Redakciją pasiekė dar vienas prašymas publikuoti mintis, šįkart atsakančias į kun. Juliaus Sasnausko OFM  tekstą, skelbta Bernardinai.lt puslapiuose.

Nuo savęs norime pridurti, kad puoselėjame viltį, jog šia proga kilusi diskusija, ne tik atskleidžia kokia įvairialypė yra Lietuvos katalikų bendruomenė, bet ir gali tapti vaisinga santykių kūrimo erdve, liudijančia pasauliui tikrąją Evangelijos jėgą.

Gerbiau kun. J. Sasnauską – buvusį disidentą. Deja, buvusį. Nes manau, kad jo pastebėjimai apie šventvagišką spektaklį, prigesusios jaunystėje kažkada taip pat idealizmu žibėjusios akys, niekaip neprimena disidento. Ir skaudu, kai toks populiarus kunigas netikėtai ima jaunimui priekaištauti už jo idealizmą ir šitaip bandyti pakirsti idealizmo sparnus. Beje, prisimenant, kad tarp vienuolių duodamų įžadų ne paskutinę vietą užima klusnumas, norisi paklausti, nejau šiam kunigui ganytojų nuomonė jau visiškai nieko nereiškia?

Visuomet su virpuliu širdyje prisimenu laiką, praleistą prie parlamento tomis ypatingomis Lietuvai sausio dienomis. Gausingos minios nepaliaujamą maldą ir stebuklo viltį. Ir Viešpats davė stebuklą – Lietuva vėl tapo laisva! Ar branginome Dievo dovaną, ar ją išsaugojome? Su atsivėrusiomis valstybės sienomis į mus plūstelėjo ne tik pigūs rūbai iš Vakarų Europos, bet ir pigi vakarietiška kultūra, sekuliarizmas, o pastaruoju  metu ir agresyvus „kultūros ir meno“ skraiste prisidengęs ateizmas. Ypač piktasis suaktyvėjo po įvykių Garliavoje, kur brutaliausiu būdu buvo sutrypta tiesa ir teisingumas.

Valdžios institucijų palaikomas, dalies visuomenės tolerantiškai priimamas piktasis kai kurių „parodų“, „koncertų“ ir „spektaklių“ pavidalu siaučia Lietuvoje. Todėl  ganytojų raginimas „prieštarauti, kai mums brangus Švenčiausiojo Viešpaties Veido atvaizdas bei kiti religiniai ženklai yra sąmoningai niekinami“, tikrai padrąsino tikinčiuosius, taip pat ir jaunimą, ginti  brangias mums vertybes. Ačiū jaunimui už meile Kristui kibirkščiuojančias akis, už drąsą stoti akivaizdon prieš blogį.

Ačiū kunigams, vienuoliams ir vienuolėms už šv. Mišias, adoracijas ir maldas, aukotas prieš šį blogį. Ačiū maldos žmonėms, besimeldžiantiems ne tik namuose, bet ir viešose vietose. Jų viešas tikėjimo išpažinimas yra atsakas į spalio 7 d. prasidėjusią Vyskupų Sinodo asamblėją apie naująjį evangelizavimą bei prasidedančius Tikėjimo metus.

Tikėjimo metais gali būti ypatingai bandomas mūsų tikėjimo tikrumas ir kokybė. Kokie būsime? Ką pasirinksime: tolerantiškai gurkšnoti kavutę Pilies gatvėje ar vidury aikštės melsti Dievo gailestingumo?