LLKC archyvo nuotrauka

Lietuvos liaudies kultūros centro viena iš misijų – rūpintis regionų, kraštų kultūros ir meno šakų savitumo išsaugojimu, puoselėti įvairias liaudies kultūros formas ir prisidėti prie tautinio identiteto valstybėje kūrimo. Todėl mintimis apie lietuvybės puoselėjimą skirtybių pasaulyje sutiko pasidalinti šio centro direktorius Saulius Liausa.

Kodėl svarbu rūpintis, remti, skleisti ir puoselėti tautinį tapatumą valstybėje?

Galima teigti, kad tas rūpestis yra tam tikrų institucijų ar valstybės reikalas, tačiau identiteto, tapatybės puoselėjimas pirmiausia yra ir kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Ši tradicija pirmiausia ateina iš šeimos – ką tėvai perteikia. Vėliau ateina metas mokyklai, nes žmogus formuojasi ir didelę įtaką jo ugdymui turi švietimas. Švietimas turi ir prisiimti atsakomybę už nacionalinio tapatumo išsaugojimą. Kuriantis žmogus laikosi tam tikrų ribų, turi ženklų, kodų, kurie gali išryškinti tapatybę veikloje, kurioje jis kuria.

Tapatumas – kultūros žmogui visuomet buvo aktualus. Pastaruoju metu tapatybės klausimas tapo lyg ir mados reikalu: jos ieško menininkai, verslininkai, politikai. Neatsitiktinai globalėjantis pasaulis iškelia naujų iššūkių ir pavojų, tačiau jis aktyvina ir tapatybės paieškas. Ar tauta sugeba subrandinti kultūrą, paremtą savo tradicijomis, ar ji sugeba subrandinti autentiškas savo šalies tradicijas? Pradedame ieškoti, kuo vienos tautos skiriasi nuo kitų, kadangi tai praturtina žmones. Kultūra valstybės gyvenime yra, ko gero, pagrindinė sritis, sugebanti atsakyti į tapatybės klausimą. Joje yra istorinis, kraštovaizdžio, tradicijų, papročių palikimas, kalbos elementai, visa tai ir sudaro tapatybę: joje užfiksuotas protėvių palikimas, kuo jie gyveno, kaip jie įprasmino savo kūrybą ir kaip jis sugulė į tam tikras formas.

Vis dažniau tenka išgirsti, kad mažai tautai nėra įmanoma išlaikyti savo tradicijų, kad apskritai nėra įmanoma jų puoselėti veikiant globalizacijai...

Žmonijos istorijoje tokių išlikimo klausimų būta daug. Dėl to kartais kildavo ir karų. Prisiminkime senovės Graikijos, senovės Romos, Čingischano ar Kryžiuočių ordino laikus. Juk kiekvienas karas ar okupacija buvo mėginimas užimtai teritorijai primesti savo kultūrą. Tai buvo užkariautos teritorijos identiteto, tapatybės naikinimas ir svetimos kultūros „primetimas“. Nieko nuostabaus, kad ir dabar tokių minčių atsiranda, ir didelės valstybės nori savo tradicijas įteigti ir mažosioms.

Mes, įstoję į ES, irgi girdime tiek daug panašių minčių. Tada kyla klausimas: kam tokios mažos valstybės per šimtmečius saugojo savo tradicijas, kurias galima taip lengvai nutraukti ar įsprausti į bendrus rėmus. Ekonomistams lengviau: jie apsisprendė, kad jiems finansiškai naudingiau turėti vieną valiutą – eurą. Kultūroje tokie dalykai neįmanomi. Esame įdomūs vienas kitam tik todėl, kad mus supa skirtingos kultūros tradicijos, kurios paremtos protėvių palikimu.

Mūsų valstybė šiandien dar brandina demokratiją, ir mes ilgą laiką buvome SSRS sudėtyje, kai buvo primetama sovietinė ideologija. Dabar, tos ideologijos nebeliko, tačiau tapatumo klausimas nebuvo ir nėra nuosekliai formuojamas per visą nepriklausomybės 20-metį. Todėl mums ir trūksta to atsparumo. Juk žmonės šimtmečiais puoselėjo tapatybę, kėlė su ja susijusius klausimus. Lietuvos istorijoje tai susieta su labai stipriai argumentuotais dalykais, tai ir turėtų būtų mūsų kelias, kaip puoselėti tas tradicijas ir toliau. Mes galime kultūroje remtis greito maisto restorano praktika – greičiau maitinamės ir negaištame laiko arba galime vaikščioti vienodai apsirengę, arba ES įvesti bendrą kalbą, pamiršti savo tradicijas. Bet vis dėlto, jei tai įvyktų, žmonija labai daug prarastų.

Politikai irgi turi įvairių liberalių minčių, tačiau skaudžiausia, kai žmonės pradeda neigti buvusią protėvių, tėvų patirtį ir sakyti, kad iki tol nieko nebuvo, o dabar kažkas prasidės. Lietuva yra labiau atsilikusi nuo vienos ar kitos šalies ekonominio vystymosi, kai kur mūsų šalis ir kultūriškai atsilikusi, bet visgi reikia suvokti, kad mes esame teisingame kelyje, tačiau mums reikia prisivyti. Tačiau niekaip nesuprantu, iš kur atsiranda tokių minčių, kad ne tuo keliu einama, ir mums žūtbūt reikia kopijuoti, ieškoti kito, neva teisingesnio kelio. Natūralu, kad tam reikia evoliucijos. Reikia prisivyti, remtis patirtimi, o ne viską neigti ir daryti didelę reformą. Iš to nieko neišeitų nei dvasiškai, nei materialiai.

Tačiau dažnai politikų akcentuojamos mūsų protėvių tradicijos itin greitai užsimiršta, kada reikia skirti lėšų jas išsaugoti. Prisiminkime „Dainų šventę", kuria taip didžiuojamės, tačiau jos organizavimui pritrūkome ne tik lėšų, bet ir sąmoningumo. Tuo tarpu kaimynai latviai ir estai gauna gerokai didesnį finansavimą. Atrodo, kad ir „Dainų šventės" kokybės kartelė yra ir kiek aukštesnė šiose šalyse...

Iš tiesų sunkiai suprantami dalykai, kodėl pas mus taip atsitinka, nes Latvijoje ir Estijoje valstybės dėmesys yra gerokai didesnis. Skiriasi ir vidinio suvokimo dalykai. 2009 m. Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, valstybė šventė 1000-metį, vis dėlto „Dainų šventė" lyg ir liko nuošalyje – kaip trečias renginys, kuris lyg ir nelabai tinkamas prisistatyti Europai.

Mes visada truputį plakatiškai žiūrime į „Dainų šventę“. Kai šventėme Mindaugo karūnavimo dieną, Tūkstantmetį, kaip ir visiems aišku, kad reikia surengti Dainų šventę, tačiau organizuojant šventę buvo toks požiūris, kad „Dainų šventė“ – ne valstybės, o vienos organizacijos šventė. Dažnai tas jausmas ir lieka, kad ir turizmas, ir verslas gyvena savo gyvenimą ir per mažai ieško sąlyčio taškų su šia švente. Estijoje „Dainų šventė“ buvo pagrindinis „Talinas – Europos kultūros sostinė" projekto akcentas.

Kaip reiktų skatinti tiek politikų, tiek piliečių kultūrinį sąmoningumą? Kas turėtų tai daryti?

Manau, jog tai susitarimo dalykas. Mums ir taip sunkiai sekasi susitarti tiek dėl politinių, tiek ekonominių dalykų, ne išimtis ir kultūra. Manau, kad mokykla turi atlikti šią kultūrinio sąmoningumo funkciją, daigai turėtų būti skiepijami jau mokyklose. Juk iš mokyklos ateina ir verslininkai, ir politikai. Šiandien pasigendu to švietimo sistemoje, juk buvo ir tautinės koncepcijos mokyklų, deja, nugalėjo liberalizmas, ir ko mes tik nepradėjome mokytis. Pasirodo, tautinio identiteto pagrindo nelabai sugebame įskiepyti, bet juk tai ir tauta, ir kalba, ir tautiniai kostiumai, ir kalendorinės šventės, ir dainos, ir amatai, ir daugelis kitų dalykų, kurie ir suformuoja mūsų nacionalinį tapatumą ir mūsų tautos tradicijas.

Atsimenu susitikimą su Pasaulio lietuvių bendruomene: jų atstovai prie mūsų priėjo ir paprašė literatūros apie mūsų šokius, dainas, tradicijas. Jie prisipažino, kad gyvendami Lietuvoje niekada apie tai nesusimąstė, manė, jog gyvenant užsienyje svarbu mokėti vien tik lietuvių kalbą, ir to pakaks pristatyti savo šalį svetur. Tačiau užsienyje lietuvių kalba naudinga tik tarp saviškių, o pasauliui prisistatyti to nepakanka. Kai nori supažindinti pasaulį su Lietuva, turi pristatyti ir lietuvišką šokį, dainą ar tautinį kostiumą, pristatyti papročius.

Ar didesnio rėmimo pakaktų, kad Lietuvos kultūros tradicijos būtų puoselėjamos ir aktyviau skleidžiamos svetur?

Be abejo, ji turėtų būti stipriau remiama. Jau seniai pasaulis skaičiuoja kultūros procentinį rėmimą nuo BVP. Pas mus tie skaičiai labai stipriai atsilieka. Kartais atrodo, kad turime nemažai juridinės bazės ir konceptualių dalykų, tačiau rimtiems procesams finansuoti dažnai pritrūksta lėšų. Tačiau vien juridinė bazė nepajėgia suformuoti poreikio kultūrai ir jos finansavimui. Galime priimti ir 10 rėmimo įstatymų, bet ar tai padės atrasti daugiau kultūros rėmėjų. Bazė yra reikalinga, tačiau reikia formuoti ir poreikį. Šie procesai akivaizdžiai nejuda. Tam nepadeda net ir dažnas vyriausybės ir ministrų kaitos procesas, trūksta susitarimo ir tarp kultūros bendruomenės.

Kas tą bendruomeniškumo spragą padėtų užpildyti?

Dažnai diskutuojame apie bendruomeniškumo trūkumą, populiarumo stokojančią savanorystę. Juk mes daugelį metų buvome skaidomi, kad tik nevyktų tokie bendruomeniški susirinkimai.

Dažnai save lyginame su estais: kodėl jiems kartais geriau sekasi kelti kultūrinį ar ekonominį lygį nei mums? Viena iš priežasčių – jie laiku priėmė įstatymą, kuris padeda išspręsti bendruomenės dalyvavimo valdant valstybę problemą. Įstatymo esmė, kad nei Seimas, nei Vyriausybė negali priimti jokių sprendimų dėl įstatymų bazės ar kitų programinių dalykų, negavę iš visuomeninio sektoriaus, asocijuoto sektoriaus pritarimo. Tai parodo, kad valstybė pasitiki visuomeniniu sektoriumi ir visuomenininkai prisiima atsakomybę už valstybėje vykstančius procesus.

Deja, pas mus yra kitaip, nes mes apie visuomenę, rinkėjus išgirstame tik prieš rinkimus. Ko gero, ne vien patys politikai kalti, kad jiems nėra ko paklausti, kadangi nėra susiformavusių stiprių bendruomenių, kurios prisiimtų atsakomybę už visuomenėje vykstančius procesus. Išties turėtų susikurti stiprios, seniai pagal pasaulio sukurtus modelius egzistuojančios visuomeninės organizacijos. Jos turėtų bendrauti su politikais ir aptarti veiksmų planą, kaip ir ką daryti. Bet pas mus dažnai nutinka, kad politikas geriau žino už pačią bendruomenę ir ekspertus. Tereikia stiprios viešųjų ryšių komandos, kuri prisidėtų prie tam tikrų politikų idėjų įgyvendinimo. Ko gero, idealiausia būtų, kad trys visuomenės sluoksniai sąveikautų tarpusavyje iš viršaus į apačią.

Atskirtis egzistuoja ne tik tam tikruose visuomenės sluoksniuose, tačiau ir tarp Lietuvos regionų. Dažnai pastebime, kad mažieji šalies miesteliai daro daug gražių iniciatyvų, tačiau jas užgožia didžiųjų miestų renginiai. Todėl kartais susidaro įspūdis, kad kultūra kunkuliuoja tik sostinėje. Ką Jūs apie tai manote, ką reiktų daryti, kad situacija būtų kitokia?

Čia turėtų būti keliamas kitas klausimas: kas mums yra vertybė, kiek ji patenka į viešąją erdvę? Visoje Lietuvoje vyksta daug labai gražių renginių. Tenka pripažinti, kad teisūs tie, kurie teigia, jog regionuose daug ko trūksta. Visų pirma trūksta gerų specialistų. Tai labai didelis ir skaudus klausimas. Kažkodėl niekas apie tai garsiai ir plačiai nekalba. Mes puikiai suprantame – jei nėra kultūros puoselėtojų, specialistų, menininkų, regionuose iš kultūrinės veiklos pragyventi sugebančių žmonių, tai reikėtų pripažinti, kad kultūros situacija nėra gera. Mes turime kas parengia specialistus, tačiau, baigę studijas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ten specialistai ir lieka. Reikia spręsti pirmiausia šią problemą. Kad ir kiek kalbėtume, niekas iš esmės nesikeis: jei regionuose nebus naujos kūrybinės jėgos, meno vadybininkų, naujų kolektyvų vadovų, kūrėjų, tai regionas niekada negalės daugiau išsiskleisti.

O vis dėlto kokia vaikų meninio ugdymo padėtis didžiuosiuose šalies miestuose ir regionuose?

Ką vaikui gali suteikti Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, to negali Varėnos, Alytaus ar Pakruojo mokyklos. Kiekvienas turi pasirinkti tai, ko jis nori. Mokyklos yra patogiausia terpė ugdyti jauną žmogų. Tačiau ši popamokinė vaikų meninio lavinimo sistema šiandien taip pat turi daug problemų ir situacija kai kuriais atvejais net blogėja. Nekalbu apie muzikos ar meno mokyklas, jos specializuotos, bet ir pačiame Vilniuje tenka gerokai paieškoti mokyklose esamų būrelių ir jų kokybės. Čia situacija blogėja. Mokykla stengiasi būti uždara, neįsileidžia profesionalių menininkų, per mažai kreipiamas dėmesys į popamokinės veiklos kokybę. Pačios mokyklos suinteresuotos per popamokinę veiklą spręsti dirbančių mokytojų atlyginimų problemas, o ne suteikti galimybę mokiniams pasirinkti kokybišką meninę veiklą. Čia mes iš tiesų stipriai atsiliekame ir bazės prasme, ir žmogiškaisiais ištekliais nuo likusio pasaulio, kuriame vaikas ugdomas mokykloje.

Teko bendrauti su Prancūzijos vieno regiono specialistais, paliko įspūdį keturių dienų mokslo savaitė, o vidury savaitės viena diena skirta įvairiausiems būreliams. Dėl vaiko išsilavinimo dirba visa mokykla, tam yra parengta reikiama bazė. Tėvai nuveža ir pasiima vaiką iš mokyklos, o visa diena skirta ugdyti vaiko kūrybiškumą. Nekalbu net apie japonus, kurie labai daug investuoja į mokyklas...

Iš to kyla ir pagrindinė problema, kad mokykla nepajėgia suformuoti asmenybės, suvokiančios savo šalies kultūros tradicijas ir nacionalinį tapatumą.

Jeigu situacija blogėja, kaip manote, kas bus su „Dainų švente” ateityje?

Praėjusi „Dainų šventė" parodė, kad dalyvaujančių vaikų skaičius nė kiek nemažėja. Tačiau jei žiūrėtume į Latviją, Estiją, kur gyvena dar mažiau gyventojų. tai Estijoje, kur gyventojų skaičius yra beveik trigubai mažesnis, ten beveik dvigubai daugiau vaikų dalyvauja „Dainų šventėje“. Turime kur tobulėti ir negalime sakyti, kad viską padarėme.

Vis dėlto kaip šiandien apsaugoti ir ugdyti tautinį tapatumą?

Kiekviena valstybė, norinti pasiekti konkretų tikslą, privalo naudoti tam tikras priemones. Negalima visiškai liberaliai paleisti vaiką mokykloje ir sakyti, jog gal kažkaip jis susiformuos. Pasaulyje to nėra. Pavyzdžiui, mano jau minėtoje Japonijoje stipriai finansuojamos mokyklos, kad į jas atvažiuotų žymiausi pasaulio meniniai kolektyvai, kad vaikai būtų visavertiškai meniškai ugdomi, kad susiformuotų jų skonis ir kultūros poreikis.

Tuo tarpu mes didelėmis lėšomis nesėkmingai bandėme kurti drąsios šalies įvaizdį, tačiau, žiūrint iš pasaulinės perspektyvos, atrodo net šiek tiek juokingi valstybės drąsumo apraiškos momentai. Jie man neatrodo drąsūs, palyginti su pasauliniais įvykiais. Švelniai tariant, gaila išleistų pinigų. Pažiūrėkime į Estiją ar Latviją: pastaroji iškart pasako: „Mes esame dainuojantis kraštas.“ Estija prisistato kaip technologijų ir tradicijų šalis.

Šiemet teko lankytis Pietų Korėjoje, Pasaulinėje Expo parodoje ir pasižiūrėti į šalies ekonominį fenomeną, kai valstybė per kelis dešimtmečius milžiniškai pažengė į priekį ekonomikoje, vystydama technologijas. Šalia to stipriai dera tradicijų puoselėjimas – nuo aprangos iki gyvenimo būdo. Jie supranta, kad tradicijos ir modernumas nėra priešpriešos, bet jie vienas su kitu sutampa. Plačiau pažiūrėjus, esame maža valstybė, ir niekas kitas už mus nepagalvos, kaip puoselėti mūsų tapatumą. Į modernumą turėtume žengti pasiremdami savo šalies tradicijomis ir palikimu, tuo mes būtume įdomūs ir pasauliui, ir sau...

Kalbino Dalia Rauktytė

Šis pokalbis yra ciklo „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo