Straipsnis publikuotas žurnalo šeimai "Artuma" 2012 m. Nr. 11

Kad taip tikra tyla nors kartą stotų. /Kad visa, kas netvirta ir miglota,/nurimtų, kad neliktų triukšmo šito, /kurį jutimai kelia išblaškyti,

kad man kaimynų juokas nekliudytų, –/ tada tūkstanteriopai išmąstyti/ lig pabaigos galėčiau tavo mintį,/tave pastverti (mirksnį, kol šypsais),/kaip padėką tave pasidalinti/ir su visais.

Šitaip gražiai meldėsi Raineris Maria Rilke. Meldėsi be galo seniai, bemaž neatmenamais laikais – prieš visą šimtmetį. Triukšmo, kurį kelia mūsų išblaškyti jutimai, nuo tų dienų tikrai nesumažėjo. Greičiau tūkstanteriopai padaugėjo. Juk anuomet dar net radijo kaip ir nebuvo, ką ten kalbėti apie televiziją ar internetą.

Visi žinome, kad, norėdami susikalbėti dideliame triukšme, turime rėkti. O kartais ir rėkdami nesusikalbame. Tada gal verčiau dera patylėti, kad nors patys triukšmo negausintume.

Apie tai galvoju, vis dar prisimindamas aistras dėl Romeo Castelucci’o spektaklio. Ir tikrai ne todėl, kad norėčiau padidinti triukšmą, o todėl, kad šios aistros kilo prieš pat prasidedant Tikėjimo metams. Man atrodo, kad čia galėtų būti ir toks Dievo ženklas, apie kurį dar papasakosiu pabaigoje.

Spektaklio Vilniuje nemačiau, bet mačiau jo vaizdo įrašą iš ankstesnių laikų. Ir pats režisierius viešai skelbia, kad paskatą tokį negražų spektaklį sukurti jam davė įtampa, tverianti tarp 22 ir 23 psalmių. Tad gal ir mes galėtume per ateinančius metus kada rimtai pasvarstyti, ką gi mums reiškia tikėti? Gal net pamėgintume susivokti, kad ir patys, jei tik rimtai apie savo tikėjimą mąstome, dažnai gyvename tame tarpe tarp aimanos „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ ir džiugaus įsitikinimo, kad Viešpats mums pila sklidiną taurę? Ir kad galbūt ne vien baisingas pasaulio triukšmas, bet ir mūsų triukšmingos baimės verčia ne tik šį režisierių, bet ir daugelį kitų menininkų jau nebe kalbėti, bet rėkte rėkti, vis tiek rizikuojant, kad nebus išgirsti?

Galvodamas apie tai, vėl prisiminiau prieš kelerius metus Thomo Manno festivalyje kalbėjusį vokiečių mokslininką, katalikų teologą ir germanistą Hermanną Kurzke’ę. Svarstydamas klausimą, ar Thomas Mannas buvo tikintis ar ne, jis ten ir taip sakė: „Gyvoji krikščionybės tradicija reiškia saugoti ugnį, ne pelenus; jai priklauso visa krikščionių kuriama kultūra – ir Thomo Manno romanas apie Juozapą, ir sakropopsas, ir Izenheimo altorius, ir Georgo Groszo Kristus su dujokauke, ir bokso profesionalų žegnojimasis prieš kovą, ir šventojo Blažiejaus žvakių laiminimas. Visi raginami prisidėti, toliau plėtojant krikščionybę, nekreipiant dėmesio į klausimą, ar tas dera ar nedera prie šiuo metu dominuojančių doktrinų. Tradicija viską patikrins ir atskirs, ką verta išsaugoti. Daug religinio ilgesio šiandien veši anapus bažnyčių sienų, bet jeigu tokio ilgesio pagautas žmogus paskui kyšteli galvą į bažnyčią, jis pernelyg dažnai vėl atbaidomas visokiausio pobūdžio reikalavimais. Juk tikėjimas turi išlaisvinti.“

O šiųmečiame Thomo Manno festivalyje, kurio tema buvo „Pavergtas protas“, trys rimti filosofai iš skirtingų kraštų lyg susitarę gana apokaliptiškai kalbėjo apie Europos dvasios krizę. Bet vienas jaunas istorikas įžūliai tarstelėjo: „Katalikas neturėtų dėl to pernelyg baimintis. Jeigu čia pasaulio pabaiga, tai mes juk jos laukiame, o jeigu ne – tai vis tiek kaip nors bus.“

Bet žadėjau dar papasakoti apie Dievo ženklus. Mačiau kartą garsaus lenkų dramaturgo Tadeuszo Różewicziaus trijų linksmų piešinukų seriją. Pirmajame klūpantis žmogelis meldžiasi: „Dieve, duok man ženklą.“ Antrajame jam į kuprą atskrenda aulinis batas. O trečiajame žmogelis šūkteli: „Dieve, aš ne tai turėjau galvoje.“ Čia irgi būtų tema prasidėjusiems Tikėjimo metams.