Spalio 11 d. prasidedantys Tikėjimo metai suteiks daug progų apmąstyti, ką krikščioniškos tradicijos šviesoje reiškia tikėti ir pasitikėti Dievu, koks galėtų būti mūsų atsakas į krikščioniško tapatumo ir tikėjimo krizę. Šį apmąstymų metą palydėsime s. Ligitos Ryliškytės SJE straipsnių ciklu „Tikėti ir pasitikėti“. Pristatome pirmąjį šio ciklo straipsnį.

Rudens saulė tarsi atsispindi medžių lajų geltonyje ir raudonyje, išsiliejančiame lapų lašais ir pridengiančiame žemės pilkumą. Atrodo, visas mūsų pusrutulis, paniręs rudens spalvų grožyje, kviečia tikėti ir pasitikėti, kad – kažkaip – Kūrinija atspindi šį tą daugiau nei vien atsitiktinės evoliucijos konvulsijas. Kad jos gyvybė yra palaikoma ir alsuoja Dvasia, kurios nesugausi teleskopu ir nepadidinsi mikroskopu. Tos visame dūsaujančios Dvasios apraiškos regimos ir saulėtą dieną į vieni kitus bei į dangų besižvalgančių žmonių veiduose. Vis tik įvairūs kasdienybe tampantys reiškiniai, tokie kaip Vilniaus Senamiestį užplūdusios rūbų reklamos, religinę simboliką paverčiančios pelno instrumentu, verčia klausti, kas šiuolaikiniam žmogui dar padeda atpažinti Dvasios apraiškas, ir kas jas užveria ar suktai iškreipia. Krikščionims tai taip pat reiškia klausti, kokio gylio ir pločio ir storio yra mūsų krikščioniško tapatumo krizė. Kokios jos šaknys? Pasekmės? Kaip iš jos išeiti?

Manau, kad krikščioniško tapatumo krizė neatsiejama nuo gilios tikėjimo krizės, apie kurią skelbdamas Tikėjimo metus popiežius Benediktas XVI kalbėjo savo laiške Porta Fidei, „Tikėjimo vartai“ (PF #2). Tikėjimo krizės bangos savo ruožtu persiduoda visomis įmanomomis kryptimis, nes žmogaus prigimtis linksta kuo nors tikėti bei ko nors tikėtis ir tuo tikėjimu grįsti savo pasirinkimus – sąmoningai ar ne. Anot dviejų garsių dvidešimtojo amžiaus mąstytojų – katalikų teologo Karlo Rahnerio ir protestantų filosofo ir teologo Pauliaus Tillicho, žmogiškoji būtis iš esmės orientuota į „galutinį rūpestį“ ar „transcendenciją“. Visi galiausiai turime priežastį, kodėl ryte keliamės iš lovos. Ją geriau pažinus ir pasekus ilgainiui ateitume iki to, kas galiausiai lemia mūsų gyvenimo pasirinkimus. Tik per ilgesnį laiką dažnas geba pastebėti tai, kokią kryptį bei pagreitį įgauna tų pasirinkimų visuma: ar keliaujame link „apsčiai“ gyvenimo (plg. Jn 10, 10), ar jis vis labiau traukiasi ir džiūsta, kerojant tam, kas iš pirmo žvilgsnio gal ir patrauklu, bet ilgainiui pasirodo bergždžia. Esu ne kartą patyrusi, kaip krikščioniškas tikėjimas ir iš jo kylančios dvasingumo praktikos padeda laiku atpažinti, kokia trajektorija pasukome, ko esame traukiami – absoliutaus „pliuso“ ar „minuso.“ Deja, ko gero, norint tikėti ir pasitikėti krikščionišku Apreiškimu, šiais laikais reikia daugiau brandos, žinių, vidinės laisvės ir drąsos nei visais praėjusiais šimtmečiais. Postmodernus pasaulis lengviau tiki reklamos „apreiškimais“.

Akivaizdu, kad krikščioniškasis tapatumas šiais laikais tampa vis trapesnis. Postmodernus pasaulis abejoja universalių tiesų egzistavimu ir subtiliai teigia, jog viskas yra tik įvaizdis ir kad nėra nieko esminio. Tai reklamos mentalitetas, puikiai pailiustruotas nesename interviu su rūbų dizaineriu R. Kalinkinu „Lietuvos ryte.“ Jame dizaineris teigia, kad reakcijos į jo rūbų reklamą priklauso tik nuo to, kaip „perskaitomas vaizdas“, nes neva Jėzaus ir Marijos vardai šalia nuotraukų, perteikiančių akivaizdžią aliuziją į tradicinius Jėzaus ir Marijos paveikslus, tėra naudojami tik kaip ištiktukai, o ne religiniai simboliai.

Postmoderniajame pasaulyje pasitenkinimo ir supakuotos laimės įvaizdžiai lengvai parduodami. Tačiau kai ateina laikas daryti sunkius pasirinkimus, dažnas atsikvoši, susivokęs, kad tapo reklamos auka – nusipirkti tik tušti įpakavimai... Snaudžiantis „galutinis rūpestis“ ir iš jo kylantis klausimas, dėl ko verta paaukoti visus kitus rūpesčius, staiga atbunda. Tai gali vesti tikėjimo atsakymo link, kuriame atpažįstama ir atsiliepiama į Dievo savęs dovaną mums iš meilės. Tačiau dažnai vėl sustojama pakeliui, prie kito reklaminio stendo, nes šiuolaikinis pasaulis yra dėmesio nukreipimo genijus. Krikščionybė turi ką pasakyti šiam postmoderniajam pasauliui, tačiau ji stokoja žavaus įpakavimo, išpardavimų ir „laimingų valandų“, kurie pritrauktų vartotojus. Jos logotipai daugeliui atrodo susidėvėję ir įgrisę, o pažangos pagreitis visiškai nepriimtinas. Maža to, užuot siūliusi pigias prekes, ji kviečia kasti dirvą, parduoti viską ir tik tada rasti lobį ar pirkti brangų perlą. Kitaip sakant, gerai paprakaituoti. Taigi, ji nelabai versli.

Ji to ir neslepia. Anot nacių nužudyto protestantų teologo Dietricho Bohnhoefferio, Evangelija visada yra brangi, o ne pigi, malonė. „Mokinystės kainoje“ jis rašė: „Malonė yra brangi, nes kviečia mus sekti, ir yra malonė, nes kviečia sekti Jėzų Kristų. Ji brangi, nes kainuoja žmogui gyvenimą, ir malonė, nes duoda žmogui vienintelį tikrą gyvenimą. [...] Labiausiai ji yra brangi, nes kainavo Dievo Sūnaus gyvybę [...] ir malonė, nes Dievui nepasirodė per brangu mokėti tokios kainos dėl mūsų.“ Tikėjimas tam tikromis tiesomis neatsiejamas nuo gyvenimo tikėjimo slėpiniu, ir abu yra įsišakniję pasitikėjime mylinčio Dievo veikimu. Dar šv. Augustinas, kalbėdamas apie tikėjimo slėpinį, atkreipė dėmesį į tris būdus, kaip mes tikime. Lotyniškai tai skamba beveik kaip litanija: Credere Deo, Credere Deum, Credere in Deum („Tikėti Dievu, tikėti Dievą, tikėti į Dievą“). Tai reiškia, kad neužtenka pripažinti, jog Dievas yra, reikia taip pat pažinti ir priimti Jo apreikštą tiesą bei ja pilnai gyventi. Tai reiškia tikėti ir pasitikėti visu asmeniu ir visu gyvenimu.

Taigi, viena iš krikščioniško tapatumo ir tikėjimo krizės priežasčių slypi vartotojiškoje kultūroje, kurios pasekėjus įtraukęs „gimk-pirk-mirk“ ratas nenoriai paleidžia aukas iš savo gniaužtų. Kultūroje, kur vertinama tik tai, kas yra „naujausios kartos“, o visa kita metama į šiukšliadėžę, sunku patikėti Apreiškimu, kurio esmė nesikeičia jau daugiau nei du tūkstančius metų. Į patogumą orientuotoje kultūroje žodžiai „auka“ ar „savęs išsižadėjimas“ patiriami kaip asmeninė grėsmė. Įsijungus pavojaus signalo sirenoms, jos kaukia taip ilgai, kad visi kiti neatsiejami žodžiai, tokie kaip „apsčiai gyvenimo“, „džiaugsmas“ ar „meilė“, dažnai jau neturi šansų būti išgirsti.

Kita vertus, krikščionybė kaip religija yra pažeidžiama ir pati. Tiksliau – jos stiprybė ir pažeidžiamumas yra dvi tos pačios tikrovės pusės. Krikščionių tikėjimo centre – save dovanojančios meilės slėpinys, o nepažeidžiamos meilės nebūna. Krikščionybė remiasi tikėjimo Įsikūnijimo pamatu: Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, kad mes gyventume Jame. Tai paslaptingi prigimties mainai, kuriuose kenozė, Dievo savęs apiplėšimas, mums tampa keliu į teozę, dalyvavimą Dievo prigimtyje. Įsikūnijimo principas paliečia ir persmelkia visą krikščionybę. Apreiškimas mus pasiekia įkūnytas – Jėzaus asmenyje, Švento Rašto žodyje, Bažnyčioje. Tai yra visuose šiuose dalykuose dalyvauja abi prigimtys, dieviškoji ir žmogiškoji.

Begalinis Dievas save apreiškia prisitaikydamas prie mūsų egzistavimo baigtiniame pasaulyje, garsaus viduramžių teologo šv. Tomo Akviniečio žodžiais tariant, omnia quae recipiuntur recepta sunt secundum modum recipientis (visa, kas priimama, yra priimama priimančiojo būdu). Todėl, skirtingai nei islame ar induizme, inkultūracija, interpretacija ir vertimas yra neatsiejama nuo krikščionybės esmės. Pavyzdžiui, Įsikūnijimo principo kontekste neatrodo keista, kad krikščionybės pradininkas kalbėjo aramėjų kalba, jos šventieji raštai užrašyti graikiškai, daugelį amžių Apreiškimas Vakaruose buvo perteikiamas lotyniškai ir galiausiai tapo prieinamas daugybe pasaulio kalbų. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Koranas ne arabų kalba nebėra laikomas Koranu, bet Korano „interpretacija“. Jis gali būti teisėtai cituojamas tik arabų kalba. Krikščionybė, likdama ištikima Įsikūnijimo principui, yra pažeidžiama, nes nuolat privalo ieškoti kalbos, kuri būtų ištikima tiek apreikštų slėpinių prasmei, tiek ir „laiko ženklams“ – jei auditorija nebesuprastų girdimo teksto, Dievo žodis jai būtų „miręs“. Tačiau vertimas visada yra rizikingas ir subtilus menas, nes net ir mokančiam gramatiką ne visada pavyksta tinkamai perteikti mintį.

Bažnyčia suvokia šį pažeidžiamumą, kylantį iš Įsikūnijimo principo. Popiežius Benediktas XVI jau minėtame laiške „Tikėjimo vartai“ taip pat užsimena apie interpretacijos, tai yra hermeneutinę problemą. Kalbėdamas apie II Vatikano Susirinkimo, kurio penkiasdešimties metų jubiliejų šįmet minime, tekstus, jis atkreipia dėmesį į „teisingos hermeneutikos“ poreikį (žr. PF #5). Žodis „hermeneutika“ yra kilęs iš graikų dievo Hermio vardo. Hermis buvo laikomas kitų graikų panteono dievų pasiuntiniu, pernešančiu ir perduodančiu jų siunčiamą žinią. Hermeneutika plačiausia prasme yra teksto interpretacijos mokslas ar menas, teksto interpretacijos teorija. Kiekviena hermeneutika turi savo prielaidas, kurios iš dalies sąlygoja tai, kas atrandama ar neatrandama tekste. Pavyzdžiui, šventųjų tekstų skaitymas naudojant įtarumo ir vilties hermeneutikos principus dažnai padeda išgryninti tai, kaip tekstas perteikia dievišką Apreiškimą naudodamas ribotas žmogiškas priemones. Kita vertus, jei nusveria „įtarumas“, dieviškosios žinios galime išvis nebeįžiūrėti. Įdomumo dėlei galime pabandyti, kaip skaitytume mėgstamus pasakojimus ar knygą, jei, pavyzdžiui, jai suprasti taikytume visiško įtarumo hermeneutiką. Arba pasitikėjimo hermeneutiką. Liūdesio hermeneutiką. Optimistinę hermeneutiką. Vartotojo hermeneutiką. Asketo hermeneutiką...

Šioje išorės ir vidaus veiksnių sąlygotoje dvigubo pažeidžiamumo situacijoje krikščionybė svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: „vartotojiškos krikščionybės“ ir „fundametalistinės krikščionybės“. Pirmoji vaikosi „pigios“ malonės. Malonė jos neištinka ne todėl, kad Dievas nenorėtų mūsų dosniai apdovanoti, bet todėl, kad durys, pro kurias Jis galėtų įžengti, užverstos patogumą garantuojančių pirkinių pakuotėmis. Prekėmis gali tapti viskas, net vaikai, kurie su naujų reprodukcinių technologijų pagalba auginami mėgintuvėliuose ar surogatinėse motinose. Vartotojiškos krikščionybės šūkis: „Imk tik tai, kas patinka. Pageidautina – kuo pigiau.“ Antroji, „fundametalistinė krikščionybė“, įsikasa atsiribojimo ar baimės apkasuose, kurie neva gali apsaugoti nuo šiuolaikinio pasaulio pavojų. Ji atsisako reaguoti į Įsikūnijimo slėpinio keliamą iššūkį, ignoruodama, kad dieviškas Apreiškimas yra perduotas ribotomis žmogiškomis priemonėmis. „Fundamentalistinė krikščionybė“ viską skaito paraidžiui, manydama, kad šitaip ištikimai perduos dievišką žinią ir apsisaugos nuo hermeneutinės problemos sąlygojamo pažeidžiamumo. Tačiau tokiu būdu ji vis tiek neišvengia klaidos, nes rizikuoja „žmogiškąjį“ elementą perteikti kaip dieviško apreiškimo turinį. Maža to, ji iš esmės neištikima Jėzaus tikro dieviškumo ir tikro žmogiškumo slėpiniui. Kraštutinis fundamentalizmas Dievo ir žmogaus santykį iškeičia į tam tikrų tiesų rinkinį. Tiek „vartotojiška krikščionybė“, tiek ir „fundamentalistinė krikščionybė“ tėra krikščionybės karikatūra, nes abi savaip prasilenkia su Trejybinio Dievo troškimu leistis į draugystės nuotykį su mumis. Be gilaus visą asmenį įtraukiančio ir keičiančio tikėjimo santykio liekama paviršiuje, nepaneriant į Dievo meilės gelmes, atvertas mums Jėzaus asmenyje ir įvykyje.

Šiais Tikėjimo metais bus dar daug progų apmąstyti, ką krikščioniškos tradicijos šviesoje reiškia tikėti ir pasitikėti Dievu, koks galėtų būti mūsų atsakas į krikščioniško tapatumo ir tikėjimo krizę. Viena aišku: lengvo atsakymo nėra. Šie metai daugeliui katalikų greičiausiai bus galynėjimosi metai. Lyg Jokūbas, besiimantis su Dievu prie Jaboko brastos, daugelis bandys iš naujo rimtai ir atsakingai „imtis“ su tikėjimo tradicija, kad plačiau atvertų širdis Šv. Dvasiai. Kaip moko II Vatikano Susirinkimo konstitucija „Dei Verbum“, ši Dvasia savo dovanomis ir toliau, net ir šiais tikėjimo krizės laikais, nuolat tobulina mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą, kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas (DV #5). Atpažįstama iš savo vaisių, Šventoji Dvasia įkūnytais ir įkvėptais būdais mus nuolat veda „iš dykumos gyvybės vietų link – draugystės su Dievo Sūnumi, tuo, kuris dovanoja gyvybę, apsčiai gyvybės, link“ (PF #2).