Renata Šerelytė. KRAKATUKAI KOSMOSE: pasaka / iliustravo Irmina Dūdėnienė. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 237 p. – Ciklo 4-oji knyga

Renata Šerelytė, „Krakatukai kosmose“

Vienas iš gyvybingiausių šiuolaikinės vaikų literatūros žanrų yra literatūrinė pasaka. Renatos Šerelytės knygos vaikams apie krakatukus puikiai atitinka šio žanro bruožus. 2007-aisiais parašyta pirmoji pasakų ciklo dalis „Krakatukų pievelė“, po kurios rašytoja 2008-aisiais išleido „Krakatukų bruzgėlynus“, 2009-aisiais „Krakatukų jūrą“, o 2012 metais pasirodė „Krakatukai kosmose“. Iš visų autorės knygų, parašytų vaikams, šios pasakos yra susilaukusios daugiausia dėmesio. Net dvi iš jų pretendavo į vaikų Metų knygos titulą. Iš pat pradžių norėtųsi perspėti skaitytoją, kad krakatukų pasakos – painios ir sudėtingos. Tas painumas atsiranda dėl to, kad čia visko daug: keistų personažų, kurie, nors ir labai įdomūs, bet kažkodėl sunkiai įsimintini, spalvingų dialogų, juokingų nuotykių bei įvairiausių pasakojimų. Personažų vardai keisti, išgalvotos vietos išsamiai aprašomos, nevengiama įterpti komentarų ar kitokių nukrypimų. Minčių šuoliai skaitytoją nutolina nuo pagrindinės pasakų temos: kelionių pasakojimų į išgalvotas vietas, kuriose patiriama įvairiausių nuotykių. Šios pasakos išsiskiria veikėjų, įvykių ir retai vaikų literatūroje sutinkamų žodžių, pavyzdžiui.: „konspiracija“, „cikada“, „karceris“ etc. gausa. Čia tiktų Neringos Mikalauskienės įžvalga, jog „Įveikęs visus Šerelytės apysakos – pasakos siužeto vingius, imi suprasti, kad didžiausias skaitytojo laukęs išbandymas buvo išbandymas fantazija. Tuomet ir visas vaizdingas teksto komplikacijas belieka tik pateisinti“.

Paėmus knygą į rankas kyla klausimas: kas gi yra tie krakatukai? Pasak autorės, atsakymas gana paprastas: tai tokios raudonos apvalios gudobelių uogos. Ji mėgo jas valgyti vaikystėje ir vadino „krakatūzais“. Iš čia ir kilo pavadinimas – krakatukai. Jų apsuptoje pievelėje stovi Raudono Molio trobelė, kurioje gyvena pagrindiniai pasakos personažai. Taurusis namelio riteris Birbindonas, kuris visada maloniai sutinka visus svečius ir prižiūri savo šeimynykščius: mažą ir ramų tešlos gabalėlį tešlių, jo priešingybę Buntę Esmeraldą, kuri priklauso naktinių skraiduolių šeimai, ir patį tyliausią gyventoją – nuolat miegantį maumą, kuris mėgsta dulkes ir tamsą. Pro akis nepraslysta, kad vienų personažų vardai rašomi didžiąja raide, o kitų – ne. Pasakoje tešlius ir maumas yra bendriniai žodžiai, kurie leidžia suprasti, kad šie personažai atstovauja savai giminei ar rūšiai. Šiose knygose nėra vieno pagrindinio veikėjo, apie kurį suktųsi visas pasakų veiksmas. Toks personažas yra tik numanomas, tačiau aiškiai ir neginčijamai jis neįvardijamas. Net ir pasakų pavadinimai neišskiria konkretaus personažo, o yra labiau abstraktūs. Aiškumo dėlei visus veikėjus būtų galima suskirstyti į tris grupes: realistiškuosius, fantastiškuosius ir gyvūniškuosius. Svarbus vaidmuo atitenka pievelei, kurioje vyksta pasakų veiksmas. Tai pati ramiausia vieta pasaulyje, kur negali nutikti nieko blogo: „Pievelėje visko pakako – naktimis švietė mėnulis, dienomis – saulė, nuo žvarbių vėjų saugojo stebuklingi krūmai, ir šitą ramybę pievelės gyventojai vertino kur kas labiau nei nuotykių kupinas keliones, kuriose, neduok Dieve, gali ir badu numirti!..“

Šiose pasakose susipina du pasauliai: primenantis tikrovę ir imituojantis pasakos pasaulį. Antrinio pasaulio kūrimo paskirtis – pamokyti. Todėl šias pasakas galima priskirti didaktinės pasakos tipui, kuriam artima ir pažintinė pasaka. Tokiomis pasakomis yra siekiama skaitytoją mokyti, teikti žinių, o ne atvirai auklėti. Mokytojo vaidmuo atitenka Birbindonui, kuris supažindina pievelės gyventojus su gero elgesio taisyklėmis. Įvairūs pamokymai, blogo elgesio parodymas pasakose yra labai gera auklėjamoji priemonė vaikams. Jei šią knygą skaitys mažamečiai, jie sužinos, kokie dalykai yra leistini, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Skaitantys vyresnieji turės puikią progą prisiminti gero elgesio taisykles.

„Krakatukai kosmose“ papildo prieš tai buvusią pasakų trilogiją. Šios knygos pradžioje autorė trumpai primena ankstesnių pasakų įvykius ir kviečia pasitelkus fantaziją pasinerti į naujas keliones po kosmosą ir jo sferas: „Mielas skaitytojau! Linkiu Tau smagių kelionių su krakatukais. Atmink, kad vienas iš pačių svarbiausių veikėjų šiose kelionėse esi Tu!“ Ketvirtoje knygoje išlieka pagrindiniai veikėjai: Birbindonas, tešlius, Buntė Esmeralda ir maumas. Prie jų kelionės metu prisideda Žmogeliukas ir dar keli veikėjai, bet jų gerokai mažiau nei pirmose pasakų apie krakatukus knygose. Ir tai yra gerai, nes nėra taip painu visus atsiminti, daugiau dėmesio skiriama pagrindiniams veikėjams, jų paveikslams atskleisti. Išlieka ir Buntės Esmeraldos keista kalba, kurią buvau primiršusi, todėl smagiai skaičiau: „– Ką! Suriko Buntė, atgavusi amą. – O kaš tau leido nustatyti kokį kvailą kuršą! Čia mūšų trobelė, o ne kokš piratų laivaš!..“ Pati teksto struktūra, veikėjų charakteriai ir santykiai nepakitę. Vis stengiausi ir norėjau pamatyti, ką naujo autorė bus įtraukusi į pasakojimą, tačiau baigusi skaityti nusivyliau. Pasakos pabaigos taip pat lyg ir nėra, tiesiog baigiasi kelionė, grįžtama į tą pačią savą erdvę. Tiesą pasakius, pabaigos visose ciklo dalyse vienodos. Todėl man atrodo, kad bet kuri serijos knyga gali būti pirma, t. y. nesvarbus eiliškumas, nes tai nėra tęsiniai. Greičiau tai naujos knygos su tais pačiais pagrindiniais veikėjais, keičiasi tik jų kelionės vietos. Autorė planuoja rašyti dar vieną knygą šiam ciklui. Tik kyla klausimas: ar verta tai daryti? Galbūt skaitytojas pasiges intrigos, naujovių, kažko stebinančio... aš pasigedau. Nors penktą serijos knygą skaityčiau, nes galbūt joje įvyks perversmas ir autorė kitaip „sužais“ su pasakos siužetine linija.

Renatos Šerelytės pasakos apie krakatukus suteiks skaitymo malonumą įvairaus amžiaus skaitytojui, kuriam patinka kupinos nuotykių, išgalvotų istorijų bei fantastiškų personažų pasakos. Nors knygos yra painios, tačiau pasitelkus fantaziją jos padeda atsipalaiduoti, pasinerti į stebuklingų įvykių pasaulį ir lavinti skaitytojo vaizduotę. O kuriems gali būti sunku įsivaizduoti spalvingus personažus ar keistas vietas, tai padeda padaryti Irminos Dūdėnienės iliustracijos.