Kadangi vienas iš pastarosios savaitės priekaištų dėl Romeo Castellucci spektaklio protestuojantiems katalikams buvo, kad nedera piktintis nemačius, kaip ten gilu, krikščioniška ir prasminga – nusipirkau bilietą ir nuėjau. Eiti buvo nejauku – jau žinojau apie organizuojamą piketą. Įsivaizdavau, kaip eisiu ilgu siauru taku. Iš abiejų pusių įrėmintu protestuojančiųjų, badančių pirštais į einančius žiūrovus, iškėlusių plakatus. Būsiu atpažintas, turėsiu teisintis, kad einu it evangelinis apaštalas Tomas, tol neįtikėjęs, kol nesukišo pirštų į prisikėlusio Kristaus žaizdas.

Tačiau buvo visai smagu – piketuotojai buvo santūrūs, žvelgė su užuojauta, skambėjo giesmės. Spindėjo jaunos akys. Apėmė net kažkoks pasididžiavimas, štai ir pas mus – atviras, brandus visuomeninis protestas. Ir ne taip svarbu – kas čia perlenkia, hipertrofuoja, puola isterikon, kas gudrauja, ginasi ir t.t. Atrodė, kad organizatoriai net savotiškai mėgaujasi kilusiu ažiotažu – saugos tarnyba kratė terbas ir tapšnojo per kūnus, tvorelės, dviguba kontrolė, salėje balsas iš aukštybių perspėjo, kad jei kiltų kokių nesklandumų, visi turi likti savo vietose, kuriuos pašalinus, vaidinimas neabejotinai bus tęsiamas. Tarsi lauktų, tikėtųsi, kad koks dūmų užtaisas ar ekscesas scenoje – būtų visai ne pro šalį.

Nepaisant visų  žiniasklaidoje paskleistų išvedžiojimų apie šio vaidinimo prasmingumą, jo sukrečiantį realizmą, tragizmą ar ryšį su krikščionybe, vaidinimo pirmoji pusė labiau panėšėjo į sovietmečiu pionierių stovyklose vaidintas trumpas absurdo pantomimos intermedijas, geriausiu atveju – į britų Monty Python The Meaning of Life juodojo humoro skečus su apsirijėliu ar nelaimėliu donoru, kur vėmalai ir kraujas liejasi laisvai. Tėvo ir sūnaus scena, ištęsta iki nuobodumo, gana dviprasmiškai atrodė it beviltiškos lenktynės, kur sūnus stengiasi apiprausti, sutvarkyti neįgalų tėvą ir išskubėti savais reikalais, o šis kiekvieną kartą vėl apsivaro po savimi, tuo paskutinįjį trečiąjį kartą sukeldamas sūnaus įniršį, išlietą ant Dievo sūnaus atvaizdo. Tik subtilūs britai aiškiai deklaravo žaidimo taisykles, žanro pobūdį, ir jų filmukai jau įrašyti į kultūros istoriją. Čia gi buvo girdėti tik pretenzingi aiškinimai, menkai tesusiję su tuo, ką matėme scenoje.

Viskas, ką mačiau – pasirodė antikrikščioniška, spekuliatyvu, naivu, net miesčioniška. Ponas Romeo turbūt apskritai nesuvokia krikščionybės esmės. Jis traktuoja jos simbolius instrumentaliai, racionaliai dėliodamas emocinius efektus. Kadangi iš elementarios gyvenimiškos situacijos (visi pasensim, galbūt tapsim bejėgiais, kentėsim, galop numirsim) sunku išspausti kažkokį egzistencinį tragizmą, situacija gausiai patręšiama fiziologiniais efektais ir fekalijomis. Paradoksalu – išsikabino Jėzaus Kristaus – Pasaulio Išganytojo – atvaizdą, it kokio George‘o Orwello visastebinčio Didžiojo Brolio, egzaltuotai šnabždėjo, o užbaigė kaip elementarus pagonis – supykęs ant savojo namų dievuko, prisikrovė užantin akmenų ir nuėjo bausti, keršyti totemui, stabui. Skambant erdvėje garsiai neišsakytam isteriškam leitmotyvui – kur žiūri Dievas, kodėl neįsikiša, nepadaro stebuklo? Tai primena evangelinio plėšiko sarkastišką tyčiojimąsi iš greta pakabinto Jėzaus: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ (Lk, 23-39). Ir didžiausia nuostaba, kaip gi čia dabar? Negali? Tačiau žydas Jėzus, mūsų, krikščionių, Dievas ir visos žmonijos Atpirkėjas, nėra vaisingumo, lietaus, kiškių ar tuštinimosi sulaikymo dievukas, nėra stabas, gamtos jėgų produktas. Tik šito Romeo Castellucci ir visa subrendusių priimti šiuolaikinį meną kohorta – turbūt nežino. Kitaip nebūtų sugalvoję bei toleravę tokios provokacijos ir dergimo. Jau matėme visko – Joną Paulių II prislėgtą meteorito, Nukryžiuotąjį myžaluose. Nesunku pastebėti, kad krikščioniškųjų šventenybių ir simbolių niekinimas ir darkymas nūdienėje Vakarų kultūroje ir politikoje suvokiamas kaip mažiausiai rizikingas, kaipo galintis užsitraukti teisines ar moralines pasekmes, pavojų reputacijai ar net gyvybei. Deja, krikščionių Dievas, turbūt ir ne be pačių krikščionių kaltės, nėra klasifikuotas nerašytame neliečiamųjų tabu asmenų ar reiškinių indekse, kuriame tvirtai figūruoja visiems žinomi dalykai. Plaikstytis krikščionybės simbolių aplinkoje yra šaunu, drąsu, yra komercinės ir kūrybinės sėkmės laidas.

Kūrybinė laisvė labai jau dažnai užspendė save į negailestingas lenktynes dėl išgyvenimo ir sėkmės, vykstančias trikampiu – seksas, ekskrementai ir šventenybių niekinimas. Nenuostabu, kad ir kai kurie Bažnyčios ganytojai bei katalikai, atsižvelgdami į savųjų kraštų realijas, nedrįsta tvirčiau išsakyti savo nuomonės, girdėti diplomatiški išvedžiojimai apie dialogą, kalbėjimąsi, diskusiją, supratimą, pritempiami palyginimai su Kančios Tridieniu, nelengvi, sunkaus gyvenimo saulėlydžio ir būtino pasišventimo dalykai egzaltuotai įvardijami Kančia, tarsi darančio po savimi tėvo slaugymas būtų kokia Golgota ar Holokaustas. Nekrikščionims mūsų Dievas – viso labo tik ikona kompiuteryje, failas, simbolis, kultūrinis fenomenas, kuriuo kažkodėl tiki dalis Žemės rutulio keistuolių, vis dar nesubrendusių ir nepasirengusių priimti šiuolaikinio meno ir ideologijų iššūkius, kaip kad bandyta įteigti visą praėjusią savaitę. Netrūko ir vėl pamokymų, kaip turi tikėti ar elgtis Kristaus išpažinėjai, kaip toleruoti tam tikrus naujus visuomenės reiškinius, kaip veikti ir organizuotis Bažnyčioje.   

Juk kaip tik krikščionybė atvėrė žmogui jo asmeninės laisvės vartus. Atskyrė Dievo dalykus nuo Ciesoriaus dalykų. Dovanojo laisvę tikėti ir netikėti. Laisvę pasirinkti. Laisvę ieškoti Viešpaties veido ir tūnoti prieblandoje. Laisvę gerti iš šaltinio ir į jį spjaudyti. Laisvę gauti valstybės paramą ir atsivežti tokius egzercisus. Laisvę eiti juos žiūrėti ir juos boikotuoti. Laisvę ieškoti dialogo ir kalbėtis. Tik kalbasi ne visi, ne visiems tai reikalinga. Kai kurie tiesiog provokuoja ir šventvagiauja. Mėto akmenimis į Šventąjį Veidą, jį terlioja ir galop sudrasko. Bando įtikinti, kad šis iki ausų šūdinas spektaklis yra konceptuali Dievo Sūnaus veido analizė ar kita kokia pseudoreliginė abrakadabra. Tik kasos aparatai neutraliai čeksi...

Dievo Sūnus avinėlio akimis išties mus visus stebi. Tik ne visi mato Jo veidą, ar ieško, norėdami pamatyti.