buvo vienas charizmatinis pavyzdys: vieną spektaklio vietą norėjome padaryti kitoniškiau, įdomiai – paimam teksto gabalėlį iš vienos esė, iš kitos – apkarpom, iškarpom, jei gerai, pabandom, parepetuojam, jei negerai, toliau dirbame, taisome tekstą. Pabaigoje pasižiūrėjome, ką parašė G. Morkūnas, ir buvo viskas vienas prie vieno. Taip ir išėjo: išmėtėm viską, o galiausiai sugrįžom.

Tačiau esate viename interviu užsiminęs, kad režisūrinis darbas Jus baugina ir kad širdyje esate vien tiktai aktorius. Tad kaip ši G. Morkūno knyga Jus taip įtraukė, kad ėmėtės ir pats vaidinti ir režisuoti, bei padėti spektakliui parašyti tekstą?

Dėl visko kaltas tekstas, suradęs mane... Kai perskaičiau „Švęsti kosmose ir tvarte“, tai buvo atradimas. Ir šią knygą skaičiau tikrai negalvodamas, kad pagal ją kada nors statysiu spektaklį. Beskaitant ji mane traukė ir įtraukė. Aš ne literatas, bet man labai patinka jo žodžio grožis. Čia buvo vienas iš iššūkių – kaip neiškreipiant gražaus teksto, jį integruoti į spektaklio visumą.

O kas būtent „įtraukė“ G. Morkūno kūryboje?

Zenekos nuotrauka

Tai pirmiausia nenuspėjamumas. Kai skaitai G. Morkūną, atrodo, kad jau viską supratai, staiga viskas apsiverčia pačioje netikėčiausioje vietoje. Iš esmės visos jo mintys apie aprašomus dalykus sutampa su manosiomis. Daugiausia minčių sukėlė dvi esė – „Mirtis nuo dygliauodegės rajos dūrio“ apie žmogų šioje dienoje, ir „Švęsti kosmose ir tvarte“, būtent jas ir panaudojau spektaklyje.

Šiuo atveju netgi būtų mano nuodėmė neimti G. Morkūno kūrybos. Visi punktai absoliučiai atliepia man apie kalbamas problemas, džiaugsmus. Svarbiausia – autorius dar atranda naujų dalykų, pavyzdžiui, kaip netikėtai galima į kažkokį sudėtingą dalyką pažiūrėti taip paprastai ir gražiai. Galime susitaikyti su tuo, kas mus slegia ir neatsiribodami nuo to, paprastai gyventi savo gyvenimą.

Mes visi žiūrime televizorių ir kartojame: „taip, taip, taip“, pagal tai ir gyvename. O kur ta nuomonė, pasaulio suvokimas? Šiuo atveju spektaklyje nėra svarbu, ką aš galvoju, bet apie ką galvoja ir ko nori žmonės, kurie ateis žiūrėti šio spektaklio.

Kokią pagrindinę žinią Jūs norite perduoti šiam žiūrovui?

Pagrindinė žinia ir yra: bent truputį sustokime ir susimąstykime. Juk bent kažką suvokti jau yra gerai. Mes pripratę ateiti į teatrą tik tam, kad atsipalaiduotume. Nesakau, kad čia bus kažkoks spektaklis, per kurį ar po kurio turėsi intensyviai mąstyti. Tačiau susimąstyti visgi kas nors turėtų priversti. Juk ir G. Morkūno knygos labai įtaigiai ir subtiliai skatina žvelgti į viską kitaip...

Stengsiuosi kalbėti su visais, kurie ateis į spektaklį, bet daugiau orientuosiuosi į tą žmogų, nuo kurio priklausys, kokia bus mūsų Lietuva ateityje, į tą žmogų, kuris dar tik kurs Lietuvos ateitį.

Bet šiandien tai labai sunkus uždavinys. Kokiais būdais bandysite prisibelsti į to žiūrovo širdį?

Zenekos nuotrauka

Kadangi esu „Keistuolių teatro“ aktorius, kai mes dar tik mokėmės (o mes mokėmės irgi čia, netgi studijų metais) kūrėme daug įvairiausių darbų vaikams dėl vienos labai paprastos priežasties, kad vaiką pavyktų įtikinti. Vaikai greitai supranta, kai jį bando kas nors apgauti. Suaugęs žmogus dažniausiai tai nutyli. Tad šita tikrumo, nuoširdumo patirtis su vaikais ir bus perteikiama čia. Aišku, bus ir tam tikrų triukų, kuriuos naudosiu. Kartais kolegos, stebintys repeticiją, replikuoja: „Tai ką, Vytai, parodysi viską, ką moki šiam gyvenime?“

Taigi bandysiu apeliuoti epizodais iš knygos ir, šiurkščiai šnekant, analize į ateitį. Bandysiu kreiptis į žmogų, kuris ieško savo šventės, ieško ramybės. Juk visur svarbiausias žmogus. Scenarijaus pabaigoje yra tekstas: „Mes kiekvienas žinome, kad bus taip, kaip privalo būti, ir pasirinksime, kokio paprastumo ar prastumo mes norime būti. Čia mūsų kiekvieno reikalas ir tegul taip būna. Svarbiausia išlikti sąmoningam, nesakyti, žiūrėkit, koks aš paprastas. Sėdžiu kamputyje ir širdyje galvoju, kodėl jūs manęs nemylite. Gal vis dėlto reikia ir pačiam kažką nuveikti, kad kažkas atsitiktų toje pačioje Lietuvoje?“

Skaitydamas G. Morkūno tekstus, gali sustoti ir apmąstyti, kas „aš“ – ką aš veikiu. Tada ir įvyksta ta šventė. Mes juk esame šalia gražių dalykų, bet kartais mus įsuka ratelis, ir ten nuolatos nešventiškai sukamės...

Kalbino Dalia Rauktytė