Pasibaigus spalio 7–28 dienomis Romoje vykusiai Vyskupų Sinodo asamblėjai, kur iš viso pasaulio susirinkę 262 vyskupai kartu su ekspertais ir stebėtojais diskutavo apie naująjį evangelizavimą krikščionių tikėjimo perdavimui, norisi išskirti keletą pagrindinių šio Sinodo akcentų.

Daug dėmesio Sinode skirta vienai svarbiausių aktualijų, ypač klestinčių Vakarų šalių vyskupams, kaip pasiekti atitolusius katalikus, padėti naujai atrasti tikėjimą. 

Jau kurį laiką ieškota, kokia turėtų būti naujojo evangelizavimo tapatybė, kad jis būtų aktualus. Tačiau, kaip sakė amerikiečių kardinolas Donaldas Wuerlis iš Vašingtono žurnalistams paskutinę Sinodo dieną, ši asamblėja nesiekė sukurti naujo apibrėžimo, o įvardyti, kaip naujasis evangelizavimas turėtų vykti: „Mes nemėginome rasti tikslaus apibrėžimo, tačiau bandėme apibūdinti, kas yra naujasis evangelizavimas ir kokie jo ryšiai su mūsų pasauliu, kultūra." Tris savaites trukusiame Sinode buvo iškeltos įvairios idėjos, vyko diskusijos, visa tai vėliau buvo apibendrinta keliuose dokumentuose – Žinioje bei Siūlymų sąraše, kuriuos popiežius apsvarstys apaštaliniame paraginime. Siūlymai, kurių iš pradžių buvo 326 ir kurie buvo sutraukti į 58, susitemina temas, jau paliestas Žinioje Dievo tautai, kurią penktadienį Vatikane pristatė kardinolas Giuseppe Betori.

Žinia Dievo tautai

Vyskupų Sinodas naujajam evangelizavimui parengė „Žinią Dievo tautai", kurios ašis – viltis augančios sekuliarios kultūros akivaizdoje, nes Kristus pažadėjo išganymą visiems. Dokumente sakoma, kad visos problemos, su kuriomis susiduria pasaulyje šiandienos Bažnyčia – nuo kruvinų persekiojimų iki vartotojiško Vakarų sekuliarizmo – neturėtų kelti baimės, nes Kristus pažadėjo išganymą, dabar ir visados. Į baisiausius fizinius ar dvasinius išpuolius prieš tikėjimą reikia žvelgti kaip į galimybes, nes net „aštriausios ateizmo ir agnosticizmo formos atspindi ne dvasinę tuštumą, bet ilgesį, kuris laukia atsakymo“.

Žinia pradedama Evangelijos pasakojimu apie samarietę, kuri sutinka Jėzų prie šulinio. Šis susitikimas ją perkeičia. Tai rodo, kad kiekvienas, susitikęs Kristų, negali neliudyti tiesos ir vilties kitiems. Atsivertusi nusidėjėlė tampa išganymo skelbėja ir atveda pas Jėzų visą miestą. Tačiau be vidinio atsivertimo skelbimas neįmanomas, ir tam kviečiami visi Bažnyčios nariai, pradedant vyskupais. Kiekvienas katalikas turi nuolankiai pripažinti savo trapią, silpną prigimtį ir priimti perkeičiančią Kristaus galią, tada jis pajėgs atsiliepti į kvietimą atsiversti ir evangelizuoti. Be Kristaus, krikščionių misija skelbti išganymo žinią yra „misija neįmanoma“.

Vieni svarbiausių narių naujojoje evangelizacijoje – šeimos ir jaunimas, kurie patiria didžiausią spaudimą – šeimos byra, plinta antikrikščioniška kultūra, ypač gaji sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje, iš kur vėliau yra eksportuojama į visą pasaulį.  Tad šeimos gyvenimas yra pirmoji vieta Evangelijos žiniai skelbti, ją reikia lydėti jos krikščioniškame kelyje, kad kasdieniai būties elementai ir rūpesčiai taptų meilės liudijimu.

Pasak t. Federico Lombardi, Šventojo Sosto Spaudos salės direktoriaus, Vyskupų Sinodas norėjo paskleisti pasitikėjimo ir padrąsinimo žinią visai Dievo tautai, nepaisant daugybės sunkumų, su kuriais susiduria šiandienos tikintieji.  Tai paskatinimas žiūrėti į pasaulį su pasitikėjimu ir drąsa, nes Dievas jį myli.

Vyskupų žinia pilna vilties, paremtos tikėjimu. Joje nėra vietos pesimizmui, nes platus temų spektras, kurias aptarė Sinodo tėvai - globalizacija, sekuliarizacija, nauji visuomenės scenarijai, migracija – turi tapti evangelizavimo galimybėmis.

Baigiamieji siūlymai

Sinodo darbo vaisiai buvo apibendrinti siūlymų sąraše, kurie dengia platų temų lauką: sekuliarizacija, Vatikano II Susirinkimo vaidmuo, žmogaus teisės, religinė laisvė, migracija, gailestingumo darbai, liaudies maldingumo praktikos, skurdas, naujų bažnytinių judėjimų ir parapijų vaidmuo, jaunimo poreikiai, mokslo ir meno ryšys su tikėjimu, ekumeninis dialogas bei dialogas su islamu. Visos šios temos apžvelgiamos šiandienos sekuliarizacijos kontekste, kuri susilpnino tikėjimą šalyse, kur iki šiol egzistavo senos krikščioniškos tradicijos, tačiau dabar yra nustumiamos į užribį.„Kaip krikščionys mes negalime likti abejingi sekuliarizacijos procesui. Dabartinė situacija prilygsta pirmųjų krikščionių patirčiai, mes tai turime priimti ir kaip iššūkį, ir kaip galimybę“,– pažymi Sinodo tėvai. Sąrašo oficialus tekstas lotynų kalba yra konfidencialus dokumentas, skirtas tik popiežiui. Tačiau popiežius Benediktas XVI padarė tam tikrą išimtį ir leido Vyskupų Sinodo biuletenyje paskelbti Asamblėjos galutinių siūlymų laikiną ir neoficialų tekstą anglų kalba. 

Viena temų, kuriai skirtas didelis dėmesys Sinodo tėvų pasisakymuose, tai išsiskyrusių,  gyvenančių nesusituokus ar sukuriusių antrą šeimą asmenų sielovada. Ji apžvelgiama pasiūlyme apie „krikščionišką šeimą“. „Naujasis evangelizavimas turi imtis spręsti ryškiausias pastoracines problemas, susijusias su išsiskyrusių ir sudariusių antrą santuoką asmenų sielovada, jų vaikų pastoracija, kaip elgtis porų, kurios gyvena nesusituokę, atžvilgiu, kaip reaguoti mėginimų performuluoti santuokos sąvoką akivaizdoje“. Kaip atkreipė dėmesį Bazelio vyskupas Felixas Gmuras, kalbėdamas apie išsiskyrusių sielovadą, neteisinga visus tokiose situacijose atsidūrusius žmones priskirti nusidėjėlių grupei, nes kiekvienas atvejis skirtingas.

Du siūlymai, kalbantys, kaip skatinti naująją evangelizaciją, kalba apie Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos, kuriai vadovauja arkivysk. Rino Fisichella, ir kard. Gianfranco Ravasi organizuojamo „Pagonių kiemo“ veiklos gaires.

Siūlyme, skirtame religijos laisvei, minima: „kad ir kokią religiją asmuo išpažintų ar būtų netikintis, kiekvienas turi neatimamą teisę susipažinti su Kristumi ir Evangelija“.

Tačiau pasigirsta ir kritikos, kad pasaulio vyskupijų atstovai, posėdžiavę tris savaites, priėmė palyginti nedaug nuorodų, kurias galima konkrečiai įgyvendinti ar kurios turėtų didelės įtakos globaliai Bažnyčios veiklai ir struktūrai trečiajame tūkstantmetyje. Ši diskusijų forma gali būti nepakankamai veiksminga šiuolaikinių problemų akivaizdoje, su kuriomis susiduria pasaulio tikinčiųjų bendruomenė. Vienas aštresnių pasisakymų, nuskambėjusių Sinode apie tai – katecheto Tommaso Spinelli mintys apie būtinybę skatinti entuziazmą, kuris gęsta atsimušęs į griežtas bažnytines struktūras, karjerizmą ir negatyvų pavyzdį. 

Kaip skelbti?

Sinode kalbėta, kad negali būti veiksmingo tikėjimo skelbimo, nesistengiant suprasti, kaip žinia gali būti išgirsta, kad ji būtų suprantama klausančiajam. Tai skatina įsiklausyti į kitą, sekant paties Viešpaties pavyzdžiu. Tai turi būti būdinga ir šių dienų Evangelijos skelbėjams - pristatyti Gerąją Naujieną taip, kad ji būtų išgirsta ir priimta.

Skelbimui ne mažiau svarbus ir pačios Bažnyčios nuolatinis atsinaujinimas. Kaip sakė popiežius Benediktas XVI Sinodo uždarymo Mišiose, „Bažnyčiai reikia nuolat atsinaujinti, kad ji galėtų atnaujinti sekuliarizuotą pasaulį“.