2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Julius Kvedarauskas: „Kūrybinis rašymas – daugiau nuotykis nei tabletė simptomui numalšinti“

2012-10-03
Rubrikose: Sankirtos  Gamta ir sveikata » Psichologija  LUX/jauniems » Kelyje 
Psichologas Julius Kvedarauskas

Zenekos nuotrauka

Psichologas Julius Kvedarauskas dirba Aleksandro Alekseičiko vadovaujamame Ribinių būsenų skyriuje, Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, taip pat veda kūrybinio rašymo grupę Egzistencinės terapijos centre, skelbia tekstus įvairiuose psichologijos žurnaluose bei šmaikščiomis satyromis džiugina bičiulius bei bendradarbius.

Siūlome pokalbį su Juliumi apie rašymą, poeziją ir psichoterapiją.

Esate psichologas, vadovaujantis psichoterapinėms kūrybinio rašymo grupėms. Kiek suprantu, kūrybos gydomąja galia pasitikite bent jau ne mažiau kaip cheminiais vaistais. Apie biblioterapiją, kaip gydomąjį skaitymą, teko girdėti, taip pat ir apie dailės, muzikos terapiją, o štai apie kūrybinį rašymą išgirdau pirmą kartą, perskaitęs skelbimą, jog renkate tokią grupę Egzistencinės terapijos centre. Papasakokite plačiau apie kūrybinį rašymą kaip terapiją.

Rašyti pradėjau todėl, kad negalėjau nerašyti. Dauguma mano kūrybinio rašymo grupės dalyvių irgi negali nerašyti. Yra nemažai žmonių, kurie rašo dienoraščius, poeziją, laiškus, nesusimąstydami apie gydomąjį tokio rašymo poveikį. Tiesiog rašydami išsilieja ir tampa lengviau. Kai kuriems to ir pakanka. O kitiems norisi ir dialogo – pasidalinti savo tekstu su kitais, gauti jų grįžtamąjį ryšį. Tokie žmonės dažniausiai mane ir susiranda.

Rašymu kaip terapija ėmiau domėtis tada, kai jau buvau išbandęs įvairių kitų psichoterapijos krypčių, ir nė vienoje iš jų nesijaučiau „savo batuose“. O „rašymo batai“ buvo patogiausi. Bet gydomąjį rašymo poveikį patyriau dar vaikystėje. Būdamas devynerių, pamenu, susirašinėjau laiškais su šviesaus atminimo Lietuvos dainiumi aktoriumi Kęstučiu Geniu. Negalėjau jam nerašyti, nes gaudavau tikrų dovanų – eiliuotų laiškų. Kartą jam laiške pasiskundžiau, kad man sunku. Ir kaip jis į tai reagavo?! –

taip, ne vien tik malonumai,
Mus aplanko ir sunkumai,
Bet žinok – jų nepatyręs,
Neužauga tikras vyras.

Atrodo, vos keliolika žodžių, o pasijaučiau ir išgirstas, ir suprastas, ir tėviškai pamokytas. Iki šiol vis dar gydo mane šie žodžiai. Norėčiau taip sugebėti atsakyti savo klientams, pacientams. Retais kartais pavyksta ką nors improvizuoti, bet dažniau tiesiog pacituoju kokį Vlado Šimkaus ar Henriko Radausko ketureilį. Bet čia jau labiau biblioterapija nei gydymas rašymu.

Pats rašymas gali būti atskira psichoterapijos kryptis. Dažniausiai tai vadinama poetikos, poetine, rašymo terapija. Bet rašymą galima taikyti ir kaip atskirą metodą įvairių krypčių psichoterapijose. Pavyzdžiui, taikant kognityvinę elgesio terapiją, gydant fobiją ar įkyrumą, gali būti rašomos iracionalios mintys, kasdien fiksuojama nuotaika, jos pokyčiai. Svarbu, kad psichoterapeutas, duodantis tokią užduotį, pats tikėtų ir žinotų, jog tai veiksminga bei galėtų paaiškinti, kaip, tarkim, iracionalumo suvokimas padės atsikratyti simptomo.

Aš, pradėdamas grupės užsiėmimus, neretai prašau savo pacientų parašyti atsakymus į du klausimus: kaip šiandien gyvenu, jaučiuosi? Ko šiandien tikiuosi iš grupės? Atsakymai dažniausiai nebūna kūrybingi, bet toks rašymo metodas padeda susikaupti, sugrįžti į save, įvardyti savo norą. Tada jau galime ieškoti ir būdų, kaip tą norą įgyvendinti. Tai ir būtų gydomasis rašymas, kaip metodas siaurąja prasme.

Vis dėlto man artimesnis yra rašymas ne dėl konkretaus simptomo sumažėjimo, bet dėl saviraiškos, geresnio savęs pažinimo. Aš tokį rašymą linkęs vadinti ne meno terapija, bet kūrybiniu rašymu. Gali būti, jog tokio kūrybinio rašymo dėka nerimas sumažės, bet gali būti ir taip, kad padidės. Čia visada daugiau rizikos, nežinomybės, mažiau apibrėžtumo. Lyg keliaujant į kalnus: žinai, kur nori nueiti, bet nežinai, kokia bus kelionė, koks bus oras, kiek turėsi jėgų, kas nutiks pakeliui… Todėl ir užduotys, temos čia platesnės, atviresnės. Pavyzdžiui, duodu užduotį parašyti pasaką, kurioje klientas yra vienas iš veikėjų. Aš negaliu žmogui pažadėti, kad ją parašius nerimas tikrai sumažės. Gal jis pasakoje susidurs su baisiu slibinu ir nesugebės jo įveikti arba pateks į aklavietę be išeities… Bet galbūt būtent pasakos dėka jis realiau įvertins savo ambicijas ir galimybes, gal būtent aklavietėje susiras sau artimą žmogų. Taigi, kūrybinis rašymas yra daugiau nuotykis, kelionė nei tabletė simptomui numalšinti.

Yra psichoterapeutų, kurie ragina savo pacientus būtinai rašyti dienoraštį. Kodėl tai svarbu?

Visų pirma dienoraštis skatina stabtelėti kažkuriuo dienos metu ir skirti laiko sau. Būna taip – nugyvenu dieną ir, atrodo, nieko ypatinga neįvyko. O pradedu rašyti dienoraštį ir atrandu daug įvykių, kartais net stebuklų. Pavyzdžiui, sutikau seną pažįstamą, labai maloniai praleidome laiką. O pradedu rašyti dienoraštį ir prisimenu, jog šito susitikimo melsdavau daugelį metų, ir išvis, kad šis susitikimas, vadovaujantis logikos dėsniais, turėjo neįvykti. Vadinasi, įvyko stebuklėlis. Arba rašydamas dienoraštį prisimenu, kad sapnavau įdomų sapną, kuris dienos įspūdžiuose priblėso ir kurį verta išsaugoti atminty.

Kartais psichoterapeutai, gydytojai dienoraščių rašymą taiko tiesiog kaip diagnostinę ar gydomąją priemonę. Pavyzdžiui, siūlo pacientams per dieną stebėti bei rašyti apie savo nuotaiką, emocijas, mintis.

Dienoraščius rašo daug žmonių. Dažniausiai jie rašomi intuityviai, neturint aiškaus tikslo, tiesiog todėl, jog norisi rašyti, kad tai kažkaip padeda.

Kyla natūralus klausimas: ar egzistuoja kokios nors specialios taisyklės, už kurių pristatymą kūrybinio rašymo terapeutas (keistai skamba) yra atsakingas? Kuo tai skiriasi nuo paprasčiausio poetinio būrelio? Prisimenant kalnų metaforą – į kalnus nepatyrusius žmones paprastai veda instruktorius, kuris jau ne kartą čia buvo ir gali apsaugoti naujokus, taip pat pasiimama speciali įranga, inventorius. Kokio inventoriaus reikia kūrybiniam rašymui? Tik popieriaus ir rašiklio?

Psichoterapijos grupėje, kurią vedu Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre ir kurioje taikau kai kuriuos kūrybinio rašymo metodus, galioja psichoterapinės grupės taisyklės (pavyzdžiui, konfidencialumo, atvirumo, „stop“ taisyklės). Speciali įranga ar inventorius čia tėra baltas lapas, rašiklis ir padėklas, kad būtų patogiau rašyti. Ir, žinoma, erdvė bei rašymo laikas.

Dažniausiai, pradėdamas grupės užsiėmimą, pasakau užduotį, kad šiandien, pavyzdžiui, rašysime skundus. Paprašau kitas dešimt minučių kurti skundą, tokį, kokį norisi, ir tam, kam norisi. Žinau ribas, kiek galima pasiekti tokiomis priemonėmis. Nežadu savo pacientams, kad padėsiu jiems, alpinistų terminais kalbant, įveikti 5 ar 6 sudėtingumo kategorijos viršukalnes. Su šiuo inventoriumi tegaliu padėti jiems sukaupti savo mintis, atsiskleisti, suformuluoti savo norus…

Galėčiau daugiau, jeigu būtų leidinukas, kuriame publikuočiau gražesnius pacientų kūrinius. Arba jeigu turėčiau finansų bent jau simbolinėms premijoms už vertingą kūrybą. Rašantys žmonės nori, kad jų kūriniai išliktų, būtų publikuoti. Jiems tai būtų savotiška viršukalnė. Tačiau didžiausia viršukalnė vis dėlto būna tada, kai parašytas tekstas giliai paliečia patį rašytoją ar kitą žmogų, pakeičia santykius…

O kūrybinio rašymo grupėje, kurią vedu už ligoninės ribų, kaip matome, nėra terapijos termino. Tuo ji šiek tiek panaši į poetinį būrelį. Čia ateina žmonės vedami įvairiausių motyvų: nugalėti tuščio lapo baimę, išmokti rašyti elegantiškai, gauti grįžtamąjį ryšį iš kitų dalyvių. Kai kurie turi ir terapinių tikslų. Tačiau vien kūrybinio rašymo metodais padėti žmogui įveikti stiprias baimes, nerimą ar depresiją yra labai sunku. Todėl skatinu dalyvius išsikelti realių, pasiekiamų tikslų, pavyzdžiui, išbandyti save kaip rašytoją keliuose skirtinguose žanruose ir atrasti, kurio žanro kūriniai sekasi geriausiai.

Juozas Erlickas yra pasakęs: jei gali nerašyti, nerašyk… Visai rimtas humoristo raginimas visuomenėje, kur klesti grafomanija ir visko prirašyta tiek daug, jog neįmanoma aprėpti. Ar kūrybinis rašymas negali tapti meškos paslauga kiekviename iš mūsų snaudžiančiam grafomanui?

Į rašančius žmones, tarp jų ir į grafomanus, žiūriu labai pagarbiai. Net ir grafomanui, turinčiam liguistą poreikį rašyti, jo kūrinys yra jo vaikas. Man gali nepatikti, kad jis gimdo tiek vaikų, kuriais galbūt paskui ir deramai pasirūpinti nesugebės, bet tai – jo vaikai. Jam, kaip ir kiekvienai motinai, tie vaikai yra patys gražiausi ir talentingiausi. Negaliu kontroliuoti, kam, kiek ir kokių vaikų gimdyti. Tačiau visada lieku laisvas mėgti ar nemėgti kūrinius, skaityti ar ne, išmesti ar pagarbiai pasidėti tualete…

Neretai grupės dalyviai ir patys pastebi savo grafomanijos apraiškas ir klausia, ką daryti. Stengiuosi padėti susivokti, ar ta grafomanija jiems padeda, ar trukdo. Galbūt žmogus, jeigu nerašytų, sėdėtų bare ir gertų degtinę. Žinoma, jog tokiu atveju geriau grafomanija. Bet gali būti ir taip, kad rašydamas žmogus slepiasi nuo tikro gyvenimo, tikrų santykių. Tada jau geriau jis nerašytų…

O tai, kad grafomanija spausdinama tūkstantiniais tiražais ir reklamuojama knygynuose, – laisvos rinkos realybės neatskiriama dalis. Esu gavęs ne vieną pasiūlymą vesti biblioterapijos grupę ar tiesiog knygų skaitymo ir aptarimo būrelį. Žmonėms darosi sunkoka knygų jūroje atsirinkti tai, ką verta skaityti. Jeigu mes daugiau dalintumės vieni su kitais apie vertas skaityti knygas, ir grafomanija knygynuose būtų ne tokia jau baisi.

Psichinis sutrikimas iš esmės – tai ne kas kita kaip gyvenimo, tarsi originalaus literatūros žanro, virtimas grafomanija, kaip mėgdžiojimu, neautentiškumu. Ar tai reiškia, kad psichoterapeutui tenka savotiško literatūros kritiko (gyvenimo mokytojo) vaidmuo? Suprantu, jog dauguma psichoterapeutų dievagojasi, jog jie nieko nebando primesti pacientui, tačiau juk kiekvienas psichoterapeutas vis vien turi tam tikrų „sveikatos“ ir „ligos“ vaizdinių, kurie veikia jo bendravimą su pacientu. Ar iš tiesų įmanoma išvengti normatyvumo prieskonio psichoterapeuto darbe?

O kodėl reikėtų vengti prieskonio? Juk prieskonis paskanina, praturtina maistą. Humanistinės-egzistencinės krypties psichologai kartais „perlenkia lazdą“ vengdami diagnozių, etikečių ir teigdami, jog normos tarsi neegzistuoja. Kitaip sakant, kad bet kokie kiekiai bet kokio maisto yra normalu, jeigu tik pačiam žmogui skanu, ir jeigu jis pajėgia tiek suvalgyti. Įsivaizduokime, ateiname pas šeimos gydytoją, ir jis mums sako: „Kai kurie jūsų kraujo tyrimo rodikliai keletą kartų viršija normą, bet jeigu jūs pakankamai gerai jaučiatės, galvokite, kad tai normalu.“ Turbūt daugiau pas jį neitumėte. Žinoma, psichoterapijoje pasakyti, kas norma, o kas – ne, sudėtingiau. Nes yra sudėtingiau skaičiais išreikšti jausmus, pojūčius. Ir vis dėlto tai įmanoma, kartais net būtina. Jeigu žmogus klausia, ar normalu jausti dešimt kartų stipresnę įtampą, atsakau, jog nenormalu, kad reikėtų dėl to ką nors daryti.

Dar neteko sutikti tokio psichoterapeuto, kurio darbui visiškai neturėtų įtakos jo „sveikatos“ ar „ligos“ vaizdiniai. Taip pat ir rašant yra sveikatos ir ligos kriterijai.

Pavyzdžiui, normalu, kad per 10 minučių žmogus parašytų bent vieną rišlų prasmingą sakinį. Jei ne, vadinasi, arba jo mąstymas nenormaliai lėtas, arba jis nenormaliai uždaras, priešiškas, arba valia nenormaliai silpna.

Psichoterapija – tai menas ar mokslas? Kaip galima išmokti psichoterapijos? Ar įmanoma mokytis iš knygų, ar čia viską lemia praktika?

Psichoterapijos galima mokytis iš įvairių šaltinių – vadovėlių, mokytojų, autoritetų, pacientų, grožinės literatūros. Kad ir kaip būtų keista, bet pirmiausia psichoterapijos mokausi pats iš savęs, savo vidinių mokytojų, savo klaidų.

Tada – iš Lietuvos psichoterapijos tėvo Aleksandro Alekseičiko, kurio skyriuje tenka laimė dirbti, pacientų, kitų psichoterapeutų, supervizorių…Ir tik po to – iš vadovėlių.

Mano pagrindiniai vadovėliai – Vlado Šimkaus poezijos rinkinukai. Iš jo mokausi, koks įvairus, prieštaringas gali būti žmogaus vidinis pasaulis. Iš jo mokausi humoro, satyros, kaip būdo paprasčiau, lengviau pažvelgti į kartais beprotišką ir nesuderinamą pasaulį.

Gal reiktų pirmiausiai mokytis iš mokytojų, jų asmenybių… Taip, tikriausiai kartais taip ir darau. Atvyksta koks sudėtingas pacientas – einu pas vedėją, pas labiau patyrusias seseles, klausiu, kaip man elgtis. Pataria, nuramina, man palengvėja. Bet didžiausias pasitenkinimas būna, kai sprendimą atrandu pats. Mėgstu daug vaikščioti pėsčiomis – taip kartais aplanko įdomūs, netikėti sprendimai. Pavyzdžiui, mintyse susidėlioja eilėraštukai, humoreskos pacientams ar kolegoms…

Minėjote susirašinėjimą su poetu Kęstučiu Geniu ir pagarbą poezijai. Kodėl pasirinkote psichologiją ir terapiją, o ne filologiją ir poeto kelią?

Pamenu, būdamas abiturientas su keliais klasės draugais lankydavausi psichologijos būreliuose, kuriuos vedė mokyklos psichologė. Tuomet tai buvo labai nauja, mums buvo smalsu. Tada atradau, jog teorija gali būti pritaikyta asmeniškai. Pavyzdžiui, kad mano nupieštas medis gali atspindėti mano vidų, mano praeitį, dabartį, vidinius sužeidimus… Mokykloje visi kiti dalykai būdavo dėstomi labai formaliai ir atsietai nuo asmeninės patirties. Jeigu būtų buvęs toks literatūros būrelis, kuriame būtume kalbėję apie asmeninį santykį su perskaitytu kūriniu, jo biblioterapinį poveikį, turbūt būčiau pasirinkęs studijuoti filologiją.

Psichologiją pasirinkau ir todėl, kad nujaučiau, jog nei filologo, nei poeto kelias mano vidinių žaizdų negydys taip kaip psichologija. Psichologija buvo kompromisas tarp filologijos ir medicinos. Ir buvau teisus. Tie rašymo ar skaitymo mėgėjai, kuriuos vėliau sutikau gyvenime, manęs neįtikino, kad vien rašymo ar skaitymo dėka galima sėkmingai gydyti sielą. Kita vertus, Lietuvoje filologui ar tiesiog rašytojui vien iš rašymo išgyventi, išlaikyti šeimą būtų labai sunku. Štai pavyzdys: kad parašyčiau žurnalui gerą straipsnį, kuriuo būčiau ir pats patenkintas ir kuris paliestų skaitytoją, man reikia maždaug savaitės. Žurnalai už tokį straipsnį sumoka kiek mažiau nei šimtą litų. Medicinoje jaučiuosi finansiškai saugesnis.

O jeigu su humoru, tai tokia jau mūsų istorija: jeigu lietuvis nori tapti žymus ir puošti banknotus, turi pasirinkti vieną iš dviejų kelių: tapti gydytoju rašytoju arba kunigu rašytoju…

Kalbino Andrius Navickas


Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

ŠIUOLAIKINĖ PSICHOTERAPIJA