Spalio 7 dieną Bažnyčios mokytojais paskelbti dar du šventieji – XII amžiaus mistikė ir vienuolė iš Vokietijos Hildegarda Bingenietė ir XVI amžiaus kunigas ir garsus pamokslininkas Ispanijoje Jonas Avilietis. 

Kaip Vatikano radijui komentavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, visuotinės Bažnyčios mokytojo titulas yra suteikiamas tiems šventiesiems, kurie savo iškiliu mokymu padėjo geriau pažinti Dieviškąjį Apreiškimą, praturtindami Bažnyčios teologinį paveldą ir padėdami tikintiems augti tikėjime ir meilėje. 

Iniciatyva pripažinti šventąjį Bažnyčios mokytoju taip pat turi būti remiama ganytojų ir tikinčiųjų. Hildegardos Bingenietės atveju to troško Vokietijos, o Jono Aviliečio Ispanijos vyskupai. 

Hildegarda Bingenietė (1098 - 1179) buvo pristatyta dviejose 2010 metų rugsėjo popiežiaus Benedikto XVI katechezėse. 

Šventoji Hildegarda pasižymėjo dideliais gabumais. Įgijo puikų išsilavinimą, studijavo gamtamokslius ir muziką, kita vertus, nuolatos augo dvasioje. Tad nenuostabu, kad moterų vienuolinė bendruomenė, kurioje ji gyveno pagal šv. Benedikto regulą, išsirinko ją savo vyresniąja. 

Šventoji Hildegarda patyrė mistinių regėjimų. Vis dėlto bijodama, kad regėjimai gali būti iliuziniai arba ne iš Dievo, ji kreipėsi patarimo, pirmiausia į Bernardą Klervietį, vieną didžiausių savo laiko autoritetų. Šis ją nuramino ir padrąsino. Vėliau jos tekstą perskaitė popiežius Eugenijus III ir taipogi leido užrašyti vizijas ir viešai kalbėti. Jos dvasinis autoritetas augo ir buvo žinomas toli už jos vienuolyno sienų. 

Hildegardos dvasinėse vizijose daug teologinio turinio, susieto su svarbiausiais išgelbėjimo istorijos įvykiais ir papasakoto poetine ir simboline kalba. Jos žinomiausias veikalas yra „Scivias – pažink kelius“, jame pristatomos 35 vizijos, vystant pagrindinę mistinės santuokos, realizuotos per Įsikūnijimą, tarp Dievo ir žmonijos temą.

Garsas apie Hildegardą ne vieną paskatino kreiptis į ją patarimo ar nuomonės – kiti vyrų ir moterų vienuolynai, vyskupai ir abatai. Todėl yra išlikę nemažai jos laiškų, kuriuose išdėstyti atsakymai būtų naudingi ir mums. 

Jonas Avilietis (1499-1569) buvo įšventintas paprastu dieceziniu kunigu ir savo pirmąsias Mišias aukojo 1525 metais. Anksti išgarsėjo kaip puikus oratorius ir gilus pamokslininkas. 

Svajojo tapti misionieriumi ir keliauti į Ameriką, tačiau vyskupas, atsižvelgdamas į jo talentus ir populiarumą, jam pavedė rengti misijas tarp liaudies Andalūzijoje. Reikia atsiminti, kad šios teritorijos palyginus neseniai buvo islamiškos valdos. Kai jos vėl atiteko krikščioniškai karalystei, į krikščionybę daug žmonių perėjo tik dėl teisinių ir politinių motyvų. Jono Aviliečio siekis buvo ir jų širdžių atsivertimas.

Dėl pavydo ir nesupratimo 1531 metais buvo įskųstas inkvizicijai, kuri pradėjo tyrimą ir uždarė kunigą keliems mėnesiams į kalėjimą, o 1533 metais visiškai išteisino.

Laikas kalėjime pristabdė Jono Aviliečio apaštalavimą, tačiau pasitarnavo kitam – būtent kalėjime Jonas parašė veikalą „Audi filia“, vėliau plačiai Europoje pasklidusį dvasinio gyvenimo vadovą, dvasinės literatūros klasiką. 

Kaip ir Hildegarda Bingenietė, susirašinėjo su daugybe žmonių – vyskupais, mokiniais, riteriais ir damomis – kurie kreipėsi į jį patarimo ar pagalbos savo tikėjimo kelyje. Daug iš šių laiškų, kaip ir sakytų homilijų ištraukos buvo išsaugoti iki mūsų laikų. Tarp jo laiškų adresatų: šv. Ignacas Lojola, šv. Dievo Jonas, šv. Pranciškus Borgia, šv. Tomas iš Villanovos, šv. Petras iš Alacantra, šv. Jonas Riberra, šv. Jėzaus Teresė ir šv. Kryžiaus Jonas.