Vienas britų laikraštis suskirstė šeimą turinčius prozininkus į du tipus. Vieni jų dirba slapčiomis (kaip Jane Austin, netepdavusi savo kambario durų vyrių, kad girgždesys įspėtų apie ateinantį namiškį), kiti, kaip Dickensas, užsidaro savo studijoje ir griežtai draudžia prie jos net prisiartinti. Aišku, nuo namiškių smalsumo galima išsisukti ir kitaip: apsimesti, kad dirbi nykiausią darbą pasaulyje, keltis rašyti ketvirtą ryto ar pradėti pirmą nakties, arba išsikraustyti į viešbutį. Tik kitąkart skaitydami jaudinamą ir mielą šeimyninio gyvenimo sceną nepamirškite, kad ją galbūt parašė žmogus, kuris mėnesių mėnesius neištardavo savo žmonai/vyrui nė žodžio.

Kaip Amazon Braziliją pirko

Pradėsime nuo baisiojo Amazon. Šįkart naujienos iš Brazilijos. Spalio pabaigoje pasklido gandai, kad Amazon nori imti ir nusipirkti didžiausią Brazilijos knygynų tinklą Saraiva. Šis 1914 metais įkurtas tinklas šalyje turi 102 knygynus, jam priklauso ir viena svarbiausių bei didžiausių Brazilijos leidyklų.

2008-aisiais Saraiva įsigijo Siciliano, antrąjį pagal dydį Brazilijos knygynų tinklą. O dabar Amazon, kuri taikosi į Brazilijos knygų rinką nuo 2006-ųjų, ketina tiesiog imti ir nusipirkti viską. „Velniai rautų, kodėl tiesiog neįsigijus visos šalies leidybos ir visų knygynų“, – tikriausiai mąsto Amazon įkūrėjas Jeffas Bezosas.

Žinoma, esama ir kitų išeičių: Amazon gali įsigyti tik knygynus (pačius pastatus) arba Saraiva prekybos internetu tinklą. Tačiau Saraiva neketina taip paprastai pasiduoti ir derybos su Amazon stringa jau kelintus metus.

Monopolijų dienos

Iš tikrųjų paprastas sprendimas: atėjai, nusipirkai viską, ir nebeskauda galvos. Regis, leidybos ir literatūros pasaulyje atėjo susijungimo ir stambių žaidėjų metas, monopolistų metas. Lietuviškoje žiniasklaidoje jau nuaidėjo žinia apie dviejų didžiulių leidyklų Penguin ir Random House susijungimą. Jas valdantys žiniasklaidos koncernai Pearson ir Bertelsmann suformuos didžiausią pasaulyje leidyklą, kurios 53 procentus akcijų valdys Bertelsmann, o likę 43 procentai priklausys Pearson. Sandoris neapims Bertelsmann leidybos verslo Vokietijoje, o Pearson galės naudoti Penguin ženklą švietimo versle.

Penguin leidykla patenka į pasaulio leidyklų penketuką, jos pelnas 2011 metais buvo 1, 61 milijardo JAV dolerių. Random House – didžiausia JAV leidykla, jos pelnas – 2, 26 milijardų JAV dolerių. Kodėl jie susijungė? Oficialus paaiškinimas toks: „Turi atsirasti naujas pasaulinės rinkos lyderis, gebantis adekvačiai reaguoti į strateginius greitai augančios elektroninių knygų rinkos iššūkius.“ Išvertus į suprantamą kalbą tai reiškia: taip bus bandoma atsispirti Amazon, Google ir Apple bandymams išstumti iš rinkos tradicinius leidėjus.

Ši dvigalvė leidykla užims maždaug ketvirtį pasaulinės bei JAV knygų rinkos ir maždaug 30 procentų Didžiosios Britanijos knygų rinkos. O koks likimas laukia tarp dviejų milžinų: elektroninės leidybos ir dvigalvio slibino įspraustų nepriklausomų leidėjų?

Jų perspektyvos liūdnos. Popierinių knygų pardavimai 2011 smuko 11 procentų, knygynai, ypač smulkūs, uždaromi vienas po kito. Tuo pat metu avansai autoriams mokami vis rečiau, ir vidutinis rašytojas tampa nykstančia rūšimi, nesugebančia išgyventi iš savo kūrybos. O ką jau kalbėti apie pradedančiuosius. Tad nieko nuostabaus, kad klesti savilaida ir noras patekti po Amazon sparneliu. Ten nubyra šiek tiek didesni trupiniai.

Savo ruožtu leidėjai baiminasi likti ant ledo: populiarūs savilaidos autoriai yra linkę apsieiti be tarpinės grandies: redaktorių, administratorių, agentų etc. Jie nori kreiptis tiesiai į skaitytoją, bendradarbiauti su juo.

Kas tuomet lieka nepriklausomoms leidykloms? Ogi tas pats: stengtis išlikti literatūros avangarde, imtis rizikingų ir tariamai nepelningų autorių bei knygų. Jiems tereikia leisti tas geras knygas, kurių atsisako panikuojančios, pelno besivaikančios didžiosios leidyklos. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti: prestižinių premijų sąrašuose mažųjų leidyklų autorių vis daugėja. Šių metų Bookerio trumpajame sąraše buvo net dviejų nepriklausomų nedidelių leidyklų leistų autorių knygos. Tereikia bendradarbiauti ir nesileisti į kompromisus...

Paseks tau pasaką Trawolta

Praėjusį mėnesį paaiškėjo, kad Holivudo žvaigždė Johnny Deppas leidykloje HarperCollins ketina turėti nuosavą mažytį leidybos padalinį. Tučtuojau pasipylė spėliojimai – gal tai nauja žvaigždžių mada? Anksčiau buvo madinga leisti ir reklamuoti savo vardo kvepalus, o dabar knygas?

Deppo padalinys (arba tai, ką pas mus būtų galima vadinti „knygų serija“) vadinsis gana niūriai – Infinitum Nihil (Nieko nėra amžina). Pirmasis jo leidinys bus istoriko ir rašytojo Douglas Brinkley knyga apie Bobą Dylaną. Deppas kartu su HarperCollins taip pat ketina išleisti folk muzikos legendos Woody Guthrie neseniai atrastą romaną.

Deppas – ne pirmoji žvaigždė, demonstruojanti susidomėjimą literatūra. Tiesa, dauguma Holivudo aktorių linkę rašyti abejotinos kokybės pasakas vaikams. Tuo jau yra nusidėję Johnas Travolta, Jamie Lee Curtis, Whoopie Goldberg, Julianne Moore ir Madonna. Kodėl gi ne? Jų manymu, rašymas, ypač vaikams, nėra labai varginantis darbas, o geriausi, kuriuos tik galima pasamdyti už pinigus, iliustratoriai patikimai paslepia pasakojimo spragas.

Esama ir kitos aktorių-rašytojų atmainos. Tai paprastai jauni vyrai, rašantys vyriškai romantiškas ir dvasingas noveles bei romanus suaugusiesiems. Užtenka paminėti porą: Ethaną Hawke‘ą ir Jamesą Franco. Taigi, rašytojų-aktorių netrūksta. Tačiau leidėjų? Juk daugelis mėgsta rašytojus ir nekenčia leidėjų (nes šie, pasak paprasto skaitytojo, yra tam, kad paaiškintų, jog ne kiekvienas gali būti rašytoju). Iki šiol leidyba garsėjo tik vienas Viggo Mortensenas, kurio Perceval Press leidžia meno, kritikos ir poezijos knygas.

Įdomu, kokie dar aktoriai galėtų užsiimti leidyba? Gal Johnas Malkovichius? Jis galėtu leisti šiuolaikinius Lautreamontą ir Alfredą Jarry. Tilda Swinton? Ji turbūt leistų ironiškus, intelektualius ir kandžius romanus. Įdomus žaidimas, kurį galima pratęsti komentaruose arba paspėlioti laisvalaikiu.

Nykstanti Europos profesija: vertėjas

Europos literatūra degraduoja? Frankfurto mugei pasibaigus, organizacija PETRA (European Platform for Literary Translation) paskelbė ataskaitą apie Europos literatūros vertėjus. Kas gi joje rašoma?

Daugelyje ES šalių daugiau nei trečdalį naujų knygų sudaro vertimai, o maždaug pusėje jų – vertimai sudaro apie pusę leidžiamų knygų. Europos knygų rinkoje egzistuoja didžiulis disbalansas: vertimai iš anglų kalbos sudaro nuo trečdalio iki pusės visų vertimų. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje vertimai sudaro vos 3 procentus visos leidžiamos literatūros, o vertėjo profesija – itin reta.

Vertėjai Europoje (o ir visame pasaulyje) tapo leidėjų, besivaikančių bestselerių, aukomis: jie priversti dirbti daug greičiau nei anksčiau, kad leidėjai galėtų išleisti sensacingą romaną tuo pat metu visose šalyse ir taip susikrauti sau daugiau pelno.

Deja, rinka veikia taip, kad visur verčiamos ir leidžiamos vienos ir tos pačios knygos ir literatūrinė bei kultūrinė Europos Sąjungos įvairovė po truputį menksta. To pasekmės aiškios: vertėjo prestižas smunka (ypač to, kuris verčia ne iš anglų), šios profesijos atstovai sensta, nes vis mažiau jaunų žmonių nori užsiimti literatūros vertimais. Na, ir dėl jau anksčiau minėtų priežasčių mąžta įvairios ir rimtos literatūros vertimų iš įvairių Europos kalbų.

Pereikime prie atlyginimų. Vidutinis metinis literatūros vertėjo uždarbis (neišskaičiavus mokesčių!) aštuoniose ES šalyse neviršija 12 tūkstančių eurų (41, 4 tūkst. Lt – apie 3, 4 tūkst. Lt per mėnesį), o dešimtyje ES šalių – 24 tūkstančių eurų (apie 83 tūkst. Lt – apie 7000 Lt per mėnesį). Išskaičiavus mokesčius, atitinkamai lieka mažiau nei 10 tūkstančių eurų (34, 5 tūkst. Lt – apie 2800 Lt per mėnesį) ir mažiau nei 20 tūkstančių eurų (apie 70 tūkst. Lt – 5800 Lt per mėnesį. Net Vokietijoje, Skandinavijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje). Jei kam nors Lietuvoje tie 3000 atrodo nemažai, tegul prisimena likusios Europos kainas. Ir šios sumos, žinoma, susikaupia tik tada, kai vertėjas nuolat užverstas darbu ir dirba kaip juodas jautis nuo ryto iki vakaro versdamas Stiegus Larssonus ir Joanne‘as Rowling.

Norintieji įdėmiau pasiskaitinėti minėtąją ataskaitą ją ras štai čia.

Rusiškas Bookeris

Spalio pradžioje buvo paskelbtas vienos svarbiausių rusų literatūros premijų Русский Букер trumpasis sąrašas. Į jį pateko šeši autoriai. Vienas iš jų, jau Lietuvoje spėtas išleisti Marinos Achmedovos Mirtininkės dienoraštis, pasakojantis mergaitės šachidės gyvenimo istoriją. Trumpai paminėsiu likusius.

Į trumpąjį sąrašą pateko rašytojo ir psichologo Andrejaus Dmitrijevo romanas Крестьянин и тинейджер (Valstietis ir paauglys). Jame autorius kaktomuša suduria du nepanašius pasaulius – Maskvoje gyvenančio paauglio ir Rusijos provincijos (taip, tos, kurią visi daugmaž įsivaizduojam standartiškai – nykios ir beviltiškos) gyventojo. Tikrovėje beveik nesusisiekiantys socialiniai sluoksniai romane priverčiami pažinti vienas kitą.

Kito sąraše esančio garsaus rusų rašytojo Jevgenijaus Popovo romanas Арбайт, или Широкое полотно (Arbeit, arba epinis paveikslas) vadinamas pirmuoju internete sukurtu rusišku romanu. Romaną sudaro dvi dalys. Pirmojoje rusų rašytojos Gdovas bando sukurti romaną iš posovietinių inteligentų gyvenimo. Antrojoje – surinkti interneto komentarai ir atsakymai, atsiųsti į rašytojo Gdovo klausimus. Tai savotiškas interneto epochos pasakojimas.

Į sąrašą pateko ir nemažai triukšmo sukėlęs Olgos Slavnikovos romanas Легкая голова (Tuščia galva) Jame pasakojama apie reklamos vadybininką Maksimą, kurį ima persekioti paslaptinga slaptoji tarnyba „Socialiniai prognozuotojai“. Ji reikalauja, kad Maksimas nusišautų į galvą, kuri, pasak jų, – visų šalyje vykstančių nelaimių priežastis. Tai ir socialinė satyra, ir trileris.

Apie likusias dvi sąrašo knygas jau esu rašęs. Aleksandras Terechovas romane Немцы (Vokiečiai), groteskiškai pasakoja apie šiuolaikinius Rusijos valdininkus, o Marina Stepanova savo romane Женщины Лазаря (Lozoriaus moterys) vaizduoja sovietinio mokslininko gyvenimą. Jos romanas – didžiulė šeimyninė saga.

Šios premijos laimėtojas paaiškės gruodžio 4 dieną.

Geriausias dešimtukas?

JAV leidėjams, bibliotekininkams, knygų pardavėjams skirtas žurnalas Publishers Weekly jau paskelbė geriausių 2012 metų knygų dešimtuką. Jame – mums visai ar beveik nežinomi autoriai. Į dešimtuką pateko šių metų Bookerio premiją laimėjęs istorinis Hilary Mantel romanas Bring Up the Bodies (Atneškite kūnus). Į jį taip pat pateko mano ankstesnėse kronikose minėtas Louise Erdrich romanas The Round House (Apskritas namas), pasakojantis apie šiuolaikinį indėnų gyvenimą ir taip pat mano minėta Anne Applebaum knyga Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe, 1945–1956 (Geležinė uždanga: Rytų Europos sutriuškinimas, 1945–1956).

Dešimtuke taip pat puikuojasi Marko Binelli knyga apie Detroito miesto nuosmukį ir atgimimą – Detroit City Is the Place to Be: The Afterlife of an American Metropolis (Detroitas – vieta gyventi: pomirtinis Amerikos metropolito gyvenimas), Richardo Lloydo Parry dokumentinis detektyvas apie Lucie Blackman nužudymą Tokijuje – People Who Eat Darkness: The True Story of a Young Woman Who Vanished from the Streets of Tokyo (Žmonės, valgantys tamsą: tikra Tokijo gatvės pradingusios moters istorija) ir garsaus JAV komiksų autoriaus Chriso Ware‘o 14 knygelių, įdėtų į dėžę rinkinys Building Stories (Kuriant pasakojimus). Visą sąrašą rasite čia. Man jis pasirodė gan eklektiškas ir skystokas.

Pabaigai pamokoma istorijėlė iš Ukrainos. Šios šalies prozininkas Vasilijus Škliaras parašė romaną Залишенець (Pasilikusysis) ir, kaip pridera, ant viršelio buvo išspausdinta autoriaus nuotrauka. Tik va, bėda – autorius toje nuotraukoje rūko! Žvitri ir budri Ukrainos valdžia sureagavo nedelsdama – romanas buvo apkaltintas tabako reklama ir tučtuojau uždraustas pardavinėti visuose knygynuose.

Pats rašytojas mano, kad tai puikus pavyzdys, kaip valdininkai naudingą iniciatyvą gali paversti visišku absurdu. „Beveik visa oficiali per televiziją rodoma įvykių kronika – nesveiko ir amoralaus gyvenimo būdo propaganda. Ji moko vogti ir meluoti, nekęsti savo šalies ir žmonių, negana to, sukuria iliuziją, kad jums už tai nieko nebus“, – taip šį draudimą pakomentavo rašytojas.

Įdomu, kaip būtų pas mus? Uždraustų? Tikriausiai uždraustų. Prisiminkite sidrą spaudžiantį vaikiškos knygelės ežiuką ir dėl to kilusį skandalą...

P. S. Iš pradžių siūlau užsukti į aštuonis geriausius ir vis dar veikiančius literatūrinius pasaulio barus (t. y. tuos barus, kuriuose gėrė, geria ir dar gers rašytojai). Sužinosite, kur lakdavo Henry Milleris, Jackas Kerouackas, Dylanas Thomas, George‘as Orwellas ir Emile‘is Zola.

Didis rašytojas be didžio redaktoriaus – neįmanomas. Štai čia surinkti garsiausi rašytojų ir redaktorių tandemai ir trumpai papasakotos jų audringo ir vaisingo bendradarbiavimo istorijos.

Rašytojo siųstas atvirukas – taip pat menas. Šio meno pavyzdžiai surinkti štai čia. Taip pat įdedu tradicinį rinkinėlį knygų fetišistams. Atkreipkite dėmesį į praktišką ir lapkričio nuotaiką atitinkančią lentyną-karstą. Pravers ir gyvam esant, ir po mirties.

Taip pat: klaikios knygos, kurių galima rasti bibliotekų užkaboriuose, puikiai iliustruota Jameso Joyce‘o knygutė vaikams ir iliustruoti senoviniai manuskriptai. Labai gražu.