Amerikietė Brené Brown yra profesorė, daugiau nei 10 metų studijavusi pažeidžiamumą, gėdą, autentiškumą ir drąsą, kelių knygų šiomis temomis autorė. Šių metų kalbos apie gėdą angliško įrašo galima pasiklausyti „Ted Talks“ tinklapyje

Atsisakyti kvietimų viešai kalbėti man yra žeidžiantis procesas dėl to, jog daug metų stengiausi būti maloni ir tobula kitiems žmonėms – jų nuvylimas verčia mane jaustis blogiau nei nepatogiai.

Ne tik „gera mergaitė“ manyje negali nuvilti kitų žmonių, kartais aš kovoju su baime, jog jei pasakysiu ne, manęs nustos klausti.

Mano naujas įsipareigojimas nustatyti ribas kyla iš dvylikos metų studijų apie tai, ką darome iš visos širdies, ko reikia, kad nuo to, „ką žmonės apie mane mano“, nukeliautume į „aš esu sau pakankamas“.

Dauguma įsipareigojusių ir užjaučiančių žmonių, iš tų, kurie dalyvavo mano tyrime, yra nustatę ribas ir jas gerbia. Aš nenoriu tiesiog tyrinėti ir keliauti po pasaulį kalbėdama apie veikimą iš visos širdies; aš noriu tuo gyventi.

Praėjusiais metais gavau elektroninį laišką nuo žmogaus, kuris piktinosi manimi dėl to, jog nekalbėjau jo kuruojamame renginyje – sutapo su gimtadieniu mano šeimoje.

Tas elektroninis laiškas buvo pikto linkintis ir perkrautas asmeninių įžeidimų. Užuot atrašiusi, nusprendžiau persiųsti jį savo vyrui kartu su trumpu prierašu, paaiškinančiu, ką konkrečiai galvoju apie šį vyruką ir jo laišką.

Patikėkit manimi, tai nebuvo „geros mergaitės“ kalba.

Paspaudžiau „atsakyti“ vietoje „persiųsti“.

Tą sekundę, kai mano kompiuteris išleido garsą, kuris pasigirsta spustelėjus išsiuntimo mygtuką, aš sušukau: „Sugrįžk! Labai prašau, sugrįžk!“ Spoksojau į ekraną visiškai klaidos suparalyžiuota, kol tas vyras atsiuntė atsakymą: „Aha! Žinojau, kad tu siaubingas žmogus!“

Gėda užpuolė visu smarkumu. Išdžiūvo burna, sulėtėjo laiko tėkmė ir regėjau tunelio viziją. Gremlinai (gremlinas – vidinis kritinis balsas, save žlugdantis elgesys – R. G.) šnabždėjo: „Tu susimovei! Kaip galėjai būti tokia kvaila?“ Jie puikiai žino, kuriuos gėdos įrašus paleisti, kad priverstų mus pulti ant kelių.

Visgi man pasisekė, kadangi esu studijavusi gėdą, atpažinau fizinius jos simptomus ir žinojau, jog geriausias būdas veikti gėdos atakos metu yra visiškai priešingas intuicijai: imtis drąsos ir bendrauti toliau.

Priemonė kovoti su gėda ir gerbti save yra suvaldyti istoriją ir pasidalinti ja su kuo nors, kas nusipelnė ją išgirsti – kas nors mus mylintis, ne nepaisydamas mūsų silpnybių, bet dėl jų.

Gėda negali pakęsti, kai mes tęsiame istoriją ir papasakojame ją kam nors. Ji negali pakęsti būti suvyniota į žodžius – ji negali išlikti, kai į ją spoksoma.

Gėdai patinka paslaptingumas. Pavojingiausias dalykas po gėdos patirties yra paslėpti ar palaidoti savo istoriją. Kai taip padarome, ji pūliuoja ir plečiasi.

Paskambinau ir savo vyrui Steve'ui ir gerai draugei Karen. Jie suteikė man tai, ko labiausiai reikėjo – empatiją, geriausią priminimą, jog esame ne vieni. Kitaip nei kritika, kuri tik pagilina gėdą, empatija paprasčiausiai praneša: „Tu ne vienas, aš su tavimi.“

Empatija yra ryšys, tai – kopėčios iš gėdos duobės. Steve'as ir Karen ne tik padėjo man išlipti iš jos klausydamiesi ir mylėdami mane, jie taip pat tapo pažeidžiami, pasidalindami tuo, jog irgi yra buvę toje duobėje.

Gėda išsisklaidė iškart, kai supratau, jog esu ne viena.

Štai tokį gėdos apibrėžimą suformavau iš savo tyrimo:

Gėda yra skausmingas išgyvenimas, patirtis, suvokiant save kaip turintį trūkumų ir dėl to nevertą meilės.

Gėda skaudina, nes atskiria, tuo tarpu mes esame fiziškai, kognityviai, emociškai ir dvasiškai priklausomi nuo ryšio.

Sunku valdyti savo vargų istorijas, ypač sunku sakyti tiesą, jei smarkiai dirbome dėl to, kad išoriškai viskas atrodytų „tiesiog puiku“. Štai kodėl gėda mėgsta perfekcionistus – mus lengva išlaikyti tyloje.

Pokalbis su Steve'u ir Karen leido man atsigauti, atsistoti ant savo emocinių kojų bei atsakyti į ano vyro „Žinojau!“ elektroninį laišką autentiškai ir jaučiant savo vertę.

Kadangi dalyvavau apsikeičiant pykčiu, atsiprašiau dėl netinkamos kalbos. Taip pat nustačiau aiškias ateities bendravimo ribas. Daugiau niekada iš jo nieko negirdėjau.

Kelionė iš visos širdies nėra mažiausio pasipriešinimo kelias. Tai sąmoningumo ir pasirinkimo kelias.

Tiesą sakant, tai prieštarauja vyraujančiai šiandienos kultūrai. Pasiryžti papasakoti savo istorijas, išgyventi kito skausmą ir likti nuoširdžiai susijusiam su žmonėmis šiame padrikame pasaulyje neužteks dalinio, riboto veikimo, ne iš visos širdies.

Praktikuoti drąsą ir užuojautą reiškia žvelgti į pasaulį ir mus supančius žmonės bei sakyti: „Aš veikiu iš visos širdies.“

http://mariashriver.com/blog/, vertė Rosita Garškaitė