Spalio 26 d., penktadienį, 19 val. Birštono kultūros centre kurorto gyvenimą sudrebins tarptautinis džiazo projektas „New York All Stars ir Kęstuti Vaiginis“. Šiame koncerte pristatomos džiazo ištakos ir tradicijos, kurios persikėlusios į džiazo Meką – Niujorką, tapo šio miesto pasakojimais. Trys Niujorko džiazo muzikantai: Alex Sipiagin (trimitas), David Berkman (fortepijonas), Ed Howard (kontrabosas), Freit Odman – būgnininkas iš Turkijos ir lietuvis Kęstutis Vaiginis (saksofonas) žada savo klausytojams originalių kompozicijų, virtuoziškumo, garsų harmonijos ir pasaulinio džiazo patirties jungtį.

Šio tarptautinio džiazo projekto idėjos autorius – Kęstutis Vaiginis, grojantis sopraniniu ir tenoriniu saksofonu ir pasižymintis subtilia, provokuojančia džiazo muzikos vizija – subūrė geriausius atlikėjus ir pristato Lietuvos džiazo gurmanams. „New York All Stars“ – tai nuo 1991-jų Niujorke gyenantis A. Sipiagin – ansamblių Mingus Big-Band, Dave Holland sekstetas narys, vadinamas „vienu geidžiamiausių trimitininkų“ yra kompozitorius ir daugelio projektų lyderis. Ten pat gyvenantis D. Berkman laikomas vienu geriausių šių dienų pianistu. E. Howard bendradarbiauja su trimitininku Eddie Henderson ir turtina džiazo paletę. F. Odman vadinamas „Stambulo scenos lobiu“ ir yra laukiamas Niujorko džiazo scenoje.

Zigmas Vileikis, Birštono Jazz festivalio organizatorius, džiaugėsi, kad šio tarptautinio džiazo projekto „New York All Stars“ sumanytojas, vienas talentingiausių jaunos kartos Lietuvos saksofonininkų – Kęstutis Vaiginis – 2010 m. pelnė Birštono festivalio Grand Prix ir sugrįžta palaikyti džiazo įtampos lietuviškame kurorte. Simboliška tai, kad pats žanras keliauja per įvairias vietoves ir daro skirtingą įtaką. Taptautinio džiazo projekto „New York All Stars“ koncertinė programa skambėjo Vilniaus nacionaliniame dramos teatre, po to persikelia į Birštoną, keliaus į Druskininkus ir Vilkaviškį. Birštono kurorte džiazo koncertai palaiko festivalinę nuotaiką, sudaro kultūrinės paletės įvairovę ir savotiškai teigia, kad „esame ne vien mišiomis gyvi“.

Birštono Jazz festivalio sumanytojas prisiminė, kad džiazas kurorte tvyro ore nuo 1980 m., kai buvo „puikus Brežnevo amžius“ – visi visko bijojo, o džiazą propagavo kaip muziką, kurios negalima groti. Džiazo festivaliai Vilniuje ir Kaune prasidėjo kartu su Sąjūdžiu ir atgimimu. Nuo sostinės nutolusiame Birštone džiazą įgyvendinti pavyko daug anksčiau, sukūrus lietuviškąją džiazo idėją, kuri daro Birštono fetivalį išskirtiniu. Ši idėja apima skirtingų amžiaus grupių vaikai (K.M. Čiurlionio mokykla), jaunimas ( B. Dvariono mokykla) ir suaugę muzikantai. Kaip sako Z. Vileikis – užaugo viena džiazo karta, kuri atsiveža savo vaikus. Į klausimą, kodėl festivalio nerengia kiekvienais metais, Birštono Jazz festivalio tėvas atsako ironiškai – tik bulvės ir obuoliai kasmet auga. „Matome, kad lietuviai muzikantai iš šitos muzikos nepragyvena, tačiau atsiranda vis daugiau žmonių, kurie domisi kokybiška, gera muzika. Jeigu Birštono jaunimo klubas kviečiasi LEON SOMOV ir JAZZU, vadinasi, gerą darbą padarėme“.

Džiazas yra tam tikra miesto spalva. Jeigu šio žanro nepamaitinsi kartą per du mėnesius, jis pradės nykti. Pasak Z. Vileikio, Birštono Jazz festivalis yra seniausias Lietuvoje savo pradmenimis, iš jo išaugo Vilniaus „Mama Jazz“ ir „Kaunas Jazz“. Džiazo Lietuva yra padalinta: Birštonas lieka prie tradicinio džiazo, Kaunas tampa brangiu, Vilniuje – avangardas, Klaipėda – gatvės koncertai, Druskininkai bando džiazą populiarinti, o Palanga retai „lenda“ į šitą žanrą, koncertai vyksta gal viename klube. Birštone džiazo festivalį mes suprantame su naktiniu „Jam session“, fotografijomis, kartų perimamumu – kada iš Anykščių atvažiavę vaikai gali koncertuoti kartu su P. Vyšniausku geroje scenoje.

Miestui turėti džiazą, vadinasi, turėti intelektualinį muzikos rodiklį. Birštono Jazz festivaliai pasižymi suformuota tradicija, kuri tęsiasi, nepaisant santvarkos, valiutos ir politikos. Džiazas atspindi tam tikrą brandą, nes tam, kad festivalis atsirastų tuščioje vietoje - reikėjo daug metų dirbti. Džiazas turi kelti asociacijas – kiekviena savivaldybė kokią nors asociaciją turi turėti. Vasarą

Birštonas žaidžia sakraline muzika, atviromis erdvėmis, o žiemą, kaip sako Z. Vileikis, - „sulendam į patalpas. Ne kiekvienam miestui duota pasidžiaugti tokiu žanru – mūsų misija yra padėti lietuviškam džiazui, mes jį propaguojame. Tie, kurie lankosi Birštono festivaliuose, žino, kad čia suvažiuoja savi žmonės, nėra apsaugos. Fotografijose gali matyti P. Vyšniauską jaunystėje, ir gavusį Nacionalinę premiją. Pamatai, kaip jis grojo 1980 m., o dabar – groja kartu su sūnumi, yra kartų perimamumas.“

Džiazas buvo politizuotas. Tie, kurie dalinosi džiazo teritoriją Lietuvoje, pataisė citatas apie tarybinį žmogų – kad jis turi būti įvairiapusis džiazo muzikos prasme. Tada dar džiazas buvo nepageidaujamas žanras. Z. Vileikis mano, kad Birštono Jazz yra talpesnis žodis, negu bet kokia ceremonija: jeigu per tris dienas susirenka apie 3, 5 tūkst. žmonių, beveik tiek, kiek gyvena kurorte – tai jau yra įspaustas ženklas. Prasideda džiazai, vadinasi, miestelyje kažkas vyksta. Vaikai, gimnazistai ateina padirbėti savanoriais. Birštoniečiai vaikšto pakeltomis galvomis – juk festivalyje gali susitikti ir ambasadorių, ir studentą. Ranką paduoti. Miestas atsigauna, atgyja, pasikeičia – prasideda naktinis gyvenimas – visi savais pasidaro, vieni kitiems padeda. Iki festivalio vyksta kitoks gyvenimas: priimami bigbendai, ieškoma naujų vardų, veidų ir projektų – muzikantai laukia Birštono festivalio kaip reiškinio. Birštono Jazz festivaliui plakatus nuo pirmojo iki dabar kuria veteranas, grafikas Rimvydas Kepežinskas - Nacionalinės premijos laureatas. Pasėta sėkla sudygo, išaugo ir duoda vaisius.

Laura Narvidaitė