Antradienį viena iš Vilniaus gatvių buvo iškilmingai pervadinta Pasaulio tautų teisuolės Onos Šimaitės, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusios žydus, vardu. Tačiau ar pakankamai žinome apie šią išskirtinę šviesuolę? Kviečiame skaityti prieš kelis metus Zigmo Vitkaus rengtą straipnsį.

Lenkai turi Ireną Sendler. Nedaug kas Lietuvoje apie ją girdėjęs, tačiau Lenkijoje šios moters vardą žino bene kiekvienas. Antrojo pasaulinio karo metais Irena, rizikuodama savo ir savo artimujų gyvybe, padedama kitų drąsių žmonių, iš Varšuvos geto išgelbėjo tūkstančius žydų vaikų. Už nuopelnus žmonijai 2007 metais ji buvo nominuota Nobelio taikos premijai. Jei reikėtų paminėti vardus tų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas lietuvis – vienas  jų neabejotinai būtų Ona Šimaitė, tuo pat metu, kaip Irena Sendler, gelbėjusi žmones Vilniuje.

------

„Ona Šimaitė buvo lietuvė, gan apkūni, plataus valstietiško veido. Lino spalvos plaukais, kuriuos ji perskirdavo per vidurį ir supindavo, susukdama kasą, kaip vainiką ant galvos (…). Kai tik prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Ona buvo senojo garsaus Vilniaus universiteto katalogų skyriaus vedėja (...) Jos padėtis ir reputacija būtų buvusi užtikrinta, jei ji būtų sutikusi tylėti. Bet Ona Šimaitė pasirinko kovą (...). Ona, būdama ne žydė, pasiryžo pralaužti [Vilniaus] geto sienas. Apimta minties, kad tik padėdama žydams ji atliks savo kaip žmogaus pareigą, Ona ėmėsi geto gelbėjimo“, – taip 1957 metais Niujorke išleistoje knygoje „Their Brothers' Keepers“ (Jų brolių sargas), skyrelyje „Moters širdis“, Oną apibūdino istorikas Philipas Friedmanas.

Gimusi 1894 metais, sausio 6 dieną, Akmenėje, bežemių Kazio ir Onos šeimoje, pirmuosius aštuonerius metus Onutė gyveno pas senelį Daujotą. Tėvas buvo išvažiavęs į Rygą, tuomet vieną didžiausių Rusijos imperijos pramonės centrų, kur dirbo vagonų fabrike. Būtent senelis, daug bendravęs su žydais, išmokė anūkę į pasaulį žvelgti atviromis akimis, nesivadovaujant išankstinėmis nuostatomis:

Ona Šimaitė. Be datos. LNB RKRS, F15-561, lap. 3.

„Mano senelis buvo labai didelis individualistas, gal netgi atsiskyrėlis. Visais klausimais jis turėjo savo nuomonę. Labai draugavo su žydais. Daug kas jį smerkė už tai. Kai buvau aštuonerių metų ir turėjau apleisti Akmenę, jis mane pasodino ant kelių ir sako: „Daug kas blogai kalbės apie žydus, bet tu jų neklausyk. Žydai yra geri žmonės, žinoma, tarp jų yra ir blogų, bet gerumas nulemia“. Tie jo žodžiai man liko visam gyvenimui.“

Būdama aštuonerių kartu su mama Ona persikėlė į Rygą, pas tėvą.Čia ji baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metu, artėjant vokiečiams, Šimai, kaip ir daugelis lietuvių, pasitraukė Rusijos gilumon. Į Lietuvą visi grįžo jau rimstant Rusijos pilietinio karo audroms – 1922-aisiais. Pirmoji jos darbovietė – Kauno žydų pradžios mokykla. Niekada nepriklausiusi jokiai politinei partijai, savo pažiūromis kairioji liaudininkė, Kaune Ona bičiuliavosi su Salomėja Nerimi, Kaziu Boruta, Kaziu Jakubėnu ir kt. „kairiaisiais“. Nenuostabu, kad besižavinti rusų kultūra (šį pomėgį įgijo gyvendama Rusijoje, lankydama žymių profesorių paskaitas) 1922-1937 metais su nedidelėmis pertraukomis darbavosi Sovietų Sąjungos atstovybėje vertėja.

Nuo 1937-ųjų – bibliotekininke. Jos pirmoji darbovietė – Abelio Balošerio biblioteka. Vėliau Ona dirbo „Lietuvos vaikų“ draugijos bibliotekoje, galiausiai Vytauto Didžiojo bibliotekoje, Kaune. Atgavus Vilnių, dalį VDU fakultetų iš Laikinosios sostinės perkėlus į istorinę, 1940 metų žiemą į Vilniaus universiteto biblioteką su kolegomis atvažiavo ir Ona. Rudenį ją paskyrė Senų spaudinių skyriaus vedėja. Sovietų, o vėliau – nacių okupacijos Oną užtiko prie mylimų knygų, tykioje Universiteto bibliotekoje.

Tuometinio universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos pavedimu Ona buvo perkelta į Lituanistikos seminarą. Jame ji dirbo tik dvi valandas per dieną, kad turėtų laiko pasirūpinti nacių valdžios persekiojamais žydais. Rektorius troško išgelbėti kuo daugiau studentų ir savo kolegų profesorių. Jo įsakymu Ona gavo Bibliotekos direktoriaus laišką, kad ji turinti eiti į getą ieškoti knygų, kurias žydų studentai paėmę iš bibliotekos ir negrąžinę. Vokiečiai patvirtino leidimą ieškoti knygų, o iš tikrųjų bent kiek palengvinti gyvenimą geto gyventojams. Tačiau suteikime žodį pačiai Onai:

„Žūsta vienas po kito mano geriausi prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimybę nusiprausti ir t.t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių galimybių nebeturi, bet kai Damoklo kardas kaba ant jų galvų, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti, kas netingi (...). Žinoma, nedaug ką būčiau padariusi, jei nebūtų daugiau lietuvių, kurie atsiliepė ir padėjo kuo kas galėdamas. Labai daug padėjo dvasiškija (…). M. Krupavičius, M. Vaitkus, A. Lipniūnas (...). Man dirbant universitete visi, pradedant rektoriumi, baigiant sargais, visi susirūpino žydų padėtimi. Visų pirma studentais, po to profesūra (…). Daug lietuvių, netgi žinodami, kuo rizikuoja, padėdavo tiems, kurie gyvenimo buvo labiausiai nuskriausti.“

Taip Ona tapo geto ryšinininke. Ji atnešdavo ir išnešdavo laiškus, rūpinosi nelegaliais pasais, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis. Kiekvieną kartą atėjusi į getą, atnešdavo būtiniausių reikmenų, išnešdavo vertingą archyvinę medžiagą: dokumentus, rankraščius, vertingas knygas (A. Suckeverio kūryba – jos išsaugota). Atsinešusi į universitetą, viską išslapstydavo. Vilniaus geto kovotojas Aba Kovneris apie Oną sakė:

„Kiek žmonių Ona Šimaitė išgelbėjo, padėjo likti gyviems, vargu kas gali tiksliai pasakyti. Svarbiausias Šimaitės veikimo tikslas – vaikų gelbėjimas: jai pavyko iš geto į miestą išnešti ir paslėpti dešimtis vaikų (…) Jei yra žemėje bent dešimt cadikų [teisuolių], tai Ona Šimaitė neabejotinai yra viena iš jų.“

Ona Šimaitė ir Antanas Liutkus (1969). Nuotrauka: Hoover Institution Archives.

Visus savo uždirbtus pinigus (taip pat tuos, kuriuos reguliariai gaudavo iš M. Biržiškos) ji išleisdavo maisto produktams, kuriuos nešdavo į getą (nors pati pusbadžiavo). Rūpinosi ir žydų daiktų, kuriuos jie paliko, kai buvo išmesti iš savo namų, sugrąžinimu tikriesiems šeimininkams. Vėliau pasakojo, kad būtent dėl to jai teko iškęsti daug neapykantos. Lenkai, lietuviai priimdavę žydų turtą pasaugoti nenoriai, tačiau vėliau susigyvendavę ir labai sunkiai su juo skirdavęsi.

Dažnas Onos lankymasis gete negalėjo nesukelti įtarimų. Oną tris kartus suėmė, tačiau universitetui vis pavykdavo ją išvaduoti. 1944-ųjų pavasarį ją įskundė (likus keletui dienų iki geto likvidavimo, ji priglaudė dešimtmetę žydų mergaitę) ir balandžio 28 dieną suėmė. Keliolika dienų kankinta, nieko neišdavė. Tuomet žydų gelbėtojus naciai prilygino patiems žydams, todėl jų likimas buvo toks pat. Naciai pasmerkė Oną mirti. Milžiniškomis universiteto profesorių ir tarnautojų pastangomis, papirkus pareigūnus, ją pavyko išsiųsti į koncentracijos stovyklą. Jau sovietmečiu Ona paskutiniam Nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui rašė:

„Būnant gestapo požemiuose, tardymų metu aš labai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treniravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlo nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manimi. Bet aš negalėjau prisiminti nei adresų, nei pavardžių.“

Iš pradžių Oną išvežė į Dachau Bavarijoje, vėliau perkėlė į koncentracijos stovyklą Elzase-Lotaringijoje. Čią ją po keturių mėnesių kalinimo, 1944-ųjų rugsėjo 10 dieną, sunkiai sergančią, išvadavo Sąjuningininkų kariuomenė. Po karo Ona liko Prancūzijoje. Pamažu atgaudama sveikatą, ji dirbo skalbykloje, siuvykloje siuvo lėlės, galiausiai įsidarbino bibliotekoje. Šiaip taip vertėsi, Prancūzijos vyriausybei paskyrus nedidelę pensiją.

Bičiulių ir geradarių kviečiama 1953 metais Ona išvyko į Izraelį, tačiau jau 1956 metais grįžo atgal į Paryžių, kur gyveno iki mirties. Iš pradžių Courcelles gatvės 38 name, palėpėje, vėliau, 1965 metais, rusų senelių prieglaudoje. Gyvendama Prancūzijoje Ona palaikė glaudžius ryšius su Lietuva. Domėdavosi čionykščio literatūrinio gyvenimo aktualijomis, siųsdavo į Lietuvą retas, draudžiamas knygas. Nuo pat pirmojo romano „Geltonas lopas“ pasirodymo ji globojo Icchoką Merą, kuriame viena pirmųjų įžvelgė slypint didžiulį talentą, rūpinosi savo bičiulio K. Borutos kūrybos, išleistos išeivijoje, išsaugojimu ir pargabenimu į Lietuvą. Tikra „knygos bičiulė“, – taip ją viename straipsnių apibūdins literatūrologė Dalia Striogaitė. O profesorius Markas Petuchauskas, buvęs geto kalinys, pavadins dar ir „didžiule europiete“: „Jinai buvo tos europinės tolerancijos ir tarpusavio tautų supratimo šauklė. Ir jinai ne tik apie tai kalbėjo, ji tyliai, kantriai ir kukliai vykdė savo misiją.“

Ona Šimaitė mirė 1970 metų sausio mėnesio 17 dieną. Itin būdingas jos charakteriui gestas: po mirties Ona savo kūną paaukojo mokslui ir medikams studentams. Todėl net jos kapo niekur nerastume. Tik atminimą.

Zigmas Vitkus

Parengta pagal parodos „Išsigelbėjęs žydų vaikas pasakoja Šoa“ informaciją. Taip pat naudotasi Dalios Striogaitės straipsnio „Ona Šimaitė - tarp žmonių ir knygų“ („Literatūra ir menas“) bei genocid. lt medžiaga.