http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/89989

„Laimingi Ją pažinę“. Pokalbis apie muzikologę Oną Narbutienę

2012-10-27
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  LUX/jauniems » Kelyje  Kultūra » Muzika 
Ona Narbutienė, Irkutskas, apie 1952 m.

Spalio 26 d. muzikų bendruomenė prisimena Oną Narbutienę (1930-2007) – muzikologę, Mokytoją ir nepamirštamą asmenybę. Kaip tik šį lapkritį leidykla „Versus aureus“ išleis Edmundo Gedgaudo monografiją „Gyvenimo preliudai“, skirtą O. Narbutienei, o kitų metų vasarį ji bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Biografinė knyga apima  Onos Narbutienės jaunystę, pirmuosius 25- erius jos gyvenimo metus. Edmundą Gedgaudą kalbina Dalia Sverdiolienė.

Kaip Jums kilo mintis apie knygą?

Tai buvo vėlyvas ruduo, ir Onulė mamos kabinete dėliojo šeimos nuotraukas. Viskas buvo apkrauta pundeliais laiškų, surištų kaspinėliais. Viena inspiracija buvo visa ši dėlionė, paskui, po poros savaičių, kai gavau nuotraukų albumą, buvau prie jo prikritęs ištisą dieną, iki apsvaigimo. Man reikėjo išsiaiškinti giminysčių santykius, nes čia yra labai daug personažų.

Kada pradėjote knygą apie Oną?

Sakyčiau, pradžia buvo 2008 metų Motinos diena, Narbutų šeimos susitikimas. Jame kilo daug smagių prisiminimų, iš gyvenimo Bernardinų oficinos name, kur dabar vienuolynas. Aš juos  įrašiau, ir supratau: yra albumas, yra pokalbis - reikia pajudėt.

Judviejų draugystė buvo ir kolegiška, ir asmeniška, trukusi daugelį metų. Kaip jūs įveikėt atsivėrusią tuštumą, suėmėt  viską į rankas, kad galėtumėt rašyti?

Aš juk pradėjau rašyti apie praeitį, gilintis į ištakas. Ir  ypač apie Onos senelio, dviejų armijų generolo Leono Radus - Zenkavičiaus darbus. Tai mane kreipė į praeitį, istoriją, tad   pamaniau, kad reikia tas šaknis kiek įmanoma apčiuopti ir papildyt tuo, ką pats esu patyręs iš dar kiek panašių laikų gyvensenos, arba apie ją girdėjęs.

Ar dirbant kažkaip keitėsi jūsų skaudžios netekties pojūtis?

Keitėsi. Būdavo,  įsirašau apie tuos dalykus,  paskui išeinu į kiemą: viešpatie, čia yra Žvėrynas, čia mes gyvenam...  Tarsi sugrįždavau iš praeities, kai ir Onos mama dar nebuvo gimusi. O juk kai šeima įsikūrė Čiūtelių dvare, Onos  irgi dar nebuvo.

Kas jus patraukė šeimos istorijoje, kaip sėmėtės apie ją žinių?

Įvairiai. Sudomino kaip reta įvairios šaknys. Onos prosenelė– vokietė iš Klaipėdos, Charlotta Olga   Graff, ištekėjusi už Zagorskio. Jų duktė – Onos senelė Kotryna Valentina Radus Zenkavičienė. Onos mama Olga gimė 1904 metais, Vilniuje. Ir štai  iš  liuteronų, stačiatikio senelio ir iš katalikų (nes tai tėvo šaknys) klostėsi šeimos istorija. Mat kitas senelis, Dominykas Litvinas iš Žemaitijos buvo išvažiavęs į Liepoją, vedęs save lenke laikiusią Dobkevičiūtę. Jis praturtėjo, Liepojoj gyveno miestelėnišką, turtingą gyvenimą. Jie augino dukrą Sofiją, vėliau ištekėjusią už gydytojo Janušio, lietuvybės veikėjo Kretingoj. Jų dukra, rašytoja Liūne Janušytė, yra tikra Onos pusseserė. Neišpasakytai įdomios sąsajos.

Giminėje kalbėta vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių kalbomis. Kada įvyko Onos kalbos virsmas?

Sunkoka pasakyti, matyt tai vyko palaipsniui. Kalbama, kad senelis generolas Leonas Radus – Zenkavičius įvairiu lygiu buvo įvaldęs septynetą kalbų. Vokiškame Augustės Viktorijos licėjuje Klaipėdoj, kuris buvo itin aukšto lygio, klasės draugės manė  Onutę esant vokietaitę. Kai ji pateko į Vilnių, senelis ją drąsino laiškuose -  ji turinti labai gerą galvą, reikia ryžtis eiti į gimnaziją. Nors tada jai lietuviškai kalbant dar jausdavosi švelnus akcentas, bet labai greitai viską įvaldė, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo jos mylimas mokytojas Steponavičius, priartinęs Onutei lietuvių literatūrą.

Tuo metu Ona su mama ir senele gyveno name dabartinėje Tauro g. 10. Už sienos – Mykolaitis Putinas, pasitraukusio Krėvės bute. Kaimynais buvo Boruta, Čiurlionytė, Korsakas, Jablonskis... Tas namas pastatytas 1938 m., bet jo istorija itin turininga. Į ją gilinasi Nora, mano žmona, kuri ir medžiagos apie „anuos laikus“ (o ir ankstesnius) parūpino tiek, kad tik nedidelę jos dalį panaudojau knygoje.

Į ją  kaip savo pašnekovą įtraukiu toli nuklydusį vilnietį, kurio šaknys yra šiame mieste. Mano – ne, tad mums įdomu kalbėtis. Kai kurių temų mes diskrečiai neliečiam, jaučiam, jog verčiau nereikia. Tie lietuvių ir lenkų santykiai...  Pokalbiuose jis man įdomus ir kaip vienas iš tų, kurie  Onutę matydavo teatre (jis dažnokai lankydavo operą). Onutės klasė buvo tiesiog susirgus operos liga, tad  vieną skyrių pavadinau „Operomanija“.

Kokie Oneginai, kuo jie skirtingi. Vienas iš jų, betgi sėdėjęs orkestrinėje ir grojęs smuiku, buvo Saulius Sondeckis. Kai jis per pertraukas su Onute pavaikštinėdavo, draugės reikšmingai susižvalgydavo.

Ten, operos teatre,  vyko flirtai?

Na tokie žvilgsnių... Operomanės buvo jau 17-18 metų panelės. Teatrą iš Kauno į Vilnių perkėlė 1948-aisiais, o kulminacija, tas pamišimas, svaigus lankymas tęsėsi iki kitų metų kovo pabaigos, kai iškart po „Fausto“ spektaklio Onutė su mama, senele ir broliu atsidūrė gyvuliniame vagone

Kas lėmė, formavo Onos asmenybę?

Ji augo dvare, iš kurio teko bėgti. Po sudėtingų peripetijų Rytprūsiuose, ten atskilusi šeimos dalis pateko į Vilnių, iš jo – į Sibirą. Šitokie kontrastai... Dvaras, Klaipėda, Vilnius, muzikos mokykla ir gimnazija, Irkutskas –  juk tai neįsivaizduojamai skirtinga aplinka! Sibire – siaubingas kolchozas, paskui plytų fabrikas. Ir tik nusišypsojus laimei – ganėtinai aukšto lygio Irkutsko muzikos mokykla.

Kaip tokie smūgiai, tekę vienas po kito, ją paveikė?

 Ji iš mokyklos grįždavo vėlai. O rytais reikėdavo eiti iki autobuso per speigą, per rūką – taip, kad praeivio nesimatydavo, tik girdėdavosi žingsniai. Paradoksalu, bet Onutei tai būdavo laimės valandos, kai ji pati viena eidama galėdavo svajoti. Mokykloj visi stebėjosi: kaip ji tiek toli vaikšto iki autobuso? Vakarais ją pradėjo pasitikinėti mama su Ievute, Klaipėdos licėjaus moksladrauge Eva Kestenus, irgi nutremta į Sibirą su tėvais. Ten jos susitiko, draugystė tęsėsi. Kita labai artima draugė tapo Gražina Ručytė. Muzikos mokykla, jos aplinka Onutę irgi stipriai formavo. Bet ją saugojo, sakyčiau, genetinė savastis. O šiaip ji mokėjo bendrauti su tenykščiais žmonėmis, priimti jų „tonacijas“. Buvo visų labai mylima.

Viename laiške Onutė rašė, jog kartais jausdavosi tokia vieniša, kad pasikalbėdavo su mokyklos salėje kabojusiais kompozitorių portretais...

Su Šopenu... Taip, laiškuose ji tai minėjo.

Gyvenimas tremtyje turėjo dvi puses – jis priverstinis ir sunkus, bet  ir ne be šviesių spalvų, nes žmones jungė panašus likimas. Jie susidraugavo su vietos rusais, tarp jų buvo gerų ir draugiškų žmonių. Daugelis tremtinių buvo jauni, jiems reikėjo gyventi, mylėti, kurti šeimas.

Tremtyje prasidėjo ilgas ir dramatiškas jos laiškų romanas, kurio pabaigoje ji susituokia su Vytautu – ten, Sibire, jis apsilankė du kartus. Buvo įsižiūrėjęs ją dar Lietuvoje, iš tolo. Onutė jam tada neparodė simpatijos. Ir tik per laiškus, susirašinėjant viskas pasikeitė. Naktį, kai visi sugula, jinai sėdi, iki išnaktų rašydama dienoraštinius laiškus. Ir suartėjimas įvyksta. Parinkau  laiškų, Onos siųstų Vytui į Lietuvą, fragmentų.

Totalus romantizmas: laiškai  tolimai Mylimajai...

Tai tolimajai Vytas retsykiais pasiguodžia, ir Onutė jį ramina, iš Sibiro siųsdama jam savo stiprybę. Vyto laiškų necituoju, tiktai Onos. Bet iš jų viskas aišku, nes tai yra tikras dialogas. Jinai dalyvauja jo gyvenime, per laiškus suvokia įvairias situacijas, pagvildena jas. Ona susirašinėjo ir su Irena Žemaityte, su Pauliumi Juodišium, Giedre Karužaite ir Birute Mulokaite, kuri važiavo jos lankyti į Sibirą. Reikia tai įsivaizduoti – mergaitė viena išsiruošė į tokį tolį pas mylimą draugę. Kelyje pametė adresą.. Tačiau tame svetimame mieste bemat sutiko Onutės  mamą Olgą. Kokiós tai būta mergaičių draugystės,  kokie jų laiškai!

O tarp daugybės Onutei rašytų laiškų - vieno Vilniaus operos dainininko laiškas. Meilės prisipažinimas, siųstas į Irkutską. Nežinant, ar nueis. Kaip iš devynioliktojo amžiaus romano.

Ar būta Vilniuje tarp jų kokio ryšio ?

Dainuodamas jis ją matydavo publikoje – mergaitę su kasomis, teikdavusią jam tauraus įkvėpimo. Tačiau jis nedrįso su ja susipažinti. Tik vėliau, sužinojęs jog Onutė išvežta, gavo iš jos draugės adresą.

O kaip dėl „cenzūros“? Juk turėjote laisvę ir sprendimo galią skaityti ne bet kokius laiškus?

Čia buvo mano cenzūra. Aš labai dėkoju Vytui už jo pasitikėjimą duodant  man  Onutės laiškus ir leidžiant elgtis savo nuožiūra.

Pagalvojau – ar čia nebūta Onos neatskleidžiamo, gal net savaip įslaptinto gyvenimo? Ar nejutot, kad kai kurie dalykai galėjo būti paviešinti prieš jos valią?

Čia – kita mėnulio pusė. Nemanau, kad į ją pažvelgiame prieš jos valią. Ona nebuvo memuarų žanro žmogus, arba nesijautė tokį amžių prigyvenusi. Bet jei ir prigyventų,  ji to žanro nebūtų ėmusis. Tai jai, manau, svetima. Ji buvo pilna kitų gyvenimų. O kai vaikystės rojumi buvę Čiūteliai tapo atgauti, bet nuniokoti ir nusiaubti, - ji nevažiavo į ten. Nejudino praeities.

Aš visada turėjau jausmą, kad Mokytoja yra tarsi iš kitur – nėra į ją panašių, o vaikai juk mokytojus klasifikuoja. Iš kur ji?

Čia yra tas kitas kelias į lietuvybę, kurio daug kas nesupranta. Tai pasirinktas kelias, ir labai sąmoningai, nenukrypstant juo buvo einama. Ne „nuo žagrės“, o kitaip. Vytas jai siųsdavo lietuviškų knygų. Man atrodo, jog vaikystėje įsižiebusi  lietuvybė stiprėjo  Vilniaus mokykloje, gal ypač tame literatūros būrelyje.

Knygos emocinis krūvis – kur jisai labiausiai susitelkęs?

Atviriausias emocijas aptinkame laiškuose.

Ar įterpiate savo pastebėjimų, laiškų komentarų?

Buvau parašęs keletą intarpų, bet palikau tiktai vieną, - kur Ona sekmadienio popietę klausosi muzikos; atviros durys į balkoną, tolumoje Angara... O ji galvoja apie lemtį. Nes ir mylimoji opera – „Oneginas“ – apie susitaikymą su lemtim, ir jai brangus Čechovo veikalas „Dėdė Vania“ baigiasi tuo, kas tarsi turėtų atstoti trokštamą laimę. Onutė pamąsto, ar ir jai tai skirta. Šiurpas nukrečia vien   taip pagalvojus. Intarpe šią situaciją lakoniškai apibendrinu, bet laiškuose šis motyvas gerokai plėtojamas. Ar ji galėtų čia pasilikti, tapti sava tarp šitų žmonių? Galėjo taip nutikti. Bet jinai jau turėjo Vytą, ir jis tapo jos tvirta, nepajudinama atspirtim – šičia įvykti nieko nebegalėjo. Nors atsisveikinimai su Irkutsku buvo labai jautrūs ir emocingi.

Kaip jūs atsisveikinote su knygos herojais?

Joje radau daugybę temų, aibę žmonių, kurių anksčiau nepažinojau. Dabar juos įsivaizduoju. Minėjau tam vilniečiui, kad jaučiuosi taip, lyg galėčiau parašyti nuoširdų laišką Olgai, Onos mamai, kurios pažinti neteko. Tiek ji man tapo artima ir sava.

Jūs Onos aplinkoj radot ir daugiau savų žmonių, ne tik ją pačią?

Taip!

Ačiū Jums, Edmundai,  už laimingas valandas, kurias kalbėjomės apie Oną Narbutienę.

Kalbino Dalia Sverdiolienė

Bernardinai.lt