Baigėsi Romeo Castellucci spektaklių rodymas. Iš kai kurių patikimų draugų, mačiusių spektaklį, sužinojau, kad jie patyrė tikrą sukrėtimą ir gilų išgyvenimą. Kaip liudijo žiūrovai, spektaklio pabaigoje, vietoj išmatų, apie kurias rašė The Guardian recenzija (kol kas niekas jos nepaneigė), ant granatų apsvaidymą atlaikiusio Veido pasirodė įrašas: „Tu (ne) mano Ganytojas“. Matyt, spektaklis buvo kiek modifikuotas (palyginus su tuo, ką galima pamatyti versijoje parodytoje Paryžiuje), dėl to galime daryti prielaidą, kad protestai gal ir padėjo šiek tiek jį patobulinti.

  Kiekvienam buvo paliktas pasirinkimas kaip interpretuoti spektaklį. Tik ne protestuotojams: jiems liberali spauda ir kultūrinis establishment’as nepaliko jokio šanso: jie buvo išvadinti talibais, atsilikėliais su sovietiniu ar nacistiniu mentalitetu, paveikti Garliavos psichozės, ir kiek ironiškai pavadinti „šventuoliais“.

Ypač į nemalonę pakliuvo jauni studentai katalikai, suorganizavę taikų protestą; jie nenorėjo nieko uždrausti, susprogdinti, užpulti, sudeginti, ar pan., tik taikiai išreikšti savo nesutikimą. Taip, jie pavartojo frazę „niekingas menas“. Sureagavo į plakatą, kuris visgi yra festivalio veidas (o tame veide aiškiai matosi kažkoks nešvarumas). Užsienio spauda rašė, kas ten turėjo būti. Ir jaunimas, ir žinoma, ne tik jis, atitinkamai sureagavo.

Vis dėlto tai menas. Ar į jį leidžiama reaguoti savarankiškai, ar tik pritariant įsitvirtinusiai nuomonei? Paradoksalu, kad beveik visi spektaklio atžvilgiu pasisakę teigiamai, bent iš tų, kuriuos skaičiau spaudoje, o bandžiau perskaityti viską, kitos nuomonės visiškai netoleruoja. O atrodo, jie turėtų sekti pavyzdžiu ir paskelbti: „Nepalaikau Jūsų nuomonės, bet esu pasiruošęs(-usi), ne, nebūtinai numirti, bet nors draugiškai pasisveikinti, ar net padiskutuoti“. Kodėl siekti dialogo siūloma tiktai protestuotojams?

Kokie bebūtų pozityvūs kai kurių žiūrovų atsiliepimai apie spektaklį (pati neturėjau galimybės nueiti), visgi išlieka nemažai klausimų dėl minėto režisieriaus kūrybos. Žinoma, nepamačius spektaklio, labai pavojinga apie teatro kūrinį spręsti, bet iš ištraukų, ypač ilgų, galima pajusti atmosferą, pamatyti kokiomis priemonėmis režisierius pasiekia savo tikslą, kokios temos ir pan. Pagaliau, yra recenzijų, atsiliepimų, radau ir vieną mokslinį darbą (viskas angliškai; italų, deja, nemoku).

Pažiūrėjau kokių šešių spektaklių ištraukas, keletą net 20 min. trukmės.

Iš to, ką mačiau internete, R. Castellucci kuryba galima priskirti postmoderno klasikai. Taip mano ir teatro kritikai. Postmodernizmo pagrindinis principas – šokiruoti, iki sukrėtimo, iki siaubingos neapykantos tam, kas vyksta scenoje, filme, romane, nuotraukoje ir pan. Ištrinami skirtumai taip grožio ir bjaurasties (bjaurastis dėl bjaurasties), vyro ir moters, tiesos ir melo. Tai jau ne tradicinis taip genialiai Michailo Bachtino išnagrinėtas karnavalas, kuris turėjo atnaujinti jau esamą tvarką, įdiegti naujų jėgų kad ir toliau ir eiti į priekį. Postmodernizmo pagrindinė idėja – tiesos nebuvimas. Ir štai, ištrėmęs Prasmę, žmogus atsiranda dvejonių pasaulyje, nuvertintų prasmių sąvartyne. Lieka tik begalinis karnavalas.

Todėl Castellucci spektakliose yra visko: gyvulių, automobilių, visų amžių personažų, nuo kudikių iki senųžmonių, kraujo, urinos, fekalijų ir pan. Nėra tik dviejų dalykų: asmens ir žodio. Todėl žmonės ten dažniausia beveidžiai ar su kaukėmis, kartais vilki numerius ant pečų, beveik nesikalba. Autorius kuria pernelygįspudingą vaizdą, bet tame vaizde nėra vietos ... veidui.

Todėl, matyt, ir nagrinėjame spektaklyje jis turi būti disfiguruotas.

Be jokios abejonės, Castellucci priverčia žiūrovą kitaip pažiūrėti į save ir visuomenę,  o gal ir į žmoniją apskritai. Kiek galėjau suprasti, tai dažniausiai požiūris pro „Inferno“ prizmę. Tai sukrėčia.    

Dažnai ant scenos pasirodo vaikai. Minėtame spektaklyje jie svaidosi granatomis. Spektaklyje „Inferno“, pagal Dantę, vidury sukrečiančio siaubo scenų (pragaras vis dėlto), staiga atsiranda stiklinis kubas su 2–3 metų vaikučiais.

Dar kitame spektaklyje ant scenos pasirodo pusnuogis berniukas su aptemptomis kelnaitėmis, baltomis kojinėmis, ir kažkodėl mūvintis moteriškus batukus ant nedidelio kulniuko. Jį apsupa suaugę dėdės ir pradeda jį minkštai, bet įkyriai priversti išgerti kažkokį baltą skystį iš ilgo stiklinio ąsočio. Tai tęsiasi pakankamai ilgai.

Dar viename spektaklyje, „Purgatorio“, yra nedviprasmiška pedofilijos scena. Ten tėvas prievartauja sūnų už scenos, bet viskas girdisi. Prievartaujamąjį irgi (tikriausiai) vaidina vaikas.

Šioje vietoje tenka užduoti ir tokį klausimą: jeigu tai rimta kūryba, kaip rašo daug kritikų, tarp jų ir krikščionys, tai galbūt nuo amžių susiklostęs, kiek perdėtas, mano nuomone, paveikslų ir atvaizdų ir sakralinių daiktų gerbimas, kartu su pedofilijos nusikaltimų prieš vaikus nutylėjimais pats provokuoja kurti tokius šokiruojančius meninius pasisakymus? Romeo Castellucci kilęs iš labai katalikiškos Italijos. Kitas menininkas-provokatorius, fotografas Robert Maplethorpe – taip pat iš katalikiškos šeimos. Ne veltui daug kas kelia klausimą: kur daugiau provokacijos ir siaubo - gyvenime ar mene? Bet ne mažiau svarbu kiekvienam atsakyti į klausimą: ar viskas mene leistina?

Ar yra tuose spektakliuose tiek išgelbejancios jėgos, kad juose leistina naudoti pedofilijos scenose vaikus? Ar yra kokia kita prasmė, isskyrus profanacijos, rodyti personazą primenanatį Nukryžiuotąjį, iš kurio liejasi urina surenkama į taurę personažų vilkinčių prancūzų policininkų uniformas.

Matyt, reikia susitaikyti suo tuo, kad dalies žmonijai tokie eksperimentai nepriimtini. Ir irgi gerbti jųnuomonę. Pagaliau, ir jie turi konstitucinę teisę taikiai išreikšti savo nepritarimą.

Gal nereikia sakyti, kad tik Lietuvoje ir Prancūzijoje tokie atsilikėliai protestuotojai. Pasaulyje prieš Prasmės ir Orumo griovimą dar ir kaip protestuojama. Pvz., žinomo fotografo R. Maplethorpe parodas bandė uždaryti Amerikoje, kai pamatė nuotraukose sadomazochistines scenas tarp vyrų, apnuogintus vaikus ir pan. Tiesa, tai vyko prieš 20 metų. Teisme kilo debatai, ar galima leisti mokesčių mokėtojų pinigus tokioms parodoms, ar galima įleisti į parodą vaikus. Taigi ir protestai, ir debatai – visiškai normali ir teisėta reakcija.

Gal kam ir gražios pav. R. Maplethorpe nuotraukos, kur vaizduojamas Kristaus atvaizdas urinoje (rodos, tokia nuotrauka buvo eksponuota ir Kaune), kaprofagija (fekalijų rijimas, fotografas nevengdavo ir tokių siužetų), arba jo nufotografuotos labai jaunos paauglės genitalijos, ar neretai postmodernistiniuose spektakliuose ant scenos pasirodantys pusnuogiai paaugliai,  bet gal  būtų daug geriau, jeigu mokesčių mokėtojų pinigai, ypač dabartinėje Lietuvoje, būtų skirti visų pirma vaikų apsaugai nuo prievartos ir teismų reformai?

Tegu pasiekusieji supratingumo viršūnių mėto akmenis į intelektualinius „nusidėjelius“, bandančius pagal savo supratimą gelbėti žmogaus orumą. Jei buciau ten, atsistočiau šalia vieno mano labai gerbiamo kunigo, kuris, kiek žinau, irgi dalyvavo taikiame proteste. Jis pasiryžo užstoti vieną mergaitę, is kurios atimti ir vardas ir veidas, kai beveik nieko iš dabartinių žodžio laisvės gynėjų ten nebuvo.