Batų fabriko ceche. Aut. nežinomas. XX-a. 4 deš. Šiaulių Aušros muziejaus rinkinys.

Apsilankęs Šiauliuose, atidesnis pastebės, jog mieste likę nedaug senų, iki sovietmečio statytų pastatų. Nenuostabu, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai smarkiai nukentėjo, 1944-aisiais, pasitraukus vokiečiams, sveiki liko tik du iš dešimties iki karo stovėjusių pastatų. Todėl kiekvienas išlikęs namas, stovįs tokioje istorinių tektoninių plokščių sandūroje, didelė laimė. Ypač jei jis priklausė šeimai, miestui turėjusiai didelės reikšmės. Kalbu apie vilą Vilniaus gatvėje 74 – šiauliečio pirklio, pramonininko, mecenato Chaimo Frenkelio (1857–1920) namus.

Viena iš nedaugelio secesinės architektūros Lietuvoje pavyzdžių vila buvo pastatyta 1908 metais. Šalia jos stovi baltas medinis namas, statytas dar anksčiau – apie 1887-uosius. Manoma, kad 1887–1889 metais statant odų apdirbimo fabriką čia kurį laiką gyveno pats Ch. Frenkelis, vėliau – fabriko meistrai. Visas vilos grožis atsiskleidžia žvelgiant iš kiemo pusės. Čia įrengta plati terasa, laiptai, nuo kurių atsiveria patrauklus vaizdas į prancūziško stiliaus parką, kuriame tryško, kaip manoma, pirmasis Šiaulių fontanas.

Iki 1940-ųjų vila buvo Chaimo ir Doros Frenkelių gyvenamasis namas. Ch. Frenkeliui 1920-aisiais mirus, jame apsigyveno jo sūnus Jokūbas Frenkelis. Atėjus sovietams, vila buvo nacionalizuota ir paversta karo ligonine, baltajame name įsikūrė ligoninės administracija. Ir tik 1993 metais pastatų kompleksas buvo grąžintas muziejui. Tuomet prasidėjo jo rekonstrukcija, galutinai pasibaigusi tik šiais metais. Vilos fasadą restauratoriai sutvarkė 1997-aisiais, o pirmieji lankytojai į muziejų užsuko 2000-aisiais. Nuo 2007-ųjų restauratoriai tvarkė baltąjį namą, ūkinį pastatą ir namo aplinką.

Jokūbas, Dora ir Chaimas Frenkeliai Šiauliuose apie 1893 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Kuo reikšminga Frenkelių šeima Šiauliams, o kartu ir visai Lietuvai? Atsakant į šį klausimą, visų pirma reikėtų priminti, kad Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ir Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai ir stebina.

Ch. Frenkelis gimė Ukmergėje, iš kurios yra kilę ar gyvenę nemažai garsių žydų kilmės asmenybių, tarp jų žydų apšvietos – Haskalos lyderis Mozė Leiba Lilienbliumas. Nuo ketverių metų Chaimas mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje (chederyje), vėliau tęsė mokslus Voložino žydų dvasinėje seminarijoje (ješivoje). Voložine jis sutiko odos išdirbėją vokietį, kuris paskatino Chaimą imtis šio amato. Būdamas 20-ties Chaimas grįžo į Ukmergę, kur kartu su broliu atidarė rauginimo ir išdirbimo dirbtuvę. 1879 metais, pardavęs broliui savo dalį, persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo individualų verslą. Sąlygos jį įkurti tuomet buvo itin palankios: Šiaulių apylinkėse ūkininkai augino daug gyvulių, mieste šurmuliavo iš baudžiavos paleisti, darbo ieškantys žmonės, o Rusijos valdžia kaip tik apribojusi odų importą.

Verslas sekėsi, ir nedidelė dirbtuvė netrukus išaugo į didelį fabriką, eksportavusį odos dirbinius į Rusijos gilumą ir užsienį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Chaimo Frenkelio fabrike jau dirbo apie 800 žmonių. 1905 metais Paryžiaus parodoje šio fabriko odos dirbiniai buvo apdovanoti aukso medaliu. Įdomumo dėlei: Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonasiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

Natūralų fabriko darbą ir plėtrą sutrikdė Pirmasis pasaulinis karas. Tuo laikotarpiu fabrikui teko visu pajėgumu dirbti dieną naktį, nes valdžia reikalavo kiek įmanoma didesnio skaičiaus odų kariuomenės reikmėms. Artėjant frontui, 1915-aisiais, caro kariuomenės vadovybės įsakymu, dalis fabriko įrenginių buvo išmontuoti ir išvežti į Rusijos gilumą. Ten pasitraukė ir Ch. Frenkelio šeima. 1917-ųjų spalio mėnesį į valdžią atėjus bolševikams, Frenkeliai išvyko į Vokietiją, kur Ch. Frenkelis po trejų metų iškeliavo amžinybėn.

Ch. Fren­ke­lio vi­la. Fo­tog­ra­fas: Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius (XX am­žiaus 4 de­šimt­me­tis).

Jei reikėtų išskirti porą bruožų, itin būdingų Ch. Frenkeliui, tai būtų jau minėtas jo sugebėjimas verslininkauti (nepaisant to, jog buvo savamokslis) ir rūpinimasis savo darbininkais. Prie fabriko jis įsteigė medicinos punktą, kuriame buvo nemokamai gydomi fabriko darbininkai ir jų šeimos, 1908-aisiais – priešgaisrinę komandą. 1907 metais Ch. Frenkelio iniciatyva medinė fabriko darbuotojų sinagoga buvo perstatyta į mūrinę, 1908-aisiais pastatyta religinė mokykla, kurioje mokėsi 300 berniukų, įsteigta senelių prieglauda ir kt. 1915-aisiais jis pastatydino mokyklą mergaitėms.

Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. 1915 metais kaizerinei Vokietijos armijai nuniokojus fabriko likučius, 1920-aisiais grįžęs į Lietuvą, jis, giminaičių padedamas, netruko jį atstatyti. Tiesa, kiek anksčiau į Lietuvą buvo grįžęs ir tėvas. Pamatęs nusiaubtą fabriką, jis bandė derėtis su Vokietijos vyriausybe dėl kompensacijos, tačiau nesėkmingai. Anot tarpukario lietuvių spaudos, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Berniukų mokykloje dabar įsikūrę Šiaulių universiteto rūmai, Senelių prieglaudoje – Centriniai Šiaulių universiteto rūmai, Mergaičių gimnazijoje veikia Didždvario gimnazija, mūrinėje sinagogoje – Šv. Pijaus X kunigų brolija, Ch. Frenkelio viloje – istorinis kultūrinis centras. Tai bene geriausias likimas, koks galėjo juos ištikti. Kylant susidomėjimui pramoniniu paveldu, reikia tikėtis, bus sutvarkyti bent kai kurie buvusio fabriko pastatai. Sovietmečiu ir ypač pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jie buvo smarkiai nuniokoti, ypač gamybinės patalpos.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1906 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Frenkelio odų fabriko Šiauliuose meistrai. Jokūbas Frenkelis sėdi centre. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Frenkelio odų fabriko Šiauliuose gaisrininkai. Jokūbas Frenkelis sėdi centre. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Frenkelio odų fabriko Šiauliuose darbininkai sutinkant Lietuvos prezidentą. Jokūbas Frenkelis sėdi centre. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Frenkelio odų fabriko Šiauliuose griuvėsiai 1945 m. Stasio Ivanausko nuotrauka. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Frenkelio odų fabriko Šiauliuose griuvėsiai 1945 m. Stasio Ivanausko nuotrauka. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Buvęs Frenkelio odų fabrikas Šiauliuose. Rimanto Lazdyno nuotrauka. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Zigmas Vitkus

Šaltiniai: Aušra Pačkauskienė, Vytautas Toleikis. Kn. Garsūs Lietuvos žydai, Vilnius, 2008; 32 p.; Gyvoji krašto enciklopedija; www.grazitumano.lt, www.shtetl.lt

Tekstų ciklą „Bendra erdvė“ remia Atviros visuomenės pagalbos fondas (OSFL)

OSFL projektai