Kam dar nenusibodo triukšmas dėl Romeo Castelluccio spektaklio – pakelkite rankas! Aš kilstelėjau abi, tam atvejui jei jūs patingėjote tai padaryti.

Daug triukšmo, labai daug triukšmo, ir dorai nesuprasi, kaip ir kodėl būtent dabar vyko būtent tai, kas vyko. O štai Lady Gagos koncerto proga – neįvyko nieko, nors kas dabar galėtų paneigti, kad galėjo. O juk tikrai galėjo...

Vieni sako, kad viskas čia dėl rinkimų, kiti sako, kad žiniasklaida pasistengė, paprovokavo, treti tvirtina, kad spektaklis buvo pernelyg gerai ir sumaniai išreklamuotas, kad nesukeltų triukšmo (gal ir tikrai, pakelkite rankas, kas Vilniuje nematėte „Sirenų“ plakato su kiek stilizuotu Antonello da Messinos paveikslo fragmentu dar gerokai iki tol, kol dėl jo susijaudino žiniasklaida ir Seimo nariai).

Malonu, kad mūšis liko tik žodinis, kad suinteresuotosios pusės tik rašė, kad plakatai nepavirto beisbolo lazdomis, kad maksimalistiniai kankinystės troškimai netapo kūnu. Reikia pripažinti, kad viena pusė rašė daugiau (nenuostabu, joje buvo daugiau tų, kurie iš rašymo valgo duoną), kita – mažiau, nors pastaroji stengėsi panaudoti visokius administracinius resursus. Vėlgi malonu, kad nesėkmingai.

O visgi, nepaisant to, kad konfliktas iš esmės liko žodiniu, pokalbis taip ir neįvyko. O ar galėjo? Abi pusės mano, kad negalėjo, ir abi tarsi žino kodėl.

Viena pusė žino, kad dėl visko kalti tie fanatikai retrogradai juodaskverniai. Tai jie nekreipė dėmesio į nesyk nuskambėjusį raginimą kalbėtis, diskutuoti, aiškintis pozicijas, suprasti, kad specialiai jų užgauti niekas nei nori, nei siekia. Čia gi menas! Bet kur tau...

Kiti žino, kad tie nelaimingi bešakniai tolerastai ne tik jau seniai apdergė Dievą, šeimą, Tėvynę, dabar jie nori dar daugiau, smogti į savo tikinčiųjų bendrapiliečių sielas, į tai, ką jie patys laiko neginčijama kiekvieno asmens teise – orumą. O tuomet dar pasityčiodami sakė: cha, ateikite apie tai pasikalbėsime! Nors patys...

Spalvas, estetiniais sumetimais, kiek sutirštinu, bet prie ginklų piliečius tikrai šaukė visi.

O man nuolat kirbėjo jausmas, kad šitas ginčas yra ne tik tarp religijų, ideologijų ir meno laisvės šalininkų bei priešininkų, bet kad tai ginčas taip pat ir tarp skirtingų komunikacijos sampratų. Beje, ne pirmas toks. Bet galbūt pirmas toks įspūdingas.

Štai vieniems atrodo, kad į pokalbį susirenka tokie tyri, nuo išankstinių nuostatų atsiriboję, ar bent jau jas suskliaudę, todėl nelabai jų veikiami individai. Pasiryžę bešališkai, racionaliai ir daugmaž nesuinteresuotai svarstyti problemą. Paisyti proto ir argumentų. Kalbėti savo ir tik savo autentišku balsu, neiškraipomu jokių trikdžių, kylančių iš sustabarėjusių vidinių pažiūrų ir išorinių institucijų. Pasiruošusių lygiai tomis pat sąlygomis išklausyti pašnekovo, kad ir ką pastarasis sakytų. Neįdedančių į kalbą jokių papildomų prasmės niuansų, trukdančių perprasti tai, kas pasakyta. Pasak jų, gerame, pavykusiame pokalbyje dalyvauja savotiškos švarios lentos, kuriose pašnekovas kreida ar markeriu įrašo savo pranešimus, nes tik taip galima juos adekvačiai suprasti.

Kitiems, savo ruožtu, atrodo, kad kalbos apie švarias lentas yra pati tikriausia utopija, ar net stačiai nesąmonė. Kokia dar švari lenta, kaip ji įmanoma, jei į ją nuolatos buvo rašoma tiek daug ir tokių įdomių bei vertingų dalykų, kad jų nutrinti visai nėra jokio noro, anei reikalo, anei, tiesą sakant, galimybių ir net tikimybių, kad taip padaryti yra įmanoma. Tad iš tos prirašytos lentos į pašnekovą byloja visi tie dalykai, kurių alternatyvioji komunikacijos samprata skatina atsisakyti - nesuskliaudžiamos vidinės pažiūros ir išorinės institucijos. Pokalbis pavyksta ir savitarpio supratimas įvyksta tuomet, kai lentose išmarginti raštai bent iš dalies sutampa, o jei kas griebiasi rašyti nederama priemone, pvz. markeriu kreidinėje lentoje, tuomet jo galimybės būti išgirstu lygios nuliui.

Žinoma, šiedu požiūriai yra gana schematiški, tikrovėje viskas yra gerokai painiau, ne sudėliota į lentynėles ir stalčiukus, bet išsidėstę tarsi kokiame spektre, kur pereidamas iš nakties į dieną turi kirsti nemažą prieblandos zoną. Gi kuo arčiau šviesos (juk niekas nenori prisipažinti, kad yra tamsuolis), tuo kebliau...

Ir dar. Negali būti nešališkas. Jei neapsimetinėji prieš save – neišeina nepripažinti, kad vienas ar kitas požiūris į komunikaciją tau yra artimesnis, ir iš pašnekovo būtent jo ir tikiesi. Nuo ko jis priklauso, aš nežinau. Pastarojo meto debatai parodė, kad nei religija, nei ideologija lemiamo vaidmens čia nevaidina. Požiūris į komunikaciją, bendravimą, pokalbį kaip asmeninio skonio dalykas? – galbūt, o kodėl gi ne? Bet ar dėl to tiems kitiems reikėtų, kaip siūlė vienas entuziastas, beisbolo lazda šnioti į dantis?

Galiausiai, ar nesusikalbėjimo situacija tikrai vienareikšmiškai yra blogis, ar iš to kyla visos mūsų socialinės bėdos, ar bent didžioji jų dalis, kaip kadaise spėjo amerikiečių psichologas Carlas Rogersas? Pasaulis pilnas skirtingų religijų, pasaulėžiūrų, ideologijų, preferencinių nuostatų ir administracinių resursų. Ir dar pokalbių, kurie niekuomet neįvyksta...

Ar tikrai nuo viso to reikia gydyti(s)?

Išvadą parafrazuosiu iš visai kito teksto ir konteksto (ne savo, bet autorė, tikiuosi, neprotestuos):

Man baisu žiūrėt, kai Lietuvoje žmonės protestuoja prieš spektaklius.

Tačiau būtų dar baisiau, jeigu niekas, visiškai niekas prieš juos neprotestuotų...