Redaktoriaus prierašas: Regis, tai jau dvidešimt pirmasis tekstas cikle Religiniai simboliai viešojoje erdvėje. Tik savaitę gyvuojančiam ciklui tarsi gerokai per daug. Tačiau tema ypatingai svarbi ir, tikiu, pokalbis šia tema tęsiasi. Šiandien teko kalbėti su dviem kunigais, kurių tikėjimo gyvumu nedrįstu abejoti.

Vienas iš jų išsakė skausmą dėl esą didžiulės pykčio bangos, kuri kyla iš mūsų, krikščionių, reaguojant į provokuojančius kūrinius, pamirštant, kad pati krikščionybė yra stipriausia provokacija. Kitas kunigas išsakė skausmą, jog nesupranta tų, kurie šiandien esą adoruoja įžeidžiančią festivalio organizatorių laikysę ir italų režisieriaus elgesį su tuo, kas mums šventa. Pasak šio kunigo, įžvelgti spektaklyje kažką teigiamo gali tik "viskas tinka" ideologijoje paniręs žmogus. Abiejų šių kunigų žodžiuose skambėjo skaudus nuoširdumas.

Atleiskit, bet negaliu imtis teisėjo vaidmens, todėl ir siūlau labai platų spektrą įžvalgų, nuomonių, laikydamasis nusotatos, kad tekstų autoriai yra ne propagandistai, bet Tiesos ieškantys žmonės.

 ***

Tai hebraiški žodžiai iš Biblijos, kurių paaiškinimas netrukus čia bus pateiktas ir kurie tiksliausiai apibūdina nesenai Lietuvoje parodytą Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Šio spektaklio metu šventvagiškai panaudotas Jėzaus, pasaulio Išganytojo, veidas, todėl sukėlė apaštalinės tradicijos krikščionių protestus. Juk buvo trypiamos daug kam iš mūsų šventos vertybės, užgaunami jausmai. Beveik tuo pačiu metu Kauno rajone antru pasikėsinimu buvo sudeginta jau antra šiais metais bažnyčia, ir dar kelios apniokotos.

 Savo pasipiktinimą reiškė ir liberalių pažiūrų spektaklio šalininkai, kurie liko nepatenkinti, jog krikščionys piktinosi! Vadino juos radikalais, fanatikais, neišsilavinusiais, nesuprantančiais meno. Kai kurių radijų stočių laidose jie apšaukti netgi demokratijos ir visuomenės priešais (Lietuvos I ir Žinių radijo). Čia juk ne žydai ir ne musulmonai, bet katalikai, dar kažkokie stačiatikiai ir sentikiai, kuriems brangi yra ikonų teologija – jie JAV administracijos sankcijomis negrasina, bombų nesprogdina, todėl iš jų vertybių galima dergtis...

 Nestabilios psichikos, priešišką katalikų dvasininkams ir su ateiviais bendraujantį bažnyčių padegėją policija sučiupo, uždarė į areštinę, o kitą lakios fantazijos asmenį – spektaklio režisierių ir su juo Lietuvoje bendradarbiavusius – liberalieji žiūrovai aukštino,  plojo, šaukė bravo, brangiai mokėjo už bilietus, krovė gėlių puokščių stirtas. Jų tarpe buvo ir kai kurie „plačių pažiūrų“ (ar dar?) katalikai ir jų dvasininkai, ieškantys dialogo su keistu menu, panašiai kaip Ieva su žalčiu Edeno sode. Šių įvykių kontekste liko atviras klausimas: kiek kainuoja degančių bažnyčių tragiškasis „spektaklis“, kuriam piktdžiugiškai pritarė dalis internetinių portalų komentuotojų?

 Suprantama, Castellucci jokiu būdu nesutiktų gretinamas su psichopatu padegėju. Girdi, menas – tai saviraiška, žaidimas, svajojimas, realybės perdarymas, laisvės poligonas, eksperimentavimas, protestas prieš neteisybę ir ką tik nori – nieko bendro su kažkokiu padegėju. Tasai irgi ginasi esąs nekaltas, išreiškė savo vidinį pasaulį, protestą prieš kažką, bet ne prieš save... Yra akivaizdu, kad abiem atvejais buvo pasikėsinta į tos pačios prigimties simbolius ir į tų pačių žmonių švenčiausius jausmu, juos interpretuojant priešišku būdu: į vieną mėtant daiktus ir išmatas, kitu atveju – padegant.

 Castellucci spektaklio proga pasimatė ir susikirto dvi minties srovės, dvi pasaulėžiūros, dvi visuomenės grupės, kurias politologai vadina dešiniaisiais ir liberalais. Būtent šioje istorijoje šokiravo liberalistų pretenzijos demokratiją tapatinti tik su savimi. Maždaug, demokratija skirta ne dešiniesiems, todėl ramia sąžine galima užsipulti Seimo narę Viliją Abramikienę už pasiūlymą Kultūros ministrui keistąjį meną prisitaikyti sau pačiam. 

Atrodo, jog takoskyra, gal net bedugnė, skiria modernųjį liberalą ir dešiniosios linkmės tradicionalistą. Pastariesiems svarbus yra istorijos, gyvenimo, prigimties nuoseklumas, ištikimybė tradicijai, religijai, bendruomenei. Sudeginti bažnyčias, išformuoti tautas, šeimas ir bendruomenes, išniekinti simbolius ir sakralumą yra lengva, tačiau atstatyti – sunku, ir padariniai yra tragiški. Liberalus požiūris kvestionuoja vertybes, simbolius, institucijas, autoritetus, ir tai - vardan laisvės, kuri yra neapibrėžta nei turiniu, nei ribomis. Kažkokia teorinė, abstrakti, ideologinė laisvė, kuri žmogiško netobulumo įtakoje išsigimsta į chaosą, į cinizmą, pastovų dergimąsi iš visko.

 Dešiniųjų puoselėjama iš praeities paveldėta bendruomeninė išmintis, kurios negali pasiekti racionalus ar meninis įsivaizdavimas, sumanymas ar planas, skatina gerbti šventenybes. Antai Biblija yra tūkstantmečių ir milijardų žmonių patirties knyga, ką reiškia gyventi su Dievu ir kaip elgtis su šventenybėmis. Šį jausmą, intuiciją tiksliai perteikė vienos JAV reklamos agentūros lakūnų poelgis, kai jie atsisakė skraidyti su ateistinio turinio plakatais. Vienas pilotų pareiškęs: „mes ir taip turime nemažai problemų, kad atsirastų naujų“. Burnojimas prieš Dievą nelabai suderinamas su sėkmingais skrydžiais...

 Tai ką gi reiškia tie bibliniai žodžiai „mene, tekel, parsin”? Taip išminties mokantys žodžiai, paaiškinti Danieliaus knygos penktajame skyriuje, prieš beveik tris tūkstantmečius aprašytas sakrilegijos (šis žodis reiškia švento daikto paėmimą, pavogimą iš šventos vietos ir naudojimą ne pagal paskirtį) įvykis, kuris yra aktualus ir šiandien. Pasakojama apie Babilono karaliaus Belšazaro puotoje įvykusį dalyką: „Būdamas apsvaigęs nuo vyno, Belšazaras įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, jo tėvo Nebukadnezaro paimtus iš Jeruzalės Šventyklos, kad gertų iš jų karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės. Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens. Kaip tik tada pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karališkųjų rūmų sienos tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką. Karaliaus veidas pabalo, jo mintys kėlė jam klaiką. Šlaunų sąnariai suglebo iš baimės, kinkos drebėjo. Karalius pašėlo garsiai šaukti“. Ant sienos buvo užrašyti šie žodžiai: „MENE, MENE, TEKEL ir PARSIN“. Pranašas Danielius taip juos išaiškino: „'MENE' – Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir privedė ją prie galo; 'TEKEL' – tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas; 'PERES' – tavo karalystė yra padalyta ir atiduota medams ir persams“. Toliau yra rašoma, kaip žlugo Babilonas.

 Stiprus tekstas, su raktiniais žodžiais, tinkamais įvertinti, kuo yra Castellucci spektaklis: proto ir sąžinės aptemimas, svaigulio būsena, „meno orgija“, kurioje mėgavosi ir jis pats, ir katučių plojantys jo žiūrovai, vertybių paminimas už šlovę ir pinigus, už dalykus, kurie yra moralės ir normalumo pabaiga, cinizmas ir destrukcija, būties svorio, gelmės ir grožio neturinti banalybė, bjaurasties estetika, plaukianti paviršiumi kaip išmatos, skaldant ir griaunant, apiplėšinėjant žmogaus ir visuomenės dvasią, kultūrą, sukeliant nuostolius ir tuštumą, išduodant vertybes, pagaliau pasaulio Išganytoją Jėzų. Kaip bausmė už išdavystę ateina neviltis, žlugimo patirtis, šių dienų „persai ir medai“ - visi varginantys ezoteriniai, eretiškieji, militaristiniai ir ekonominiai Rytai.

 Belšazaras panaudojo šventuosius indus puotai, o Castellucci Jėzaus ikoną abejotinos vertės spektakliui. Jiems abiem būdinga sakrilegia – pavogti šventenybę ir naudoti ne taip ir ne ten, kur ji yra savo prigimti ir tikslais skirta. Jie pasidavė senai pagundai blogio sužeistą žmogų laikyti viso ko matu ir tikslu. Nesiskaitydami su Dievo teisėmis į savo kūriniją ir šventenybes, tokie ilgainiui sutrypia ir save pačius, virš jų pakyla antgamtinė ranka, brėžianti žodžius: „mene, tekel, parsin”.