Nuotrauka: uncensoredhistory.blogspot.com

Mūsų fronto kariuomenė, vykdydama Vyriausiojo Kariuomenės Vado, Sovietų Sąjungos maršalo draugo Stalino įsakymą, šiandien pereina į ryžtingą priešo puolimą. Mes einame į Rytų Prūsiją. Išmušė valanda, kai Raudonoji armija istorinę kovą už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę perkelia į hitlerinės Vokietijos teritoriją, į fašistinio žvėries urvą. 3-iojo Baltarusių fronto kariams teko didžiulė garbė pirmiesiems įžengti į Vokietijos žemę, kad kartu su visa Raudonąja Armija pribaigtų sužeistą vokiečių žvėrį ir įtvirtintų ilgaamžę rusų ginklo garbę

Taip į „raudonarmiečius, seržantus, karininkus ir generolus“ 1944-ųjų metų spalio 16 dieną kreipėsi 3-iojo Baltarusių fronto Karinės tarybos ir politinės valdybos vadovybė. Tądien Sovietų Sąjungos kariuomenė pirmą kartą įžengė į Vokietijos teritoriją, Rytų Prūsiją. Masiškos civilių gyventojų žudynės, moterų prievartavimai, turto naikinimas ir plėšimai, tapo neatskiriama šio žygio kasdienybe. Skaičiuojama, kad visoje Rytų Prūsijoje 1944-1945 metais buvo nužudyta, žuvo mūšių metu arba mirė kalinami apie 300 tūkstančių civilių gyventojų*.

Nepaisant dalies sovietų karininkų pasipriešinimo, aukščiausioji Sovietų Sąjungos vadovybė bent jau puolimo pradžioje ne tik nestabdė smurto, bet jį skatino. Anot žinomo rusų istoriko Marko Solonino, masinis žvėriškas elgesys su Vokietijos civiliais kilo ne vien iš keršto troškimo (žinoma, būta ir jo), tačiau „buvo nusikalstamai organizuotas Stalino ir jo parankinių“. Vienas liūdnai pagarsėjusių sovietų propagandistų, Ilja Erenburgas, prieš sovietų kariuomenei įžengiant į Vokietiją, parašė straipsnį: „Užmušk“:

(…) Mes žinome viską. Mes nieko nepamiršome. Mes supratome: vokiečiai ne žmonės. Nuo dabar žodis „vokietis“ mums pats didžiausias prakeiksmas. Nuo dabar žodis „vokietis“ užtaiso šautuvą. Nekalbėsime. Nesipiktinsime. Žudysime. Jei tu per dieną nenužudei nors vieno vokiečio, tavo diena praėjo veltui (...). Jei tu užmušei vieną vokietį, užmušk kitą – nieko nėra mums linksmesnio nei vokiečių lavonai. Neskaičiuok dienų. Neskaičiuok varstų. Skaičiuok tik viena: kiek tu užmušei vokiečių (...).

I. Erenburgo žodžiai ataidėjo ir Lietuvoje. Per Vilniaus radijo stotį (sovietai Lietuvą užėmė 1944-ųjų vasarą) skambėjo:

Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį.

Vokietijos kariuomenei sėkmingai kontraatakavus ir susigrąžinus sovietų anksčiau užimtą Nemersdorfą (Nemerkiemį), Gumbinės apskrityje, jame rastos 72 nužudytos moterys ir mergaitės. Dauguma jų išprievartautos. Tai nebuvo vienintelis atvejis. Panašūs dalykai vyko ir daugelyje kitų vietovių. Viename laiške namo sovietų kapitonas K. rašė:

Mes čia išrūkome prūsokus taip, kad net plunksnos lekia. Mūsų vaikinai jau „išbandė“ visas vokiečių moteris. Beje, trofėjų daug...

Kito kareivio P. laiškas tėvams į Alma Atą:

Triuškiname niekšus jų irštvoje Rytų Prūsijoje... Dabar ir mūsų kareiviai gali žiūrėti, kaip dega jų slėptuvės, kaip blaškosi jų šeimos ir nešioja su savimi savo gyvatiškas išperas... Jie tikriausiai tikisi likti gyvi, tačiau jiems pasigailėjimo nėra...

Kitas karininkas, J. U., savo dienoraštyje fiksuoja:

Mes labai neapkenčiame Vokietijos ir vokiečių. Pavyzdžiui, viename name mūsų vaikinai matė nužudytą moterį su dviem vaikais. Ir gatvėje dažnai matai nužudytus civilius gyventojus... Žinoma, tai labai žiauru – žudyti vaikus... Tačiau vokiečiai užsitarnavo šių žiaurybių.

Daugelis Rytų Prūsijos gyventojų, kurie mėgino pabėgti, žuvo kelyje: bėgantieji per užšalusias Kuršių marias buvo subombarduoti ir sušaudyti. Sovietai skandino į Vokietiją plaukiančius laivus, kuriais traukėsi pabėgėliai. Istorikai skaičiuoja, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 tokius laivus. 1945 m. sausio 30 d. sovietų povandenininkai nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“, kuriuo plaukė 9 tūkstančiai žmonių – pabėgėlių ir sužeistų kareivių. Žuvo apie 7 tūkst. žmonių.

Traukėmės Aistmarių ledu. Suskaičiavau keturiolika gurguolių, kurių nebuvo matyti nei pradžios, nei galo. Kiek čia galėjo būti dešimčių ar šimtų žmonių, sunku pasakyti. Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines bombardavo ir kulkosvaidžiais apšaudė rusų lėktuvai. Viena Mažosios Lietuvos bėglė prisiminė: „Per ledą ėjome 27 valandas, vis klupdami ant arklių stipenų ir žmonių lavonų. Daug vežimų įlūžo ir nuskendo, nes rusai iš lėktuvų nuolat šaudė. Arkliai baidėsi ir šokdavo į atsivėrusias properšas. Aš už rankų laikiau du savo vaikus. Baisus buvo tas bėgimas“, – rezistentui Petrui Cizikui 1998 metais pasakojo iš Mielkiemio kilęs Jonas Petraitis.

Sovietams užėmus Rytų Prūsiją, čia prasidėjo baisus badas. Tūkstančiai vokiečių – suaugusiųjų ir vaikų – nepaisydami draudimo, traukė į gretimus rajonus (visų pirma mažiau sunaikintą Klaipėdos kraštą), tikėdamiesi čia rasti maisto. Neretai patys tėvai įsodindavo savo vaikus į prekinius traukinius ir siųsdavo į „Didžiąją Lietuvą“. „Vilko vaikai“ – taip vietiniai gyventojai, lietuviai, vadino beglobius vokiečių vaikus, duoneliaujančius mažiau nusiaubtame Klaipėdos krašte ir Vakarų Lietuvoje. Ilgainiui daugelis jų išmoko lietuviškai, gavo Lietuvos (tuomet TSR) pasus ir įsitvirtino Lietuvoje.

Potsdamo konferencijos susitarimu, 1945 m. rugpjūčio 2 d. sunaikinta Rytų Prūsija buvo laikinai atiduota administruoti Sovietų Sąjungai. Nuo 1945 m. rudens čia imta kelti rusakalbius kolonistus – prasidėjo planingas krašto kolonizavimas. 1947 m. spalio 11 d. Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba savavališkai, nepasitarusi su sąjungininkais, priėmė nutarimą iškeldinti visus vokiečius. Taip į Rytų Vokietiją buvo išvežti paskutiniai po karo veiksmų likę gyvi vietos gyventojai, o Rytų Prūsijos provincija išardyta ir padalinta: pietinė jos teritorijos atiteko Lenkijos Liaudies respublikai, šiaurinė - Sovietų Sąjungai. 1938 metais vokiečių atimtas Klaipėdos kraštas grįžo Lietuvos TSR. 

Skaičiuojama, kad tarp daugiau nei 300 tūkstančių žuvusių Rytų Prūsijos gyventojų – 130 tūkstančių lietuvių kilmės. Būtent ši aplinkybė, taip pat tai, jog Rytų Prūsija, ypač Karaliaučiaus kraštas, yra pirmosios lietuviškos knygos, pirmųjų lietuviškų mokyklų ir kt. žemė, lėmė, jog Lietuvos Seimas 2006 metais įtraukė spalio 16-ąją į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbė Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Kai kuriems istorikams nesutinkant dėl genocido termino taikymo žudynėms Rytų Prūsijoje, šie nusikaltimai žmoniškumui lieka vienu žiauriausių Antrojo pasaulinio karo epizodų.

Zigmas Vitkus

* Prieš karą Rytų Prūsijoje  gyveno du su puse milijono gyventojų.