Skirma Kondratas (Skirmantė Kondratienė)  (g. 1944 m. Vilkaviškyje) – politinė veikėja, visuomenininkė. Buvusi Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus  patarėja, Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėja, LR socialinės apsaugos ir darbo viceministrė. Pilietinės visuomenės instituto „Lietuva be atskirties ir skurdo“ projekto vadovė.

 1949 metais su tėvais atvyko į  Ameriką. Lankė Bostono Šv. Petro lietuvių parapijos pradžios mokyklą, išsikėlus į priemiestį Norwood'ą, lankė to miestelio Norwood High School gimnaziją, Harvardo universitete (JAV) baigė istoriją.  Dirbo pedagoge, vertėja, socialinių programų vertintoja. Gyvendama JAV ėjo aukštas pareigas prezidentų Ronaldo Reigano bei Džordžo Bušo (vyresniojo) vyriausybių administracijose. Nuo 2011 m. kovo mėnesio Heifer International fondo (JAV labdaros fondo Arkanzaso valstijoje) valdybos narė, atsakinga už Rytųir Vidurio Europos regioną.  Pozityviai ir aktyviai  veikianti  pilietė, visada pasirengusi padėti. Draugiškai besišypsanti lietuvaitė tarp Vašingtono ir Vilniaus.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote? 

  Daug ieškojau, mąsčiau, abejojau, o pašaukimo taip ir neatradau.  Man daug kas buvo įdomu ir svarbu, daug kas sekėsi, ir niekaip negalėjau apsispręsti, kokią profesiją rinktis.  Baigiau istoriją, bet taip pat, kiek laikas leido, lankiau politinių mokslų, ekonomikos, statistikos, kalbų ir literatūros kursus.  Esu dirbusi vertėja, socialinių reiškinių tyrinėtoja, kalbos redaktore, mokytoja, rašiau poleminius ir publicistinius straipsnius, o galiausiai šiokią tokią karjerą padariau politikos užkulisiuose, dirbdama iš pradžių analitinį darbą, o vėliau administracinį darbą įvairiose aukštose politinio pasitikėjimo pareigose.  Pasirodo, truputį nusimanyti apie daug ką labai pravartu politikoje.  Negali pats būti visų viešosios politikos sričių ekspertas, bet kai šiek tiek nusimanai apie įvairias sritis, sugebi skirti, kas pagrįstai argumentuoja, o kas tau „makaronus kabina“.  Gyvenimą galima visai sėkmingai nugyventi be pašaukimo.

 Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

 Vaikystėje mano didžiausias autoritetas buvo vyresnioji sesuo Nijolė.  Tai ji supažindino mane su bibliotekų ir muziejų lobynais ir knygų galia, išmokė svajoti apie nepatirtus pasaulius.  Vėliau man įtaką darė ne vienas puikus mokytojas, profesorius.  O moraliniai autoritetai tai tokie žmonės kaip Aleksandras Solženicinas ir Andrejus Sacharovas, Ana Politkovskaja, Aung San Suu Kyi, Martin Luther King, ir visi, kurie kovojo ar kovoja už žmogaus orumą ir teises net nuožmiai nepalankiomis sąlygomis, kurie gyvena savo vertybėmis net mirties pavojaus akivaizdoje.

 Kas jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

 Labiausiai įkvepia gamta, meditacija.  Knygas mėgstu tokias, kurios priverčia susimąstyti, ar tai būtų grožinė ar negrožinė literatūra, pvz., kaip neseniai skaityta Stephen Greenblatt‘o The Swerve.  Atsipalaidavimui mėgstu gerai parašytus detektyvus.  Filmus mėgstu tokius, kuriuose „geriečiai“ laimi, meilė laiminga, kuriuose yra sąmojaus, ar įžvalgų apie gyvenimą.  Iš neseniai matytų patiko Woody Allen‘o Vidurnaktis Paryžiuje ir Spielberg‘o Karo žirgas. Nors pastarajame netrūko žiaurumų, bet filmas viltingas, pozityvus. Nežiūriu siaubo filmų, taip pat vadinamų veiksmo filmų,

kuriuose sprogsta, daužo, muša. Tokių neigiamų dirgiklių man pakanka tikrovėje, tik reikia apsidairyti, pamatyti, kas vyksta šiandienos pasaulyje.  Muziką labiausiai mėgstu klasikinę.  Taip pat liaudies dainas, kurios, tiesa, kartais ir įkvėpia.

 Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

 Apskritai esu labai geros nuomonės.  Kiek tenka bendrauti, man susidaro įspūdis, kad jauni žmonės tam tikrais atžvilgiais panašūs į mano kartos žmones, kai buvome jauni – bandantys save realizuoti, gyvenimą suprasti, kartais tame procese išsišokantys, kartais užsisklendžiantys savyje.  O kitais atžvilgiais man atrodo, kad jie protingesni, nei mes buvome.  Kartais tenka kalbėtis su jaunais žmonėmis ir tiesiog žavėtis jų idealizmu, gebėjimu samprotauti, imlumu naujovėms.  Aišku, visuomet galima rasti neigiamų pavyzdžių, kurti neigiamus stereotipus, bet man atrodo, kad šiandienos jaunimas visai toks, koks turėtų būti.

 Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

 Na, čia tai klausimas, vertas disertacijos.  Trumpai, informacinės technologijos - išganymas ir prakeiksmas tuo pačiu metu.  Taupo laiką, ėda laiką.  Daug informacijos, daug dezinformacijos.  Tai suartina žmones įvairiausiuose pasaulio kampuose, bet ir palengvina neapykantos ir nesantaikos kurstymą.  Be abejo, mūsų visuomenę informacinės technologijos keičia, bet turbūt žmogaus prigimties nekeičia. Tai tiesiog reikia išmokti jomis protingai naudotis.  Neseniai prisijungiau prie vieno socialinio tinklo, bet kol kas esu gana pasyvi dalyvė, negalėčiau pasakyti, kad man patinka toks bendravimo būdas.  Kažkokia makalynė, gyvenimų nuotrupos.  Pažiūrėsim, gal priprasiu.

 Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

 Man lietuvybė kaip antra oda – ir norint jos nenusivilksi. Išlaikyti tautinę tapatybę reiškia gerbti save, savo tėvus, savo ir artimųjų nugyventą gyvenimą, bendrą patirtį.  Visa tai pamiršti būtų lyg savęs neigimas, didelės dalies savo gyvenimo nubraukimas.  Tėvai išmokė mylėti Lietuvą. Iš pradžių mylėjau kalbą ir kultūrą, idealizuotą ir tolimą pasakų šalį, o kai pati pažinau ją tikrą, pamilau ją dar labiau, su visom bėdom ir ydom.  Lietuvos žmonės man savi, Lietuvos gamta jauki ir miela, miestai ir miesteliai patrauklūs, žodžiu, jaučiuosi savo vietoje.  Ištikimybė Lietuvai man reiškia gyventi taip, kad nors kruopelyte prisidėtum prie gražesnės, teisingesnės, geresnės Lietuvos.

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

 Nuoširdumas, atvirumas, nesavanaudiškumas.  Mėgstu bendrauti su žmonėmis, kuriais galiu pasitikėti, kurie atjaučia kitus, kurie neskleidžia negatyvių emocijų.  Na, žinoma, smagiau bendrauti su tokiais, kurie dar turi humoro jausmą, intelektą, įdomių minčių ir žinių.  Bet svarbiausia – kad gerbtų save ir kitą bei kitokį.

 Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

 Labai daug visokių prisiminimų, ryškiausi nebūtinai svarbiausi.  Pavyzdžiui, ryškiai atsimenu kai Stalinas mirė, jo nuotrauką Bostono laikraštyje, kokį įspūdį tėvams tai padarė.  Ir atsimenu mamos ašaras, kai po kiek laiko ją pasiekė laiškas iš Lietuvos su žinia, kad jos sesuo su trijais vaikais žuvo per karą.  Augom keturiese – be sesers turėjau dar du brolius, bet tėvai iš pradžių dirbo fabrikuose, tai mes vaikai didesnę dienos dalį maklinėjom, kaip išmanėm.  Gatvėse nelabai saugiai jautėmės, bet užuovėją rasdavome mokykloje, būreliuose, bibliotekoje.  Atsimenu nepriteklius pirmaisiais metais Amerikoje, bet ir nepaprastai daug gražių švenčių, šeimos išvykų į gamtą, lietuvių paukštyčių ir skaučių stovyklas vasarą. 

 Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

 Tikiu pasirinkimo laisve.  Gamtoje matau ir harmoniją ir grožį, bet tai nėra atsitiktinumų neigimas.

 Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

 Manau, kad mes visi esame savo likimo kalviai, turime laisvą valią, bet pasirinkimai nuolat koreguojami išorinių veiksnių – stichinių nelaimių, karų, kitų valios.  Ar tie išoriniai veiksniai turi kažkokį dėsningumą, sunku pasakyti.  Žaviuosi Visata, jos grožiu ir galybe, ir žmogaus menkystė joje tiesiog pribloškia.  Ar tikiu Dievą?  Vaikystėje labai tikėjau – lankiau parapinę mokyklą, vienuolių naivus (teigiama prasme) tikėjimas tiesiog nepaliko vietos abejonėms.  Būdama paauglė, net dvi savo drauges atverčiau į katalikybę.  Jos katalikės ir liko, bet jau universitete mane kankino abejonės, daug kas Bažnyčios dogmose ir struktūroje kėlė priešiškumą.  Vienuolės sakydavo, tikėjimas - Dievo dovana.  Turiu prisipažinti, man ta dovana šiai dienai neprieinama.  Bet aš lieku atvira visoms galimybėms.  Ir keista, bet nors vaikystėje išmoktas maldas kartodavau dažnai, aš tik suaugusi ir abejojanti supratau, ką reiškia melstis.