Giminaitė pasakoja, jog jos dukra, kuriai šie Seimo rinkimai buvo bene pirmieji, su draugais svarsto, kad ateinantiems keturiems metams reikia iš Lietuvos kur nors evakuotis. Nes šalyje bus tikrai blogai. Ir taip svarsto ne kokie tinginiai ar padraikos, bet gabūs, protingi ir išsilavinę jaunuoliai, šituo būdu patvirtindami, kad politikos niuansai grasina palikti šalį be ateities. Ar ne liūdna?

Na, gal ir nelinksma, bet aš šypsodamas sakau, kad paskutinį sykį jaunuolius apie emigraciją svarstant girdėjau prieš ketverius metus, po praeitų Seimo rinkimų. Tą patį, beje, girdėjau ir per visą praeito Seimo kadenciją. Ir visiškai nesistebėsiu, jog girdėsiu ir per visą šio Seimo valdymo laikotarpį. Ir apskritai, kad jaunimas nesipiktintų rinkimų rezultatais teatsimenu tik vieną vienintelį kartą, kai 2000-aisiais valdžią gavo Pakso ir Paulausko koalicija. Tuomet, išsyk po rinkimų jaunimas nesipiktino, o aktyviai smalsavo, ar naujoji, liberaliąja besivadinanti, valdžia legalizuos lengvuosius narkotikus ar ne. Turėtų legalizuoti, gi liberalai! Žinoma, nelegalizavo. Praėjus pirmajai nuostabai bei smalsumui, jų vietą, kaip ir reikėjo tikėtis, užėmė pyktis ir nusivylimas.

Nors turbūt tenka pritarti tiems, kurie mano, kad jaunojo įniršio su kiekvienais rinkimais vis daugiau. Ir tuo esą, reikia džiaugtis, nes šitai žymi didėjantį politinį ir pilietinį sąmoningumą. Aš gi nesu toks jau entuziastingas, nes manau, kad ne kiekvienas pyktis yra šventas, jei apskritai kuris nors...

Štai pavyzdžiui, aš netikiu, kad daugumai violetinio judėjimo narių nuoširdžiai rūpi kažin kieno šeimyninės problemos, veikiau manau, jiems rūpi jų pačių neišsipildę gyvenimai ir sužlugusios viltys. Ta proga, man nelabai akivaizdu, kodėl širstantis dėl savo lūkesčių Garliavos aktyvistas ar jų šalininkas yra siauraprotis fanatikas (socialiniai tinklai pastarosiomis dienomis matė ir riebesnių, klinikinių apibūdinimų), o kai dėl savo neišsipildžiusių vilčių nerinkdamas žodžių kremtasi geros šeimos geras vaikas, balsavęs už praeitos valdančios koalicijos politikus – tai jau pažangaus jaunimo pilietinio sąmoningumo apraiška...

Na taip, po stichinio ir netramdomo pirmosios nakties įtūžio pastarieji jaunikaičiai surado rafinuotą išeitį (visgi jų išsilavinimo vidurkis objektyviai aukštesnis už oponentų): dabar jie niršta ne prieš negerus laimėtojus, bet dėl balsų pirkimo. Ir ragina visus susirinkti ir paniršti kartu. Visus?

„Sėkmės jaunimas - tai turtuoliai, kurių jaunimas nesupras!“, su būdingu sarkazmu ir perlenkimais kaži kuriame iš savo projektų giedojo Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko duetas. Ir kai žiūriu į jaunąjį įniršį jo reiškėjams nerandu geresnio apibūdinimo nei „sėkmės jaunimas“.

Klasės išnyko – sako tie jaunuoliai. Socialinis mobilumas - visagalis ir tie, kas šiandien nieko neturi (jų manymu, nei piningų, nei proto), uoliai dirbdami nuo aušros iki sutemų gali visko ko, tik nori įgyti, visi, kas tik to tikrai nori, gali tapti viskuo. Sėkmės istorijų juk pilni žurnalai ir pasauliniai pažangaus jaunimo susibūrimai visokiausiuose užmiesčio parkuose. Tereikia tik pozityviai mąstyti, ar ne?

Gal ir taip, tik šio požiūrio išpažinėjai neprisimena, kad tuomet, kai jie apsirengę madingais ir elegantiškais rūbais grakščiai žingsniuoja centrinėmis Vilniaus ir Kauno gatvėmis, ar susėdę gerose kavinėse ir klubuose gurkšnoja nepigų importinį alų ar dvigubai nepigesnius kokteilius, didžiuma šalies gyventojų (tame tarpe ir jų bendraamžių) geria lietuviškų alaus daryklų produkciją namuose arba vietose, prie kurių durų jokios saugos tarnybos vyrukai nestovėjo, nestovi ir nestovės ir jokios įėjimo kontrolės neatlikinės. Taip jie daro dėl pačių įvairiausių priežasčių, kurios dažniausiai nepapuola į gyvenimo būdo žurnalus ir įvairiausių gabuolių tinklaraščius.

Klasės gal ir išnyko, bet atskirtis tebeegzistuoja, net jei ji ne visuomet ekonominė, tai socialinė ir kultūrinė tikrų tikriausiai. Net jei renkiesi jos nematyti ir sakyti, kad visi viską gali, ji tyko už kiekvieno kampo – visai nenuostabu, jei ji slepiasi ir balsavimo kabinoje. Ir iškeliauja iš ten kryželiais nugulusi biuleteniuose.

Nes kur atskirtis, ten ir neva seniai išnykę protesto balsai: še jums, pižonai, per putlius skruostelius, už tai, kad laikydami save protingais, išsilavinusiais, sėkmingais, mus, kurie dirbame kitokius darbus, žiūrime kitokią televiziją ir klausomės kitokios muzikos, laikote šiukšlėmis, pavidoliais ir otmorozkais, ir svarbiausia, kad kiekviena miela proga nevengiate šių savo nuostatų pademonstruoti.

Kad balsuojantieji už Darbo partiją nuoširdžiai tikėjo / tiki planu 111 dienų arba 1509 litai – stipriai abejoju. 2004-ųjų, 2008-ųjų ir šių metų rinkiminės sėkmės svyravimai tokiu atveju būtų sunkiai paaiškinami (2004-ais – tikėjo, 2008-ais – nebetikėjo, 2012-ais – vėl tiki?..). Bet nė truputėlio neabejoju tuo, kad tie, kurie tokį pasirinkimą niekina mano, kad pasirinkusieji DP jos pažadais šventai ir besąlygiškai tiki ir už tokį savo pačių susiprojektuotą tikėjimą pastaruosius dar uoliau niekina...

Niršti dėl to, kad kažkas keršija už panieką – galima. Kaip ir galima niršti ant tų, kurie tą kerštą išnaudoja savo tikslais. Dar galima susirinkti prieš tai protestuoti ir prileisti pilną internetą atsišaukimų.

Viskas galima. Tik „nesėkmės Lietuva“ dėl to niekur neišnyks...