Siūlome dar vieną Jovitos pasakojimą apie savo kelionę po Aziją, šįkart sustojame Kinijoje, kuri jau bus paskutinė stotelė prieš sugrįžtant į Europą. Įvairi savo kultūra ir tradicijomis, stebinanti įspūdingais gamtovaizdžiais ir, žinoma, dominanti iš politinės pusės, Kinija labai traukė. Tačiau dar labiau traukė ir pabūti norėjosi uždraustajame Tibete, ten ir bandykime patekti šiandien.

Kinija pasitiko visai kitokia, negu ją įsivaizdavau. Platūs greitkeliai, elektriniai motoroleriai, tylos zonos gatvėse ir milžiniškų modernių pastatų kompleksai niekuo nepriminė ką tik pralėktos netvarkingos ir šurmuliuojančios pietryčių Azijos. Tik iš saulėgražų lukštų traukinio kupė ir kaimyno garsių atsikosėjimų dar buvo galima suprasti, kad Azija niekur nepabėgo. Ir aš ne.

Išlipę iš traukinio suradom autobusų stotį ir bandėme išsiaiškinti, kuris iš autobusų važiuoja į tą sutiktų pakeleivių išgirtą kalnų miestelį neištariamu pavadinimu, kurį kiniškais rašmenimis vienas draugas užrašė mums ant popierėlio.

Nuėję prie bilietų pardavimo kasos pakišome aplankstytą popieriuką kasininkei, tačiau ši, net nesivarginusi tokio savo sprendimo patikrinti kompiuteryje, iškart mums pasakė: „Bilietų nėra.“ „Bus vėliau?“– pasidomėjau. Ne. Bus rytoj? Nebus. Pati užmečiau akį į popieriuką – tikrai tas. Apsukau kita puse saugumo dėlei ir dar kartą pastūmiau kasininkei, bet ji ir vėl tvirtu balsu patikino, kad nėra.

Nepasitikėdami jos griežtu įsitikinimu nuėjome prie kito langelio. Visai gali būti, kad taip išgirtas miestelis tapo turistų traukos centru, todėl visi bilietai išpirkti, bet juk mes ir toliau kantriai mokomės neskubėti, todėl galim važiuoti ir po keleto dienų. Prie šito langelio tvarkingai atlanksčiusi popieriuko kampus vėl pakišau jį kasininkei. Akimirksniu šį perskaičiusi, ji sviedė popierėlį atgal ir pradėjo šaukti: „Nėra autobuso. Stotyje nėra autobuso!”

Nesuspėjusi atsitokėti, kodėl kasininkei taip nepatiko tas popieriukas, dar sugebėjau prasižioti, tačiau žodžiai pasiliko neištarti, kai energingu mostu parodžiusi mums pasitraukti, kasininkė uždarė langelį. Nenuostabu, kad jai sukėlus tokį vėją, visi aplinkiniai sužiuro į mus, na, o mes, iki galo nieko nesupratę, bet pasijutę tikrais nusikaltėliais, susigėdiję nupėdinom prie tvarkaraščių lentos.

Akimirką užplūdo viską apimantis netvirtumo jausmas, lygiai toks pats, kai bandai uždegti paskutinį turėtą degtuką, ir jis netikėtai nulūžta arba nebespėji jo prikišti prie dujinės viryklės, o jau esi susipjausčiusi visas bulves ir net šlakelį aliejaus į keptuvę įpylei. Netvirtumas užvaldo ne todėl, kad paskutinis degtukas nulūžo, bet todėl, kad teks belstis į kaimyno duris, kurio tu visiškai nepažįsti, ir prašyti degtuko bei jaustis nepatogiai.

Taip man dar plūduriuojant tame netikrume, prie mūsų priėjo du kinai, panašaus amžiaus, taip pat tempiantys savo kuprines pasižmonėti. Pasiteiravo, ar viskas gerai, gal mums reikia pagalbos, kas ten per popieriukas taip nepatikęs kasininkei. Po neilgo pokalbio išsiaiškinom, kad jie važiuoja į Tibetą, sako, ten nuostabi vieta, privalom pamatyti ir mes. Mes žinom, kad privalom, tačiau žinom, kad ir negalim, paaiškinom savo naujiesiems draugams. Reikėtų gauti papildomą vizą, kurios kaina iškart gali atbaidyti, o blogiausia, kad galėtume vykti tik su gidu, kuris už mus spręstų, kurį turgaus galą pamatyti ir kur naktį pasidžiauti kojines. Juk ne dėl šito sukorėm visą tą kelią. Jaunuoliai nustebo dėl tokių suvaržymų turistams, bet tarsi perdaug nesusidomėję ar norėdami pakeisti temą paprašė parodyti tą popieriuką. Atgniaužiau kumštį.

Pasirodo, jie šiandien taip pat važiuoja į tą pačią vietą. Pasirodo, ši vieta kaip tik – pakeliui į Tibetą ir jau priklauso kultūriniam Tibetui. Pasirodo, išsikepurnėjau iš visa apimančio sutrikimo ir netvirtumo jausmo ir trumpam švystelėjo to degtuko švieselė – paklausėm naujųjų draugų, ar nebūtų tokie malonūs ir nepasiteirautų kasininkių dėl dar dviejų bilietų į tą patį miestelį. Jie mielai sutiko, nuėjo prie pirmojo langelio. Ir sugrįžo. Su bilietais rankose.

Pasirodo, kasininkės – tvirtos moterys ir kietai gina valstybės poziciją.

----------

Tačiau išbandymas tuo nepasibaigė. Jau paprasčiausių autobuso bilietų pirkimo patirtis (net ne į Tibeto regioną, o į kultūrinį Tibetą, kuris driekiasi truputėlį plačiau negu politinio regiono ribos) pademonstravo puikiai sustyguotą ir beveik nepriekaištingą valdžios aparato nustatytų politikų įgyvendinimą. Atrodo, pati smulkiausia grandis – kasininkė – buvo suinteresuota, kad jokie paklydėliai keliautojai prie Tibeto nerisiartintų nė per nago juodymą. Ir savo darbą atliko. Beveik nepriekaištingai. Tik šaukti galėjo mažiau, tada įtarimo nebūtų sukėlusi.

Nors su bilietais rankose, saugiai nesijautėm. Ir buvo dėl ko, juk autobuse dar nesėdėjom.

Lygiai tokie pat nesaugūs būdavo mano žingsniai nuo durų kaimyno, kuris man į saują kątik įmetė žiupsnelį sudrėkusių degtukų, iki manosios dujinės viryklės. Ir buvo dėl ko, juk mano degtukų dėžutė - jau nubraukytais šonais, kažin, kaip ten bus.

Jeigu kasininkės taip įnirtingai kovojo, kad ten nepatektume, tai kaip elgsis autobuso vairuotojas, juk jo šonai jau irgi nubraukyti į tokius nesusipratėlius ir taisykles laužyti bandančius keleivius. Su mums padėjusiais kinais sutarėme, kad vairuotojui teiraujantis, apsimesime gerais draugais (vėliau tokie ir tapome), keliaujančiais kartu. Net ir gerai įsimenamus vardus susigalvojome, kad tik neišlįstų yla iš maišo. Deja, bet mūsų istorija vairuotojo neįtikino ir iškvietęs apsaugą liepė mums nešdintis lauk. Vietos autobuse nėra, pinigus esą grąžins. Liūdnais žvilgnsniais atsisveikinę su savo naujais draugais ir svajone pamatyti kultūrinį Tibetą liūdnai pėdinome išėjimo link. Mielosios kasininkės ir vairuotojai, laimėjote!

Ir nebetinka čia jau ta istorija su degtukais, nes dažniausiai iš to skolintinio žiupsnelio nors ir šlapių degtukų, vienas tikrai užsikurdavo ir sugruzdėjusios bulvės pasotindavo apetitą. O čia, rodėsi, kad taip ir liksim alkani ir Tibeto nekandę.

Tik paskutinę akimirką vienas iš naujų draugų pribėgo ir, padavęs policininkui savo telefoną, ženklais mums parodė, kad viskas bus gerai. Įdėmiai pasiklausęs, jokių emocijų nerodačiu veidu, policininkas tik mostelėjo, kad galime eiti autobuso link. Pagaliau. Pirmąkart patikėjau, kad viskas išsispręs mūsų naudai.

Tai kaip ten ta istorija su degtukais? Užsikūrė?

-------

EPA nuotrauka

Kelionė truko dvylika valandų, tačiau ji buvo tikras atlygis už visa, ką teko tą dieną patirti. Išlipome pavargę, bet vos pastatę kojas ant uždraustosios žemės pasijutom laimingi. Gaivus kalnų vėjas šokinėjantis tibetietiškomis vėliavėlėmis apkarstytose gatvėse užpildė sklidinai. Dar ir dabar iškvepiu.

Prisimenu Tibeto vienuolius, besilabinančius šypsenomis. Atskiram pasauly. Kur tokie neprieinami kalnų viršūnėse, bet kartu ir tokie pažeidžiami, šildosi. Gano jakus saulutėje. Pabandyk pasikalbėt su jais. Papasakos. Ženklais, bet apie viską, ko dažnai nematai kalnų rūke. Ir negirdi per radiją ar televiziją.

--------

Ir kol gyvens, tol tikės.

Nepriklausomu Tibetu.