Rasti informacijos apie knygas nėra sunku: egzistuoja daugybė interneto portalų, skelbiančių naujausių knygų anotacijas, bene kiekvienas padorus interneto dienraštis taip pat būtinai turi „knygų lentyną“, šiais laikais galima užsisakyti visokių knygų naujienlaiškių, apie knygą sužinoti ne tik iš literatūrinių laikraščių, bet ir eiliniame kasdieniame leidinyje.

Tačiau ar pastebėjote, kad apie vaikiškas knygas vis dėlto rašoma/šnekama gerokai mažiau? Tarkim, apie akademiškai atrodančio vaikų literatūrai skirto žurnalo „Rubinaitis“ egzistavimą daugiau žino gal tik su filologija susiję žmonės ar pedagogai, vienas kitas (nereguliarus) atsiliepimas pasirodo literatūriniuose laikraščiuose... Asmeniniuose tinklaraščiuose subjektyvių atsiliepimų gal ir daugiau, bet juose apžvelgiamos pavienės, atskiros knygos (dažniausiai rašinėtojų atsirinktos tik kaip jiems įdomios arba blogos), nesistengiant aprėpti tendencijų ar atspindėti to, kas šiuo metu vyksta vaikų literatūroje.

O vis dėlto norėtųsi matyti visapusišką Lietuvoje leidžiamos vaikiškos literatūros vaizdą, kryptis, tematiką. Šiuo pretekstu ir sumanėme rengti kasmėnesines tokių knygų apžvalgas. Nesistengsime tik pranešti apie knygas. Nesistengsime ir tik kritikuoti, remdamiesi kažin kieno sumąstytais „geros literatūros“ standartais. Tai mūsų nuomonė ir požiūris. O rinktis vis dėlto – jums.

Turiu prisipažinti – kalbėti apie vaikiškas knygas nėra lengva. Jau vien tai, kad jos skirtos vaikams, tarsi nurodo, kad suaugusysis neturi moralinių teisių jas vertinti arba kad jo žodis nedaug telemia. O vaikai... Jie skaitydami knygas remiasi kažkokiais instinktyviais kriterijais, kuriuos apbendrintai galima būtų pavadinti „o man patiko“ posakiu. Da vienas dalykas. Visada, kai kalbėsime apie vaikų knygas, kils klausimas: kas svarbiau – tekstas ar iliustracijos arba kiek iliustracijos turi atitikti/neatitikti teksto. O kaip su iliustracijų knygomis, kuriose ištisinio teksto viso labo koks puslapis susidarytų? Kaip jas vertinti lyginant su 200 p. apimties ilgos ir įdomios istorijos knygomis? Klausimų daug. Ir atsakymas, matyt, ne vienas.

Kad rinktis yra iš ko – neginčijamas faktas. Sunku buvo apsispręsti, kurias knygas pristatyti pirmąjį kartą (gal dėl to jų šįkart ir bus daugiau – nes tai pirmoji apžvalga). Šiaip ne taip išsikristalizavo įvairialypis dvyliktukas ir dar keletas paminėtinų knygų lentynų gyventojų. Knygos – įvairių leidyklų. Amžius, kuriam jos skirtos – ikimokyklinis ir mokyklinis. Paauglių literatūra, matyt, turėtų būti verta atskiro vertinimo, nes ji gerokai skiriasi nuo vaikiškosios. Keletui knygų aptarti pasitelkiau „Žėručio“ pradinės mokyklos trečiokės Smiltės mintis.

E. Beresford. Vombliai. - Vilnius: Vaga, 2011. 212p.

Į pirmąją apžvalgą įtraukiu ir keletą anksčiau leistų knygų, nes paaiškėjo, kad ne visos leidyklos kasmet nuima gausų vaikiškos literatūros derlių. Kaip sako knygos nugarėlė, – tai klasika tapęs anglų vaikų literatūros kūrinys. Knygą skaitėme kartu su dukra. Ji, kaip dar neprityrusi skaitytoja, šiek tiek vargo su šia knyga (tiesą sakant, raiškius žodžius ir išraiškingus posakius mėgstantys pedagogai čia galėtų rasti nemažai medžiagos diktantams). Istorija – apie keistus padarėlius, gyvenančius po žeme viename Londono parke (kaip vėliau paaiškėja, jie gyvena ne tik Anglijoje, o išsibarstę po visą pasaulį) ir apie jų nenuilstantį darbą surinkti ir kaupti įvairius žmonių (kaip Vombliai sako – žmogių) paliktus daiktus parke. Aštuonmetė Smiltė sako: „Vomblių nuotykiai juokingi ir įdomūs, bet skaityti nebuvo lengva, nemažai žodžių ir posakių man turėjo paaiškinti mama. Ir dar – kai kurių vomblių labai keisti ir sunkūs vardai.“ Aš dar pridėčiau, kad vomblių keisti ne tik vardai, bet ir valgymo, bendravimo įpročiai. Klasika yra klasika. Susipažinti, verta. O ar patiks, spręsti jums. Beje, suaugusiesiems gal net patiks labiau – tokios nuotykių ir keistų nutikimų knygos labai trūko mūsų vaikystės laikais.

G. Rodari. Šypsenos ilgumo pasakaitės. - Vilnius: Baltos lankos, 2012. 164 p.

Visų pirma nustebau, atsivertusi standartinio formato knygą ir radusi joje tokių mielų ir neįprastų iliustracijų. Apie Rodarį nieko naujo nepasakysiu – autorius gausiai įvertintas ir džiugu, kad ir lietuvių skaitytojams tampa žinomas ne tik kaip „Čipolino nuotykių“ rašytojas. Beje, visokiausiuose vaikų skaitomiausių autorių dešimtukuose, šią pavardę visada rasite. Pasakaitės trumpos ir daugiausia netikėtos, temų ratas – nuo skraidančių namų, fotografuojančių lapių iki ne vieną nosį turinčių žmonių, kalbančių arklių, pasakų be pabaigos. Tiesa, jei kažkada buvote pirkę ar skaitę vienos leidykos G. Rodari išleistą knygą „Gyvūnai be zoologijos sodo“, šias pasakas čia taip pat rasite. Žavus žvilgsnis į pasaulį per naivią perspektyvą, keistuolių čia netrūksta, o stebuklai tik ir veržiasi pro kraštus.

D. Gliori. Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų. - Vilnius: Baltos lankos, 2012. 32p.

Tokias knygas reikia ne skaityti, o pajusti. Iliustracijos čia pasako daugiau nei trumputis tekstas. Didelis formatas, formos ir spalvos derinys į knygą nardina kaip į meninį kūrinį. Jei tokią knygą tik skaitysite, perskaitysite maždaug per dvi minutes. O  jei vartydami svajosite, įsivaizduosite, interpretuosite, analizuosite detales – galite užtrukti iki paryčių. Juo labiau kad ir tema ne iš paprastųjų – ar mama gali savo vaiką mylėti bet kokį ir bet kada. Beje, mūsų vidurinioji dukra, kai pradeda ožiuotis ar kažkaip nelabai tinkamai pasielgia (kam gi taip nenutinka?), irgi iškart klausia: „Mama, o ar tu mane dabar myli?“ Vaikui, matyt, svarbu žinoti, kad jis visoks yra mamos mylimas ir jai reikalingas. Ši knyga tai iliustruoja nepaprastai jaukiai, šiltai ir atvirai. Smalsiems ir viską suprasti norintiems dvimečiams–trimečiams – pats tas.

S. Abromavičius. Lopšinės mylimam vaikui. - Vilnius: Obuolys, 2012. 47p.

Nesiliauju stebėtis, kiek nedaug lietuvių autorių knygų šiandien išleidžiama. Pasirodo, metų pabaigoje kompetentinga komisija sudaro geriausių per metus išleistų lietuvių autorių knygų vaikams sąrašą, kuris, kaip sužinojau, nesiekia nė dvidešimties (aišku, kažkiek prieš tai turbūt atsijojama) – iš jų paskui ir renkamas geriausiųjų penketas. Galime guostis, kad kiekybė ne visad reiškia kokybę, bet kita vertus – liūdna dėl tokio trūkumo. Todėl kiekvieną lietuvišką knygą norisi apžiūrėti iš arčiau. Autorius knygos nugarėlėje pristatomas kaip daugiau nei dvidešimties knygų vaikams rašytojas. Knygos formatas ir iliustracijos nuteikia raminamai, maloniai nuteikia ir įvadas apie lietuvių lopšinių ypatybes ir skirtumus, tačiau pačios lopšinės kiek nuvylė. Mano nuomone, labiau vykusios trumpo rimo lopšinaitės, kurias net ir ypatingų muzikinių gebėjimų neturinti mama gali pati pabandyti išniūniuoti.

F. Hartberg. Pasiklydęs mieste.  - Vilnius: Obuolys, 2012. 48p.

Sakyčiau, kai tai žaidimas, o ne knyga. Žaidimas, kuriam paliktas knygos formatas. Iš pradžių pamaniau, kad joje visko per daug: smulkios iliustracijos, dvigubi atvartai, neaiškios taisyklės. Tačiau dukros mane pamokė: reikia žvelgti giliau. Beje, ironijos šiai knygai taip pat netrūksta, kaip ir įvairių gyvenimiškų situacijų detalizavimo. Aštuometę Smiltę įtraukė galimybė su šia knyga žaisti visaip, kurti savo taisykles ir ieškoti, ko tik nori. Galbūt šia knyga-žaidimu būtų galima paskatinti priartėti prie knygos skaityti nemėgstančius vaikus: skaitymo čia nedaug, bet vis dėlto tai knyga. Ir jei tik su vaiku prie jos prisėstų paklaidžioti paveikslų labirintais nusiteikęs ir pakalbėti mėgstantis suaugusysis – ugdyti vaiko pastabumą, fantaziją ir suvokimą taptų dar prasmingiau.

P. Žemgulytė. Kaip lelijos žydėjimas. - Vilnius: Žara, 2009. 30p.

Tai antroji lietuviška šios apžvalgos knyga. Išleista kiek anksčiau. Paminėti verta dėl to, kad 2010 metais gavo apdovanojimą kaip geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams. Man pačiai labiausiai ją norėjosi įtraukti dėl gana retu tampančio žanro – poezijos. Tikro eilėraščio Lietuvoje tarsi susiklosčiusi tokia situacija – eilėraščiai vaikams turi būti (būna) arba labai banalūs (nesakau, kad tai blogai, pats mažų vaikų kalbėjimo būdas yra šiek tiek banalokas), dominuoja žaisliukų – gero oro temos, lengvas ritmas, įsimenamas rimas, o kita pusė – sudėtingi, keistoki, lengvam skaitymui nepasiduodantys tekstai. Šios knygos eilėraščiai priklausytų pastarajai kategorijai. Paslapties ir miglotumo kontekstą atliepia blausios iliustracijos. Tai – kitokia knyga vaikams. Šiek tiek klampinanti, ne greitajam skaitymui skirta, punktyriška. Ryškių, spalvotų ir didelių iliustracijų pripratintam skaitytojui kiek svetima. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad kuo platesnį pažinimą turėsime, tuo daugiau galėsime pasakyti, pamatyti, pajusti.

Keleras J. Karalaitė Murzė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 40p.

Kas man visų pirma krito į akis (taip, taip, tai paviršiniai dalykai, bet...) – tai neįtikėtinas neatitikimas tarp knygos turinio ir iliustracijų. Jei žvelgtume tik į jas, knygos, matyt, niekada nesumąstytume pirkti vaikams: nespalvotos iliustracijos primena ne itin vykusius šaržus, visai ne vaikiškus, net ne juokingus. Tačiau jei užsimerksite prieš iliustracijas ir paskaitysite – turinys vertas dėmesio. Pasaka sekama šiuolaikiškai, tema – aktuali mažiems (ir ne tik) vaikams – nenoras praustis. Tačiau teigiamai nustebina tai – kad čia jokios didaktikos nėra, gal tik šiek tiek ironijos. Beje, ir suaugusieji čia turės kuo stebėtis – tarkim, neįtikėtinu iš viso pasaulio užsakomo purvo spektru ir kvapo stiprumu. Nors pasaka šiuolaikiška (tą bando sakyti ir nevykusios iliustracijos), ji sekama pagal visas pasakų karalystės taisykles, laukia ir princesiškai laiminga pabaiga. Beje, paskaitę sužinosite, kad karalaitės vardas visai ne Murzė ir kad ji nenorėjo praustis visai ne iš tingumo. Gal ir mūsų vaikai kažko nedaro visai ne todėl, kad tingi?...

Frieser C. Oskaras ir dingusių vaikų paslaptis. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 224p.

Knygos viršelis ir aprašas apeliuoja manyti, jog knyga skirta skaityti gana jauno amžiaus skaitytojams, ir pati tema bando įtraukti į nuotykį – apysakos herojus Oskaras gauna galimybę nukeliauti laiko mašina 500 metų atgal į praeitį, į jo miestą, tik egzistuojantį viduramžiais. Vis dėlto vaiko kelionė laiku į viduramžius atskleidžiama gal kiek nevaikiškai. Suprantu, viduramžiai buvo tamsus laikmetis, ir autorė siekė perteikti laikmečio įvairovę, tik gal kalbėjimas apie nukirstas ant pagalių kabančias bepūvančias nusikaltėlių galvas, sunkius gimdymus ir kūdikių mirtis ne visai tinkami vaikui. Kita vertus – siužetas tikrai intriguojantis (skaitydama, nuolat pagaudavau save įsivaizduojančią, kad geras veiksmo filmas išeitų, gal net suaugusiems labiau įdomus), plečiamos vaiko fantazijų pasaulio ribos. Pliusai – turite galimybę įsijausti ir pabandyti suprasti, ko labiausiai galima pasigesti atsidūrus praeityje? Kas ypač sukreiča praeityje ir kodėl vis dėlto dvidešimt pirmajame amžiuje geriau.

Uspenskij E. Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas. - Vilnius: Nieko rimto, 2012. 112p.

Kai buvau maža – senosios rusų animacijos filmukas „Rūgpienių kaimas“ mums buvo vienas geriausių. Nebuvo tokių, kas jo nežinotų. Net ir gana jauni šių dienų žmonės žino šiuos herojus, mažiems vaikams parodyti galima pasitelkus visagalį internetą. Gal kiek ir stebina madingas tampantis knygų leidybos atvejis – perspausdinti filmuką, tačiau kiekvienas prabilimas į vaiką knyga duoda, man rodos, daugiau. Dar viena įdomybė, kad knygos iliustracijų autorė – lietuvių dailininkė. Trečiokė Smiltė, Rūgpienių kaimą puikiai žinanti iš animacijos, šiek tiek nusivylė pradėjusi skaityti, kad „čia viskas kaip filmuke. Kam man toliau skaityti? Aš gi žinau!“. Tačiau neverta ties pirmais puslapiais sustoti. Teko maloniai atrasti, kad knygoje – ne vien tai, kas buvo filmuke, tarkim, yra smagi istorija apie trakoriuką, kuriam, kad važiuotų,  įpilama ne benzino, o maisto, yra aktualių dalykų (tarkim, Pečkinas atneša ne „Murzilką“, o „Laimiuką“). Gal ir neverta vien lyginti, kaip yra filmuke, o kaip – knygoje. Knyga fantazijai, matyt, atveria didesnių galimybių. Be to, kaip sako leidėjai, tai tik pirmoji šio rašytojo knyga, o kitų Rūgpienio kaimo trijulės nuotykių knygų pavadinimai skamba negirdėtai ir galbūt pakvies knygą daugiau skaityti ir mėgautis, o ne vien lyginti su animaciniu filmuku.

Scotton R. Katinėlis Juodis. - Vilnius: Nieko rimto, 2012. 32p.

Kad ir kaip stengčiausi vadovautis logika, vis dėlto neabejoju, kad ši knyga mažai žmonių paliks abejingų. Neįtikėtino jaukumo (kaip pūkuotas siūlų kamuoliukas) iliustracijos, pasakančios daugiau nei trumputis tekstas, įtraukia į savo glėbį. Apkabina. Ir nepaleidžia. Britų rašytojas ir iliustruotojas Robas Scottonas šmaikščiai pasakoja apie pirmą Juodžio dieną mokykloje, aktualiai perteikia vaikui nesvetimą nežinios situaciją (nuo pat atsikėlimo iki visai kitokio kitos dienos ryto). Ši knyga patiko visoms trims mūsų dukroms, nors jų amžius skirtingas. Vyriausiajai galbūt dėl to, kad leido prisiminti ir išgyventi pirmąsias dienas mokykloje, vidurinėlei – kad sesė jai paskaitė apie mokyklon žengiantį katinėlį (juk ir ji jau greit eis į mokyklą, be to, gi reikia sužinoti, ką ten toj mokykloj veikia, nes visi tiek daug apie tai šneka, kad jau nebeaišku...), mažiausiajai – kad tai apie katinėlį, gyvūną, kurį ji myli labiausiai. Labai tiks visos šeimos šaltiems žiemos vakarams sujaukinti. Ir, beje, priešmokyklinukams.

Bond M. Meškiukas, vardu Pedingtonas. - Vilnius: Alma littera, 2012. 154p.

Praėjo jau daugiau kaip 50 metų, kai anglų rašytojas Michaelis Bondas išleido pirmąją knygą apie meškiuką Pedingtoną. Aš pati knygą perskaičiau vienu prisėdimu. Nustebino jos paprastumas ir sugebėjimas įtraukti. Nuoširdumas ir stebuklingos situacijos pateikimas tarsi savaime aiškios – gal vaikams taip ir būna: jiems visokie dideliems žmonėms keisti dalykai atrodo savaime aiškūs ir vaikai nekelia klausimo, kodėl knygoje meškutis kalba, ir niekas tuo nesistebi. Akivaizdu, kad Pedingtonas elgiasi kaip žmogus, bet jis, žinoma, negali būti žmogumi. Manau, tai labai gražus mažo vaiko nekaltumo ir suaugusiojo kultūringumo derinys. Juokingiausia, kad Pedingtono ketinimai visuomet tik geri, jis moka džiaugtis gyvenimu, skiria, kas gera, o kas bloga, bet vis dėlto neapsistato įvairiais suaugusiesiems būdingais apsiribojimais ir ryžtingai sprendžia reikalus savaip. Trumputės, paskiros istorijos tarytum nemoko nieko nauja ir neturi ypatingo moralo. Todėl taip lengva skaityti apie Pedingtono kvailystes. Meškiukas vis dar yra amžinas optimistas ir atviras viskam, ką jam atneša gyvenimas.

Šukytė V. Karalaitis ir šunys. - Vilnius: Žara, 2011. 80p.

Dar viena praėjusių metų derliaus knyga, bet verta dėmesio ne vien dėl to, kad pelnė Martyno Vainilaičio literatūrinę premiją. Ir ne vien dėl to, kad tai lietuvių autorės knyga. Kažkas šią knygą kritikavo, dėl įvarių joje skelbiamų faktų neatitikimo. Bet ar tai knygoje vaikams svarbiausia? Man vis dėlto patiko įdomi, mitologiškai pasekta pasaka apie tai, kaip žmonės šunis prisijaukino, ir kodėl būtent šunys žmones visur lydi ne tik šiame, bet ir anapusiniame pasaulyje. Stebinamai paprastai pateikiama mitologinę, pagonišką kultūrą menanti pasaulėjauta. Pasaka pasekta sklandžiai ir stilingai. Netrūksta intrigų, nutikimų ir pasakiškų susitikimų. O kiek daug visokių užmirštų, mūsų šiandien retai bevartojamų žodžių klaidžioja knygos puslapiais... Ir svarbiausia, kad aiškiai ir suprantamai.

DAR KELETAS KNYGŲ LENTYNOS "GYVENTOJŲ"









Cordes M. Saldžių sapnų. - Vilnius: Baltos lankos, 2012. 10p.

Cordes M. Eime žaisti. - Vilnius: Baltos lankos, 2012. 10p.

Šios dvi knygelės skirtos patiems mažiausiems. Stori kartoniniai puslapiai, mažo vaiką dieną nušviečiantys paveikslėliai, paprastas tekstas. Tiks ir pagraužti, ir į lauką ant smėlio išsinešti. Tokių knygų dabar išleidžiama daug. Rinktis galima pagal savo skonį (kokios ilisutracijos patinka, temos, idėjos). Šioms dviem pliusą duočiau už šiltas iliustracijas.

Kubilinskas K. Katinėlis ir gaidelis. - Vilnius: Vaga, 2012. 31p.

Eiliuota gerai žinomos pasakos interpretacija, realistiniai akvareliniai paveikslėliai. Kitaip tariant, klasika. Aktualu, pirmą kartą mažą vaiką supažindinant su Katinėlio ir Gaidelio istorija (juk galima ne tik filmuką pažiūrėti). Patiks tiems, kas niekaip neranda ir negali prisiminti orginalių lietuvių pasakų.

Norton M. Skoliniautojai. - Vilnius: Obuolys, 2012. 239p.

Dar viena klasika. Autorė iš viso yra išleidusi šešias šios serijos knygas. Už pirmąją ciklo knygą gavo garsiausią Britanijos vaikų literatūros premiją – Karnegio medalį, taip pat L. Kerolio premiją. Tai prideda svorio knygai, bet verta pabandyti susidaryti ir savo nuomonę. Knyga išsiskira gausybe buitinių detalių (protingi žmonės tai vadina psichologiniu realizmu), čia veikia ir paprasti žmonės, ir pasakinės būtybės (tiesa, tie pasauliai nėra griežtai atskirti, jų riba peržengiama). Įdomus, gal kiek keistokas derinys – viena vertus, čia dominuoja pasakiški elementai, paslaptis, kita vertus, – relizmas ir buitis. Man asmeniškai pritrūko nuotykio ir įtampos, kiek subtilokas humoras. Knygoje veikiantys maži žmogučiai vadinami skoliniautojais, nes tik skolinasi žmonių daiktus, bet skaitant taip ir nepavyko iki galo suprasti, kuo skolinimasis niekada negrąžinant skiriasi nuo paprastos vagystės. Siužetui trūksta gyvumo, personažai kiek piktoki. Kita vertus, nuomonę apie skoliniautojus, matyt, geriausia būtų susidaryti susipažinus su daugiau jų nuotykių.

Schrőder P. Princesė Gvendolina. Karališkasis pasirodymas. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 143 p.

Dar  viena pasaka apie Princesę. Gal tik kiek keistoku vardu – Gvendolina. Tiesa, ir gyvena ji kiek keistokai – kaip vienturtė princesė (visos mergaitės apie tai tik ir svajoja), bet neturinti mamos, tik nuolat niurzgančią tetą Gundulą ir gyvenimo džiaugsmą matuojantis batus matantį tėtį karalių Gustavą, dvyliktąjį ar tryliktąjį Gliuksšteino valdovą. Visos įdomybės prasideda, kai princesė ištrūksta iš rūmų ir susipažįsta su realiu gyvenimu – su varle Fridugara, katinu Kato ir... susiranda tikrą draugę.

Babić V. Knyga kiekvienam berniukui. - Vilnius: Alma littera, 2012. 151p.

Knyga, skirta jauniesiems paaugliams. Tai patarimų vadovas. Knyga, kuri siūloma kiekvienam bręstančiam berniukui. Tema subtili, tačiau pateikiama tiesiai, be užuolankų, su visus brandos procesus iliustruojančiais (tiesa, labiau vaikiškais, nei paauglių knygoms derančiais) paveikslėliais. Išeitis tiems tėvams, kurie nedrįsta su savo vaikais kalbėtis tokiomis temomis.

Gliori D. Vilke, kiek dabar valandų? - Vilnius: Baltos lankos, 2012. 36p.

Antra tos pačios autorės knyga. Apie iliustracijų žavumą, spalvingumą, detalių jaukumą nebekalbėsiu. Pasakysiu, kas aktualiausia – tai knyga, padėsianti mažam (ir ne tik) vaikui susigaudyti dienoje, jos kaitoje ir eigoje. Ne paslaptis, kad maži vaikai labai ribotai supranta laiką – jiems 15 minučių ar 5 valndos skamba taip pat miglotai, kaip ir vakar ar rytoj. Gražus intertekstualumas su kitomis, vaikams gerai žinomomis pasakomis (kuriose veikia vilkas) ir jų personažais – Raudonkepuraite, trimis paršeliais, Ragana... Kurie, kaip galiausiai paaiškėja – geriausi Vilko draugai.

Keletas įžvalgų

Dominuoja verstinė literatūra (tiesa, jei pažvelgtume į statistiką, lietuvių autorių knygos tarp per metus išleidžiamų visų vaikiškų knygų (paprastai jų būna apie 400) sudaro tik trečdalį, tačiau tai ne tik naujos, bet ir pakartotinai išleistos prozos ar poezijos knygos, lietuvių liaudies pasakos, lietuvių autorių iliustruotos adaptuotų pasakų knygos) – verstų knygų išleidžiama dvigubai daugiau nei lietuvių, ir tai, beje, atitinka pasaulines tendencijas – visi šių laikų bestseleriai tikrai greitai pasiekia mažuosius mūsų skaitytojus. Gręžiamasi į klasiką ir animaciją – leidžiamos knygos, kurios kitose šalyse buvo populiarios prieš kelias dešimtis metų. Perleidimų ir klasikos netrūksta – leidėjai nepamiršta laiko išbandymus atlaikiusių pasaulinės klasikos knygų.  Pavėlavome? Galbūt. O gal geriau vėliau nei niekada? Beje, trumpai apie tiražus. Ar žinojote, kad vaikų knygos leidžiamos didesniais tiražais nei suaugusiųjų knygų šalies vidurkis. Tarkim, vidutinis praeitų metų vaikų knygos tiražas peržengė dviejų tūkstančių egz. skaičių. Jei kalbėtume apie temas – sakyčiau, kad vyrauja gyvūnėlių tema. Gyvūnėliai – jaukumas, šiltas santykis, artimumo ir noro bendrauti išraiška. Juk visi gyvūnai knygose kalba! Neabejotina iliustracijų svarba. Stipri orientacija į gražią knygą. Akivaizdu, kad vaikų literatūra yra itin marga: ne tik iliustracijomis, bet ir formomis, temomis... Yra galimybių ir pramogai, ir jautrios bei skvarbios pasaulėjautos kūrimui.