Ž. Lipšicas prie skulptūros „Gyvenimo džiaugsmas“ modelio studijoje Hastingse prie Hudsono.

Kadaise vienas žymus prieškario Lietuvos istorikas paskelbė šūkį: „Lietuvos istorijoje ieškokime lietuvių“. Tuometiniame politiniame ir kultūriniame kontekste buvęs suprantamas, šiandien toks raginimas skambėtų nelyg anachronizmas. Nepaisant to, mes ir toliau ieškome „savų“, lengvai atsisakydami „kitų“ – žymių, mūsų žemėje išaugusių ir ją branginusių ne lietuvių kilmės žmonių. Vienas jų – pasaulinio garso žydų kilmės skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973).

Kad privalu rašyti apie Žaką Lipšicą, supratau jau veik sudėliojęs tekstą. Norėdamas pamatyti daugiau jo darbų nei siūlo internetas, užėjau į žinomą dailės, fotografijos ir architektūros albumais prekiaujantį Vilniaus knygyną. Paklausęs, „ar turi ką nors Žako Lipšico“, sulaukiau klausiamo žvilgsnio. Turėjau du kartus pakartoti pavardę, tuomet dar kartą kitai darbuotojai. Apie šį asmenį – vieną žymiausių pasaulio skulptorių – jos nebuvo girdėjusios.

Tikėtina, Ž. Lipšicas „įžymesnis“ Druskininkuose, savo gimtajame mieste. Čia 1996 metais buvo įsteigtas jo memorialinis muziejus, o 1998 metais – Žako Lipšico Druskininkų skulptūrų parkas. Pažintį su skulptoriumi pradėjau susitikimu su Ž. Lipšico muziejaus kuratore Gajane Leonenko, šiuo metu kartu su Aušra Roženkevičiūte kuriančia naują nūnai rekonstruojamo muziejaus koncepciją.Ji papasakojo apie pastangas įamžinti kūrėjo atminimą:

Regina Ceitlina – Žako Lipšico muziejaus steigimo idėjos autorė, buvusi Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus darbuotoja (VVGŽM nuotrauka).

„Žako Lipšico muziejus buvo įkurtas buvusios mūsų muziejaus darbuotojos Reginos Ceitlinos iniciatyva. Savivaldybė davė patalpas, antroji Lipšico žmona sutiko finansuoti jų remontą. Po to reikėjo sukaupti kolekciją, nes nieko neturėjome. Pradėjome nuo skulptoriaus Vlado Vildžiūno, sovietmečiu susirašinėjusio su Lipšicu, laiškų kopijų. Reginos dėka gavome pirmąjį katalogą, kuriame pirmą kartą pamatėme, kaip jis atrodo. Vėliau daug padėjo Ž. Lipšico šeima. Jo dukra atsiuntė mums 14 litografijų, o šią vasarą – 9 vertingus etiudus ir tris paveikslus. Vienas iš jų Arbit Blato.“

Tačiau pradėkime nuo pradžių: kas gi tas Žakas Lipšicas, apie kurį ir pats rašantysis nebuvo girdėjęs. Kuo jis galėtų būti įdomus mums, lietuviams? Kaip, beje, ir Markas Antokolskis, Chaimas Soutinas, Michailas Kikoine, Arbit Blatas, Lazaras Segallas ir daugelis kitų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinės erdvės kilusių žydų, litvakų, modernųjį Vakarų meną, anot menotyrininkų, papildžiusių ryškiomis spalvomis, ypatingu formos jausmu, vitališkumu, dramatiškais ir tragiškais motyvais.

Žakas Lipšicas gimė 1891-aisiais. Tėvai Druskininkuose turėjo viešbutį, iš kurio ir vertėsi. Šeimoje augo šeši vaikai – trys berniukai ir trys mergaitės. Nuo jaunumės besidomįs menais 1909-aisiais, kaip ir daugelis talentingų žydų kilmės jaunuolių, Ž. Lipšicas išvažiavo mokytis skulptūros į Paryžių, į Ecole des Beaux-Arts ir Académie Julian. Čia jis susipažino su Pablu Pikaso, kuris kartu su Brage tuo metu kaip tik baigė formuluoti revoliucines kubizmo idėjas. Jos Žakui, iki tol linkusiam į akademizmą ir art nouvau, padarė didžiulį įspūdį, ir 1915-aisiais jis – jau vienas kubistų. Jo abstrakčios skulptūros – tai tarsi Pikaso darbai, perkelti į trimatę erdvę. Drąsūs, įvairūs, spalvingi – kartą pamatęs Ž. Lipšico darbų, su niekuo jų nesumaišys.

Ypač vėlesniojo periodo, kai griežtas, geometrizuotas kubistines plokštumas keitė aptakesnės, plastiškesės, silueto linija ėmė banguoti, tapo pulsuojanti, kitas pasakytų, netgi nervinga. Gėrio ir blogio grumtynės, žmogiškumo, motinystės, meilės – tai pagrindinės Ž. Lipšico temos, kurias jis interpretavo pasitelkdamas du šaltinius, kurie metams bėgant menininkui tapo vis svarbesni: Senąjį Testamentą ir antikinę mitologiją. 1936-aisiais Ispanijos pilietinio karo metu sukurtas „Prometėjas“ skulptūroje tuomet reiškė tiek pat daug, kiek Pikaso „Gernika“ dailėje.

1941-aisiais naciams pradėjus deportuoti žydus iš Prancūzijos į koncentracijos ir mirties stovyklas Rytų Europoje, Ž. Lipšicui pavyko pabėgti: jis išvyko į Jungtines Valstijas, kur jau 1949-ųjų vasarą kartu su kitais 250 skulptorių dalyvavo Tarptautinėje skulptūrų parodoje, surengtoje Filadelfijos meno muziejuje. 1946 metais Prancūzijos respublikos Garbės legiono ordinas, 1952-ųjų Georgo D. Wiedenerio memorialo Aukso medalis, 1966-ųjų Niujorko meno akademijos Aukso medalis – tai tik keli iš daugybės apdovanojimų, kuriuos pelnė žydų kilmės vaikinas iš Druskininkų.

Amadeo Modiljanis. Žako Lipšico ir jo žmonos Beros portretas (1916).

Druskininkai, Vilnius ir Paryžius – šie trys miestai turėjo didžiausios įtakos Ž. Lipšicui. Į Vilnių iš Balstogės jis atvyko 1906 metais, čia apsisprendė dėl savo profesijos. Vilniaus aplinkos, tų „debesų ir barokinių bažnyčių bokštų“ jis niekada nepamiršo: „Aš gi Vilniaus bažnyčiose skulptūros išmokau“. Tada jis įsivaizdavęs, kad skulptūra turinti būti balta. Kaip Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stiuko lipdyba.

Gyvendamas užsienyje, nepamiršo jis ir lietuvių liaudies skulptūros: susirašinėjimuose su V. Vildžiūnu ir pokalbiuose vis prašydavo šio atsiųsti liaudies dirbinių nuotraukų. Kartą laiške yra išsitaręs, kad labai norėtų, jog turėdama tokį liaudies meną, Lietuva tartų reikšmingą, universalų žodį skulptūroje. Pokalbiuose su kitu skulptoriumi, išeiviu iš Lietuvos Adomu Samogitu, netgi taip yra pasakęs: „Lietuviai gi skulptorių tauta. Lietuvos pakelėse kas kilometras stovi po kryžių, kurie apdėlioti tokios nuoširdžios išraiškos ir apibendrintų formų statulėlėmis“. Dar mėgo kartoti, kad „be lietuviškų šaknų“, nebūtų sukūręs „didžiujų gyvenimo medžių“.

Galima būtų sakyti: Ž. Lipšicas gimė Druskininkuose, kurie tuomet priklausė Rusijos imperijai, augo žydiškoje ir rusiškoje miestelio aplinkoje, lietuviškai nemokėjo, menininku tapo ir išgarsėjo Prancūzijoje, gyveno, dirbo ir mirė Amerikoje. Tarpukariu grįždamas į savo žemę, į Vilnių, grįždavo į vieną iš Lenkijos provincijų – kresų. Kodėl turėtume juo domėtis kaip savu? Tuomet verta savęs paklausti, ar kalba, kilmė, išsilavinimas turi reikšmės, kai kalbama apie talentingą žmogų, menininką, mylėjusį savo kraštą ir nuolat visiems sakiusį, kad „esu iš Lietuvos“?

Kodėl turėtume nepaisyti Ž. Lipšico (o ir kitų litvakų menininkų) paties noro būti savu? Kai Lietuvos intelektualai Vytautas Landsbergis ir jau minėtas Vladas Vildžiūnas sovietmečiu, 1972-aisiais, likus dvejiems metams iki skulptoriaus mirties, tarpusavyje nesitarę, parašė laiškus į Paryžių... apie kitą druskininkietį M. K. Čiurlionį, Ž. Lipšicas atsakė jiems kreipiniu: mieli žemiečiai. O kitą kartą: „Aš didžiuojuosi gimęs kaime, kurio žemę lietė jo kojos. Mūsų brangieji, nepamirštamieji Druskininkai!“ Ar reikia ko nors daugiau?

Žakas Lipšicas (Jacques Chaim Jacob Lipchitz) vaikystėje.
Druskininkai. Valčių prieplauka Druskonio ežere. XX a. pr. Atvirukas. LNB MS
Buvęs Ž. Lipšico tėvo viešbutis „Central“ Šv. Jokūbo gatvėje Druskininkuose. Dabar – „Best Western Central“. (Eglės Valiūtės nuotrauka)
Žakas Lipšicas (1925).
Ž. Lipšicas Paryžiuje prie skulptūros modelio „Prometėjas smaugiantis grifą“ 1937.
Ž. Lipšico studija 2 East 23 rd Street Niujorke. 1944
Žakas Lipšicas su žmona Jula (1973).
Moteris ir gazelės. 1912. Bronza.
Motina ir vaikas. 1914-1915. Bronza.
Besimaudanti. 1916. Akmuo.
Bareljefas su muzikos instrumentais. 1918. Akmuo
Sėdintis žmogus su gitara. 1922. Granitas
Europos pagrobimas. 1941. Bronza
Prometėjas. I-oji studija. 1931. Bronza
Prometėjas smaugiantis grifą. 1943-1944. Gipsas.

Zigmas Vitkus

Reprodukcijos iš leidinių: Arnason, H.H. Jacques Lipchitz. Sketches in Bronze. New York: Praeger. 1969. 195 p. : Iliustr. LNB MS Ds3250; Hammacher, A.M. Jacques Lipchitz: His Sculpture. New York: Abrams, [196-]. 176 p.: iliustr. LNB MS Ds2185; My life in sculpture. By J. Lipchitz with H.H. Arnason. London: Thames and Hudson. 1972, 249 p. : iliustr. (The documents of 20th- century art. LNB MS Cs 1092.

Nuotraukos iš leidinių: Arnason, H.H. Jacques Lipchitz. Sketches in Bronze. New York: Praeger. 1969. 195 p. : Iliustr. LNB MS Ds3250; Hammacher, A.M. Jacques Lipchitz: His Sculpture. New York: Abrams, [196-]. 176 p.: iliustr. LNB MS Ds2185; My life in sculpture. By J. Lipchitz with H.H. Arnason. London: Thames and Hudson. 1972, 249 p. : iliustr. (The documents of 20th- century art. LNB MS Cs 1092.

Tekstų ciklą „Bendra erdvė“ remia Atviros visuomenės pagalbos fondas (OSFL).

OSFL projektai