Mes puikiai žinome, kad rašytojai gali labai kandžiai ir skaudžiai įgelti vienas kitam. Ir net ne iš profesinio pavydo, o šiaip sau – dėl frazės taiklumo. O ar sugeba jie savo kolegas girti (sprendžiant iš Lietuvos rašytojų – sugeba dar ir kaip)? Juk daugumos rašytojų supratingiausi gerbėjai – kiti rašytojai. Kas geriau supras vieną ar kitą kūrinį ir kas gražiau apie jį parašys, jei ne kolega?

Kafkos archyvas atiteks internetui

Per šias keletą savaičių itin gausiai užderėjo premijų, bet pradėsime mes nuo birželio mėnesį mano papasakotos istorijos apie Kafkos rankraščius tęsinio.

Taigi, ilgas bylinėjimasis dėl Franzo Kafkos rankraščių pagaliau baigtas. Tel Avivo teisėja Talia Kopelman-Pardo nusprendė, kad rankraščiai turėtų būti perduoti Jeruzalėje esančiai Izraelio Nacionalinei bibliotekai. O biblioteka savo ruožtu įsipareigojo paskelbti visus popierius (dešimtis tūkstančių puslapių ir Kafkos užrašų knygutes) internete.

Teisėja nusprendė, kad rašytojo rankraščiai nepriklauso Maxo Brodo sekretorės (ir, manoma, meilužės) Esther Hoffe dukterims Evai ir Ruthai (gyva šiuo metu tik Eva, ji ir saugo rankraščius). Jie turi būti perduoti bibliotekai, nes dar 1948-aisiais Maxas Brodas iškėlė sąlygą, kad „archyvas turi būti perduotas Hebrajų universitetui Jeruzalėje arba Tel Avivo miesto bibliotekai, arba kitai viešajai įstaigai Izraelyje arba užsienyje“.

„Šią bylą smarkiai komplikavo ugningos aistros, ginčas virė nepaisydamas jūrų, šalių ir laiko. Byla tarsi atvėrė langą į dviejų didžių XX amžiaus mąstytojų gyvenimus, troškimus ir sielas“, – sakė teisėja.

Kafkos ekspertai (įdomi profesija) su santūriu džiaugsmu sutiko teismo sprendimą. „Puiku, kad šie popieriai pagaliau taps prieinami, – sako Oksfordo profesorius Ritchie Robertsonas. – Abejoju, kad rasime daug labai svarbių Kafkos kūrinių. Jei tokių būtų buvę, jie jau būtų žinomi. Bet jo hebrajiškos užrašų knygutės papasakos mums apie jo kalbos studijas. O ir Maxo Brodo dienoraščiai turėtų būti labai įdomūs. Jie gali mums papasakoti daugiau apie Kafką ir tikrai atskleis daug įdomaus apie XX amžiaus pradžios intelektualinę ir socialinę Prahos aplinką“.

O štai rašytojas Willas Selfas Kafkos rankraščiais sužavėtas nebuvo. „Kafkologijos mes jau turime per akis: retas kuris rašytojas buvo taip kruopščiai išmėsinėtas. O šie popieriai pagimdys tik dar daugiau neskaitytinų ir nepaskaitomų daktaro disertacijų“, – bambėjo Selfas. Na, jis iš dalies teisus. Rašytojas visados supras kitą rašytoją. O būti nuolat iškasamam iš kapo nėra malonu.

Neimsiu jūsų pinigų, tironai

Puikų rašytojo principingumo pavyzdį parodė senas maištininkas, poetas ir legendinio San Francisko knygyno City Lights savininkas Lawrence‘as Ferlinghettis. Jis atsisakė 64 tūkstančius dolerių siekiančio apdovanojimo, sakydamas, kad negali jo priimti iš šalies, kurioje varžoma kalbos laisvė ir pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Ta šalis – Vengrija. O ironiškiausia tai, kad apdovanojimas, kurio atsisakė Lawrence‘as yra Janus Pannonius tarptautinis poezijos apdovanojimas, teikiamas Vengrijos PEN klubo. Juk PEN organizacija remia laisvę rašyti, ką nori ir dažnai rengia pagalbos kampanijas įkalintiems ar cenzūruojamiems rašytojams.

Ferlinghettis sužinojo, kad šis apdovanojimas iš dalies finansuojamas Vengrijos vyriausybės ir parašė laišką, reikšdamas savo susirūpinimą. „Kadangi apdovanojimą iš dalies finansuoja dabartinė Vengrijos vyriausybė – dešiniųjų režimas, linkstantis į autoritarinį valdymą, nuolat ribojantis kalbos laisvę ir žmogaus teises, aš negaliu priimti šio apdovanojimo“, – laiške rašo poetas.

L. Ferlinghettis garsėja kaip kovotojas už žodžio laisvę. Tai jis, jaunas knygyno ir leidyklos savininkas, 1956-aisiais užvirė košę, išleidęs Alleno Ginsbergo Staugsmą. Dėl jos buvo suimtas, bet vėliau išteisintas, priėmus sprendimą, kad poema nėra nepadori.

Pasaka be galo

Pasirodo, Žiedų valdovo autorius Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas dar turi kuo pradžiugint savo gerbėjus. Leidykla HarperCollins pranešė įsigijusi niekados anksčiau nespausdintą JRR Tolkieno poemą The Fall of Arthur (Artūro žlugimas). Ši dviejų šimtų puslapių apimties poema pasakoja apie paskutines karaliaus Artūro valdymo dienas ir mūšį su uzurpatoriumi Mordredu. Poemos pradžioje Artūras ir Gaveinas išvyksta į karą.

Rašydamas šią poemą, Tolkienas įkvėpimo sėmėsi iš viduramžių autorių Galfrido Monmutiečio ir Tomo Melorio kūriniais. Pasak knygos redaktoriaus Chriso Smitho, „Tolkieno poema įkvėpė naują gyvenimą vienam iš svarbiausių mūsų didvyrių ir pavaizdavo Artūrą kaip sudėtingą asmenybę, kuriai nesvetima niekas, kas žmogiška ir kuri turi nugalėti niekšingiausias išdavystes, kad išlaisvintų savo mylimą karalystę“.

„Rašytojas poemoje naudojo aliteracinį eiliavimą ir ši poema galbūt bus įdomi daug siauresniam žmonių ratui nei kiti autoriaus kūriniai, bet, manau, ji gražiai papildo jo kūrybą“, – įsitikinęs Ch. Smithas.

„Artūro žlugimą“ Tolkienas pradėjo rašyti keleri metai prieš pradėdamas „Hobitą“. Ši poema pratęsia anksčiau nespausdintų autoriaus kūrinių seriją: Legenda apie Sigurdą ir Gudruną (2009) ir Hurino vaikai (2007).

Rašo tėtis ir mama...

Šį pasakojimą norėtųsi pradėti kultine fraze „britų mokslininkai nustatė, kad...“. Bet tyrimą, apie kurį kalbėsiu, deja, atliko Jeilio universiteto JAV ir Maskvos valstybinio universiteto mokslininkai. Jie nusprendė ištirti ar yra koks nors mokslinis pagrindas manyti, kad sėkmingiems ir geriems rašytojams gimsta taip pat geri rašytojai. Juk egzistuoja keturios karto romanus rašančių Waugh – Arthuras, jo sūnūs Evelynas ir Alecas, Evelyno sūnus Auberonas ir Auberono dukra Daisy. Rašytojo Kingsley Amiso sūnus Martinas Amisas taip pat gerai žinomas, kaip ir tėvas. „Esama dar seserų Bronte, Henrio ir Williamo Jameso (rašytojas ir psichologas buvo broliai), Cheeverių šeima (tėvas, dukra ir sūnus) ir Ephronai (tėvai – sėkmingi scenaristai, keturios dukterys – rašytojos)“, – sako tyrėjai.

Tyrime buvo panaudoti 511 vaikų (nuo aštuonių iki septyniolikos metų amžiaus) ir 489 motinų bei 326 tėvų tekstai. Visi dalyviai rašė pasakojimus tam tikra tema. Pasakojimai buvo surinkti ir įvertinti už originalumą, kokybę, išmanumą, siužeto vystymą ir kūrybingą turimų žinių panaudojimą.

Atsižvelgdami į protinius gabumus bei šeimos aplinką tyrėjai pabandė apskaičiuoti, kiek kūrinyje esama paveldimų, o kiek aplinkos primestų dalykų. Ir nustatė, kad vaikai paveldi iš tėvų kūrybiškumą. „Sunku nepastebėti, kad rašyme esama paveldimo kūrybiškumo. Ir reikėtų tolimesnių studijų, patvirtinančių, kad rašytojais ne tik tampama, bet ir gimstama“ – sako tyrėjai.

Kažkoks keistas tyrimas, lyg vėl išradinėtų dviratį.

Vokiško romano ypatumai

Na, pereikime prie apdovanojimų ir premijų. Pasitraukus pagrindiniam apdovanojimo Orange Prize for Fiction rėmėjui, mobiliojo ryšio bendrovei Orange, apdovanojimo likimas pakibo ant plauko. Jį tarsi ir turėjo gelbėti Apple bendrovė, tačiau galų gale viskas laikinai buvo išspręsta kitaip. Apdovanojimą išgelbėjo privatūs rėmėjai, tarp kurių buvusio Didžiosios Britanijos premjero žmona Cherie Blair, interneto verslininkė Martha Lane Fox ir rašytoja Joanna Trollope. Žinoma, dėl ne itin mėgstamos Cherie Blair kilo šioks toks nepasitenkinimo murmesys, bet dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.

Taigi 2013 metų apdovanojimai bus remiami privačiai, tačiau apdovanojimo administratoriai ir taryba toliau ieško ilgalaikių rėmėjų.

Paaiškėjo ir Deutscher Buchpreis, apie kurio trumpąjį sąrašą rašiau praeitose kronikose, laimėtoja. Tai vienintelė moteris sąraše – Ursula Krechel, nominuota už romaną Landgericht (Apylinkės teismas).

Romanas pradedamas sugrįžimu į šalį – pagrindinis veikėjas išlipa idiliškame Lindau miestelyje. Jis – Vokietijos žydas teisininkas Richardas Kornitzeris, kuriam, kaip žydui, buvo uždrausta užsiimti savo veikla 1933-aisiais. Po dešimties metų tremtyje, Kuboje, Kornitzeris grįžta į Vokietiją 1948 metais. Jo laukia tiek pat metų nematyta žmona, protestantė Claire.

Kornitzeris sugrįžta į pralaimėjusią šalį, tačiau randa sistemą, kuriai jis nepatinka taip pat, kaip ir anksčiau. Jis imasi kovoti prieš sistemą laiškais, skundais ir apeliacijomis, bet šis ginklas gerokai atšipęs. Žinoma, jis gali grįžti prie savo profesijos, bet antisemitiškos nuotaikos niekur nedingo ir jų niekas nesigėdi. Krechel parašė romaną apie tai, kaip nesėkmingai Vokietija bandė susitaikyti ir priimti savo praeitį.

Pasak statistikos, tik penki procentai ištremtų žmonių vėl sugrįžo į Vokietiją. Galbūt dėl to, kad niekam jie nebuvo įdomūs ir niekas jų nelaukė.

Šis pusiau dokumentinis romanas paremtas asmeniniu 1970-aisiais mirusio teisininko archyvu. Rašytoja ištisą dešimtmetį rinko ir tyrė medžiagą, o romaną parašė per 26 mėnesius. Tad 500 puslapių ambicingo romano autorė dabar gali džiaugtis 25 000 eurų premija.

Galima pastebėti ir tendenciją, kokie romanai šiuo metu Vokietijoje laikomi vertais premijų ir, turbūt, paklausiais – skrupulingai vaizduojantys pokario Vokietijos gyvenimą, iškeliantys nepatogias temas: bendradarbiavimo su saugumu, antisemitizmo, praeities neigimo. Tai stori, solidūs ir gerai paremti dokumentine medžiaga kūriniai, ne itin lengvi skaityti ir turbūt eiliniam vokiečiui panašūs į privatų egzorcizmo seansą. Juk toks buvo ir pernai metų laimėtojo Eugeno Ruge romanas In Zeiten des abnehmenden Lichts (Blėstančios šviesos laikais).

Mums labai reikėtų tokių privačių praeities permąstymo ir apvalymo seansų, tik kas parašys romanus?

Nacionalinis turtas

Jau paskelbti ir pretenduojančių į JAV Nacionalinį knygos apdovanojimą (National Book Award) sąrašai. Laimėtojai paaiškės lapkričio 14 dieną. Paminėsiu keletą įdomesnių autorių.

Į prozos apdovanojimą pretenduoja iš Dominikos kilęs amerikiečių rašytojas Junot Diaz su apsakymų knyga This Is How You Lose Her (Štai kaip ją prarandi). Visi šie humoro, nostalgijos, ironijos ir šilumos kupini apsakymai skirti meilei – maniakiškai meilei, neįmanomai meilei, blėstančiai meilei, motinos meilei. Junot Diazas – vienas įdomiausių šiuolaikinių JAV rašytojų ir būtų smagu nors vienos jo knygos sulaukti lietuviškai.

Turinčios indėnų kraujo ir apie dabartinius indėnus rašančios Louise Erdrich romanas The Round House (Apskritas namas) – taip pat šiame sąraše. Romane pasakojama apie Šiaurės Dakotoje, rezervacijoje gyvenantį trylikametį berniuką, kurio motina buvo užpulta, tačiau niekam nepasisako, kas ją užpuolė, nebesikelia iš lovos ir nugrimzta į depresiją. Tiek berniukas tiek moters vyras bando patys ieškoti atsakymų. Autorė vaizduoja šiuolaikinį indėnų odžibvių gyvenimą ir meistriškai pina pasakojimą.

Į sąrašą pateko ir Irako veterano Kevino Powerso romanas The Yellow Birds (Geltoni paukščiai), pasakojanti sapie dviejų kareivių pastangas išlikti gyviems. „Powersas žvelgia į kasdienį žiaurumą poeto akimi, bet jo neromantizuoja, aprašo viską taupiu hemingvėjišku sakiniu, jo švelniai haliucinuojanti proza virpa kaip įkaitęs oras dykumoje“, – negaili romanui pagyrų recenzentai.

Iš dokumentinės prozos galima paminėti ir Lietuvoje žinomos autorės Anne Applebaum (jos „Gulago istorija“ išleista ir lietuviškai) nominuotą naują knygą Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe, 1944-1956 (Geležinė uždanga: Rytų Europos sutriuškinimas 1944-1956). Knygoje pasakojama, kaip pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų sąjunga užvaldė didžiulius Rytų Europos plotus, kaip sukūrė komunistinius šių šalių režimus, koks buvo kasdienis šalių gyvenimas režimui jau įsitvirtinus. Manau, šią knygą tikrai nugriebs koks nors lietuvių leidėjas, nes labai nustebčiau, jei ji nepasirodytų lietuviškai.

Ką dainuoja knygų veikėjai?

Kokia gi daina dažniausiai minima literatūroje (matyt, omenyje turima literatūra anglų kalba)? Pasirodo, kad tai The Beatles daina „Hey Jude“. Ji paminėta net 55 knygose. Dažniausiai literatūroje minimas muzikantas yra Elvis Presley. Jį gali sutikti net 1300 kūrinių. Dažniausiai rašytojų minimas filmas yra Žvaigždžių karai. Jis sutinkamas net 396 knygose.

Visus šiuos duomenis galima rasti viename iš įdomiausių interneto puslapių Small Demons (esu jį kažkada jau minėjęs). Šis puslapis – tai savotiška literatūroje minimų realiai egzistuojančių dalykų enciklopedija. Norite žinoti, kuo važinėjo, ką skaitė ir ką valgė vieno ar kito romano herojai – surenkate jo pavadinimą ir galite tyrinėti gautus rezultatus. Perspėju – užkrečiantis užsiėmimas.

P.S.

Iš pradžių kviečiu pasigrožėti didžiausiu pasaulyje plaukiojančiu knygynu. Laivo komanda – savanoriai, metus ar dvejus dirbantys laive. Laivo misija – nugabenti pigių knygų į tas šalis, kur jos sunkiai pasiekiamos, o taip pat įkurti bibliotekas mokyklose, vaikų namuose, kitose visuomeninėse įstaigose. Tikras svajonių darbas. Ir kodėl anksčiau nežinojau?

O štai čia surinktos keisčiausios bibliotekos pasaulyje, tarp kurių ir mūsų kaimynų baltarusių biblioteka Minske.

Galbūt ateityje bibliotekas pakeis citatų mašinos, panašios į kavos ir šokoladukų automatus – sumoki pinigus ir gauni ištrauką. Tokią mašiną sukūrė Taivano dizainerė Alice Wang. Ji mano, kad mes pamažu prarandame gebėjimą įsisąmoninti ilgesnius tekstus, todėl ir sukūrė savo automatą. Ant kiekvieno automato užrašyta citatų tema: meilė, išmintis, menas. O pačios citatos suvyniotos ir sudėtos į gražius buteliukus. Kaip visa tai atrodo, galite pažiūrėti čia.

Mėgstantiems knygos meną siūlau pasižiūrėti į geriausius 2011 metų knygų viršelius, o gyvo balso mėgėjams – pasiklausyti kaip Sylvia Plath skaito vieną garsiausių savo eilėraščių Daddy.

Dar siūlau keletą patarimų, kaip panaudoti senas knygas, keletą aksesuarų knygų fetišistams ir rašytojų, kurie mėgo „tūsintis“ kartu, nuotraukų rinkinį. Štai tiek gėrybių. Smagiai praleiskit laiką.