Kaip prieš tris savaites pradedant naujojo evangelizavimo tematikai skirtą Tryliktąją eilinę generalinę Vyskupų Sinodo asamblėją, taip ir šį sekmadienį ją uždarant, popiežius Benediktas XVI koncelebravo Mišias Šv. Petro bazilikoje kartu su visais Sinodo tėvais, informuoja Vatikano radijas.

Homilijoje komentuodamas šio sekmadienio Evangelijos skaitinį apie aklojo Bartimiejaus pagydymą, popiežius atkreipė dėmesį į šv. Augustino interpretaciją. Pasak jo, tai, kad Morkus pasakodamas apie šį Jeriche įvykusį stebuklą mini ne tik pagydytojo, bet ir jo tėvo vardą, reiškia, kad Bartimiejus buvo nuskurdęs turtuolis, žinomas personažas, kuris viską prarado ir turėjo elgetauti. Šis aiškinimas aklojo pagydymą padaro ypač aktualų mūsų laikais, naujojo evangelizavimo kontekste.

Ši interpretacija mus kviečia atsiminti, kad mūsų gyvenime būna brangių dalykų, ne tik materialinių, kuriuos galime prarasti. Šia prasme Bartimiejus galėtų būti įvaizdis žmonių, gyvenančių seniai evangelizuotuose pasaulio regionuose, kuriuose tikėjimo šviesa nusilpo, kur žmonės nutolo nuo Dievo, nemano, kad jis svarbus gyvenime. Tai žmonės, kurie prarado didelį turtą – ne materialinius turtus ar žemiškąją galią, bet savo krikščionišką orumą, parado patikimus ir tvirtus gyvenimo orientyrus ir tapo, kartais ir patys to nesuvokdami, elgetomis, prašančiais gyvenimo prasmės. Tai žmonės – ir jų yra labai daug – kuriems reikia naujo evangelizavimo, tai yra naujo susitikimo su Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi. Iš tiesų reikšminga, – pažymėjo Šventasis Tėvas, – kad šią dieną, kai užbaigiame naujajai evangelizacijai skirtą Sinodo asamblėją, liturgija mums siūlo šį Evangelijos pasakojimą apie Bartimiejų.

Naujoji evangelizacija liečia visą Bažnyčios gyvenimą, bet pirmoje vietoje įprastinę sielovadą, kurią turi labiau gaivinti Dvasios ugnis, kad uždegtų širdis tikinčiųjų, reguliariai lankančių bendruomenę, susirenkančių Viešpaties dieną maitintis jo Žodžiu ir amžinojo gyvenimo Duona. Čia norėčiau iškelti tris Sinodo nurodytas sielovados kryptis, – kalbėjo popiežius. Pirmoji liečia įkrikščioninimo sakramentus. Buvo dar kartą patvirtintas būtinumas derama katecheze palydėti pasirengimą Krikštui, Sutvirtinimui ir Eucharistijai. Buvo taip pat pabrėžta Susitaikinimo, Dievo Gailestingumo sakramento svarba. Šiuo sakramentų keliu reikia eiti atsiliepiant į visiems krikščionims skirtą Viešpaties kvietimą į šventumą. Daug kartų buvo pabrėžta, kad šventieji yra evangelizuotojai; jie kalba visiems suprantama savo pavyzdžio ir meilės darbų kalba.

Antra, – tęsė popiežius, – naujasis evangelizavimas yra esmiškai susijęs su misija ad gentes. Bažnyčia yra įpareigota evangelizuoti, skelbti išganymo žinią Kristaus dar nepažįstantiems žmonėms. Taip pat ir Sinodo svarstymų metu buvo pabrėžta, jog Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje yra dar regionų, kurių gyventojai, kartais ir to iki galo nesuvokdami, dar laukia Evangelijos skelbimo. Globalizacija paskatino didelį žmonių mobilumą, dėl kurio pirmasis skelbimas reikalingas ir jau anksčiau evangelizuotose šalyse. Visi žmonės turi teisę susipažinti su Jėzumi Kristumi ir jo Evangelija. Gerąja naujieną skelbti privalo visi krikščionys, visi – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai.

Trečiasis aspektas – tai pakrikštytų, bet pagal krikšto reikalavimus negyvenančių žmonių naujas evangelizavimas. Bažnyčia jiems turi skirti ypatingą dėmesį, kad jie vėl sutiktų Kristų, atrastų tikėjimo džiaugsmą, grįžtų prie religinės praktikos tikinčiųjų bendruomenėse. Greta visuomet aktualių tradicinių būdų, Bažnyčia ieško naujų metodų, naujos kalbos, suprantamos įvairioms pasaulio kultūroms, siūlo dialogą apie Kristaus tiesą ir draugystę, grindžiamą Dievu, kuris yra meilė. Įvairiose pasaulio šalyse jau imtasi tokios kūrybingos sielovados, stengiantis prisiartinti prie nutolusių žmonių, prie ieškančiųjų gyvenimo prasmės, laimės, o tuo pačiu ir Dievo. Tai ir miestų misijos, ir „Pagonių kiemas“, ir kontinentinės misijos, ar kitos panašios iniciatyvos. Neabejokime, kad Viešpats, Gerasis Ganytojas, gausiai laimins visas pastangas, kurias įkvepia uolumas dėl jo Asmens ir jo Evangelijos.

Brangieji broliai ir seserys, – sakė popiežius homilijos pabaigoje vėl grįždamas prie šio sekmadienio Evangelijos temos, – Bartimiejus, atgavęs regėjimą, prisijungė prie Jėzaus mokinių, tarp kurių buvo ir kitų, kurie kaip jis buvo Mokytojo pagydyti. Tokie tebūnie ir naujieji evangelizuotojai: žmonės, kuriuos Dievas pagydė per Jėzų Kristų.

Sekmadienio vidudienį, po Mišių, Šventasis Tėvas kalbėjo tradicinę Viešpaties Angelo maldą kartu su maldininkais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę. Šia proga jis dar kartą pabrėžė, koks svarbus visai Bažnyčiai yra ką tik pasibaigęs Vyskupų Sinodas. Popiežius sakė, kad jis įdėmiai klausėsi visų pasisakymų, ir dabar stengsis parengti sintezę su pasiūlymais visai Bažnyčiai. Sinodas sustiprino visos Bažnyčios pasiryžimą nuolatos atsinaujinti, kad ji galėtų atnaujinti ir sekuliarizuotą pasaulį. Atsinaujinimo jėga – tai nuolatinis Jėzaus, jo tiesos ir malonės atradimas; tai atradimas jo veido, tokio žmogiško ir tokio dieviško veido, kuriame atsispindi Dievo slėpinys.