Reikia suskubti parašyti skaitytojams dar vieną laišką, nes spalio 21-oji ir bus ta lemtingoji diena, kai visu grožiu sužaižaruos iškilusis Maironio150 metų jubiliejus. Pagal naująjį Grigaliaus kalendorių, įvestą 1915 m., perkeltosios gimimo dienos – lapkričio 2-osios – Maironis niekada nepripažino ir toliau visur atkakliai rašė gimęs spalių 21-ąją. O čia ir vardo diena – Jonas Kantietis – spalio 20-oji. Anuomet švęsti gimtadienį buvo nemadinga, nebent jubiliejinį, tačiau Maironis po jam skirtų šv. Mišių, po savo auklėtinių – klierikų – sveikinimų kiekvieną rudenį prisipažindavo „pasenęs dar vieneriais metais“, nors švęsdavo tarytum tik vardo dieną.

Kad Maironis nemėgo minėti jubiliejų, jau ne kartą rašyta. Vaižgantui, 1922 m. organizavusiam Poeto šešiasdešimtmečio šventę, laiške šaukė: „nenoriu, nenoriu, nenoriu!“ Tarytum būtų bijojęs metų tiesos, nes, 1912 m. sveikindamas jubiliejaus proga J. Basanavičių, jam rašė: „Sulaukus daugiaus kaip pusės amžiaus, žmogui paprastai nemalonu savo metus skaityti; bet kas tuos metus praleido dėl visuomenės gero pasidarbavęs, tam ne taip jau slegia prabėgę metai ir malonu pusiaukely atsižvelgti į praeitį...“

Nors ir priešinosi Maironis šešiasdešimtmečio šventimui, aukštuomenė prisispirtinai sveikino. Išlikęs informacinis lakštelis, rašytas Vaižganto ranka, kuriame išvardyti garbingi svečiai – pradedant prezidentu Antanu Smetona su ponia Sofija, ministeriais, valdininkais, menininkais, baigiant artimais giminaičiais. Tačiau įdomiausia tai, jog visi sveikintojai jubiliato garbei dėjo po 5 litus... Kam 54 asmenys panaudojo surinktus pinigėlius, informacijos nėra – pirko dovaną? Ruošė pobūvį? Atidavė solenizantui į rankas?..

Septyniasdešimtmečio jubiliejaus Poetas nesulaukė, trūko tik keturių mėnesių. Kaip būtų elgęsis – sunku pasakyti, per paskutinįjį dešimtmetį buvo labai įskaudintas, jau ir pasiligojęs.

Tačiau nutolinkime tuos laikus ir jų tradicijas, juoba kad turime Maironio leidimą – „kai mirsiu, darykite, kaip išmanote...“

Lietuvai ir Lietuva...

Per visą šių Maironio jubiliejinių metų minėjimų gausatį atsirado visokių naujų patirčių ir įspūdžių. Štai vienas šventės rengėjas paprašė pakalbėti tema „Maironis Lietuvai ir Lietuva Maironiui“. Tai plati tema, galėtų būti kelių paskaitų ciklas, tačiau intriga patraukli...

Maironis Lietuvai... Sunku ką pridurti prie to, ką klasikas Lietuvai yra išsakęs eilėraščiais. Kas dar ją taip iškėlė, apraudojo, apdžiūgavo, prisipažino tokią meilę: „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės...“ Gal teisus Poetas – ar dar kas taip mylėjo po jo, būtent TAIP kaip jis?.. „O tu tik viena širdies raktą radai...“ Vėlesni nusivylimai dėl numylėtosios nepakeitė Maironio gyvenimo prasmės, svajonių ir siekių.

Lietuva Maironiui... Nevertėtų kalbėti apie vienadienius dalykus, kai gręžiamės į poeto pusantro šimto metų jubiliejų, tačiau visgi man šiurpo oda ir skaudinosi širdis, kai šių Seimo rinkimų kandidatai išiminėjo iš reklamos skydų Maironio portretą ir dėjosi savuosius – kažkas tarstelėjo – toks gyvenimas... Bet vis tiek būtų smagu, kad kandidatai nebūtų drįsę to daryti. Kai kuriose vietose pasitaikė netgi kurioziškai juokingų situacijų, kai koks drūto stoto, milijoninės kišenės, gliancinio veido kandidatas atsidūrė vienoje stendo pusėje, o kitoje liko Maironio eilėraštis „Senelio skundas“: „Ne taip senovės tėvai gyveno, / Kaip skurstame vargšai šiandieną...“

Deja, Maironiui pačiam teko ne kartą įrodinėti, kad jis myli Tėvynę... „Galima, be abejo, esant reikalui, tėvynės labui dirbti ir visai be atlyginimo, ir Maironiui, rodos, tėvynė negalėtų daryti priekaištų. Bet kai šiandien ta tėvynė visiems už darbą atlygina, nematau pamato, kodėl seminarijos rektorius eitų savo pareigas už 37 litus 50 centų į mėnesį... Prašau (...) paleisti mane nuo rektoriavimo, 1927.“ Iš rektoriaus pareigų atleistas nebuvo, nes „vargu bau rasis tinkamesnis toms pareigoms asmuo“. Atlyginimą padidino. Jau žemiškajai saulei leidžiantis Poetas rašė į savo juodraščius, jog visą gyvenimą visomis aplinkybėmis elgėsi kaip Lietuvos patriotas, nes vėl jautėsi nustumtas ir įskaudintas... Kodėl miniu jubiliejui netinkančius dalykus? Todėl, kad neįsivaizduotume, jog Nepriklausomojoje Lietuvoje Maironis buvo apgobtas didžiule pagarba, dėmesiu ir pašlovinimais – tiesa buvo kitokia ir gana prieštaringa. Apie tai 1962 m. rašė poetas A. Nyka-Niliūnas: „Minia, arba, tiksliau išsireiškiant, tauta, gyvu Maironiu nesidomėjo ir tą nesidomėjimą nedviprasmiškai išreiškė, nerasdama jam vietos savo tarpe ir ištremdama šį pusdievį į abstrakčios legendinės egzistencijos Parnasą, (...) į tautos jam specialiai pastatytą auksinį narvą...“

Tačiau dabar darykime, kaip išmanome... Šįmet Lietuva mini Maironį, pagerbimų visose pusėse ir įvairiomis formomis gana daug, tik ar yra gelmės?

„Mano Raštų naujoji laida“

Galima dar pratęsti temą – Lietuva Maironiui. Ar ne keistas dalykas, jog net ir po Maironio 150 metų jubiliejaus vis dar liks jo neskelbtų tekstų? Kitos tautos savo tokio lygio klasikus ištyrinėja po lapelį, ištrauko po raidelę... Literatūros ir tautosakos institutas prieš penkerius metus parengė didelį projektą, kuriame planavo išleisti dar vieną Maironio „Raštų“ tomą, tačiau tąsyk Lietuvos mokslo taryba sumanymo nepalaikė ir nefinansavo. O šįmet jau niekas nesiėmė šio sudėtingo projekto, kurį atliekant reikalingi vertėjai iš lotynų, lenkų kalbų, tekstologai, religinių raštų žinovai.

Kas dar yra neskelbta? Maironio lietuvių literatūros muziejuje nepublikuotų eilėraščių nėra, tačiau du kūrybinius rankraščius paminėsiu. Saugomas paslaptingas grožinės literatūros tekstas – galėtum manyti, jog tai Maironio dienoraštinės mintys ar kokio kūrinio apmatai, ar pasąmonės srautas vienišystės valandą. Parašytas smulkiu šriftu ant išplėšyto storo sąsiuvinio kolenkorinių viršelių vidinės pusės. Tai reikštų du dalykus: arba poetą pagavo rašymo polėkis, bet neturėjo kito popieriaus, arba elgėsi kaip taupus žmogus, sunaudojantis kiekvieną skiautelę, ką rodo ir kiti jo rankraščiai. Šį tekstą, pavadinę „Saulėtas vainikas“, išleidžiame atskiru leidiniu Maironio jubiliejaus proga. Pateikiu iš jo keletą citatų: „Audra ir bangų sūkuriai varys mūsų troškimo laivą; Mūsų žemės svajonės – tai užmirštosios tėvynės atspindžiai; Mane slegia mano paties supiltas kalnas; Kilti su saule į dangaus aukštybes, palietus žemės širdį svajonių daina; Gamta – tai knyga, kurioj viską atrasi; Ranka – ne širdis – sugis.“

Kitas nespausdintos kūrybos dalykėlis – dramos „Barbora Radvilaitė“, kitur ji pavadinta „Barbora Karalienė“, užuomazgos. Kaip žinome, per paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį Maironis parašė tris dramas – trilogiją, skirtą Vytautui Didžiajam Karaliui, kurios buvo triukšmingai pastatytos teatre, bet, deja, sulaukusios daugiau kritikos nei pripažinimo ir pagyrų. Apie 1930 m. Poetas dar užsimojo parašyti dramą apie Barborą Radvilaitę. Šiandieną galime tik svarstyti, kodėl būtent apie šią asmenybę. Ištyrinėjęs ir užrašuose apibūdinęs istorinę situaciją apie XVI a. įvykius ir žmones, išrikiavęs vienuolika istorinių veikėjų – vyrų ir moterų, sukūręs kai kurių charakteristikas, teparašė monologą tarp motinos Radvilienės ir dukters Barboros. Vienintelio monologo keli variantai. Tik du puslapiai – juodraštis, dar juodraštis, tuomet perrašytas švarraštis.

Yra muziejuje ir kitokio pobūdžio nepublikuotų rankraščių. Tai daugiausia teologiniai tekstai: paskaitos, pamokslai, kalbos per įvairius šventinimus ar seminarijos auklėtiniams. Visuose juose galima justi Maironio žodžio rimtį, gylį, pagarbą atitinkamam objektui ar momentui.

Dar iš profesoriavimo Peterburge laikų išlikęs pluoštas paskaitų lotynų kalba (1895 / 96 m. m., 1896 / 97 m. m., 1898 / 99 m. m.), iš to laikotarpio taip pat yra pranešimų, paskaitų, pamokslų lenkų kalba. Yra ir pamokslų, sakytų lenkų kalba 1910 m., 1911 m., 1921 m. Kauno katedroje bazilikoje. Tačiau vėlesniųjų metų pamokslai jau daugiausia lietuviški. Vienas gražiausių Maironio pamokslų yra apie Kryžiaus kelią, jis sakytas katedroje 1927 m. balandžio 3 d., šv. Velykų išvakarėse.

„Bet kryželiai ir vargų našta ne tik išganymui ir amžinam gyvenimui, bet ir šiam žemiškam gyvenimui naudingi ir daug pamoko: žmogus, daug vargo matęs, daug gyvenime prityręs, paskui moka geriau ir kitus užjausti, yra lipšnesnis, kaip nutekintas akmuo turi daugiau ištvermės, užsigrūdinęs sunkioje gyvenimo mokykloje. Atvirkščiai, žmogus, vargo nepažinęs, kaip dažniausiai jaunystėje esti, kitus niekina, savimi per daug pasitikėdamas, yra išdidus, šiurkštus, kurį mažiausias nepasisekimas išstumia iš lygsvaros į nusiminimą.“

Išsaugota paskaitų rankraščių lietuvių kalba „Apie nuodėmes ir ydas“ (1923). Maironis aiškina, kokios pagrindinės nuodėmių priežastys: savimeilė, tinginystė ir kt. „Savimeilė –tai hidra, kuri turi septynias galvas“, „tinginį ne vienas, bet septyni velniai gundina.“ Moralinės teologijos paskaitose kalbama apie žmogaus galutinį tikslą, apie laisvą valią, laisvos valios kliūtį. Paskaitų rankraščiai išmarginti skubia, kai kur net sunkiai įskaitoma rašysena, su ilgomis lotyniškomis citatomis.

Nemažai išlikę įvairių Maironio kalbų, pasakytų bendraujant su seminarijos auklėtiniais. Gražiausios ir prasmingiausios jų – skambėjusios per klierikų rekolekcijas; rektorius pirmasis tardavo įžanginį žodį, stengdamasis nuteikti seminaristus susimąstymui, išpažinčiai, ramybei. Šių vadinamųjų Maironio konferencijų išlikę gana daug. 1917 m. rugsėjo 4 d. Maironio pranešimas-konferencija pavadinta „Mokslo reikalingumas ir jame lavinimas“, čia ypač iškeliama mokslo vertė: „Mokslas – tai didžiausias turtas: markės ir rublio vertė krinta, bet mokslo auga. (...) Mokslas – tai didžiausia galybė, kuri valdo pasaulį ne tik materijalį, bet ir dvasioms duoda pakraipą, mokslas vadovauja minioms, kurios yra lyg medžiaga.“

Trumpesnės, tačiau irgi savotiškai įdomios rektoriaus kalbos, pasakytos išleidžiant seminaristus šv. Kalėdų ar vasaros atostogų, sutinkant po atostogų ar baigiant mokslo metus.

Išleisdamas atostogauti būdavo tėviškai griežtas, negailįs įvairių pamokymų ir perspėjimų, smulkmeniškai konkretus. Štai prieš 1920 ir 1921 m. šv. Kalėdų atostogas Maironis primena, kaip elgtis su tėvais: „Valančius, būdamas vyskupu, motinai ranką bučiavo“, taip pat pamoko, kaip laikytis svečiuose ir pobūviuose, kaip elgtis su „ypatomis kitos lyties“...

Dar viena rūšis mažai skelbtų Maironio rankraščių yra tų kalbų, kurias jis sakydavo šventindamas, palaimindamas naujus paminklus, pastatus, bažnyčias, muziejus, banką, uostą. Kadangi Maironis nebuvo geras oratorius ir pats tai žinojo, kiekvieną kalbą kruopščiai užsirašydavo, atsakingai pasiruošdavo, todėl ir išliko rankraščių. 1925 m. kovo 12 d. šventindamas Lietuvos banką Kaune, pasakė žodžius, kurie ir dabar aktualūs. „...pinigas valstybės gyvenime, tai priminsiu visiems žinomą aksiomatą, kad tai valstybės gyvenimo nervas. Be sveikų nervų nėra žmogui gyvenimo. Valstybė irgi negali be to, sveiko nervo gyventi.“

Kaip suprantame, pasauliečiui sunkiausia ištyrinėti ir suvokti Maironio pamokslus, kuriuose yra išties įdomių, originalių minčių, to metų realijų ir ženklų, pamokslininko suvokimo ir interpretacijų. Per muziejuje vykusią konferenciją „Maironis – gyvenimas eina ratu“ moralinės teologijos dr. kunigas A. P. Kanapka profesionaliai analizavo keletą Maironio pamokslų, pajuokaudamas, jog kai kur mūsų klasikas ne visai tiksliai cituoja Šventąjį Raštą, nors pats iš kitų reikalaudavo ypatingo Biblijos tikslumo...

Telefonai

Maironio archyve išlikęs lapeliukas, ant kurio užrašytas posmelis: „Žmogus gudruolis aukštas protas / Išrado amžiais telefonus / Ir štai dabar jais apšarvotas / Girdėt gal amerikonus...“ Koks šiuolaikiškas tekstukas, kurį poetas kaip kalambūrą parašė gal apie kokius 1925 m., kai Kaune telefonų buvo dar labai mažai. Svarstau, ar bent vienas kitas Lietuvos pilietis sugalvos mobiliuoju telefonu pasveikinti savo draugą ar giminaitį spalio 21-ąją – Maironio 150 metų sukakties dieną. Gal ši mano mintis paika, bet aš pabandysiu... O kol kas sveikinu visą mūsų tautą kartu ir kiekvieną pilietį atskirai klasiko Jono Mačiulio-Maironio iškilaus jubiliejaus proga – kaip smagu, kad būtent mes, dabar ir čia gyvenantys, galime šia Švente džiaugtis.