Tęsiame pokalbius apie lietuviškąjį tapatumą. Vytautą Rubavičių drąsiai galima vadinti šios srities patriotu. Poetas, publicistas, filosofijos daktaras ir kultūrologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute, savo tyrinėjimus ir mokslinę veiklą skiria nacionalinio tapatumo temai. Jis analizuoja medijų, tarptautinės politikos ir globalizacijos veiksnių įtaką lietuviškajam tapatumui ir sakosi jaučiąs asmeninę atsakomybę kalbėti apie tam tapatumui kylančias grėsmes.

Ką jums asmeniškai reiškia lietuviškoji tapatybė? Ar tai yra paskata kūrybinei ir mokslinei veiklai? Kodėl savo moksliniuose darbuose tokią didelę reikšmę skiriate nacionalinio tapatumo ir medijų įtakos jam temai?

Visoks tapatumas – nacionalinis, grupinis, asmeninis, – yra svarbus žmonių sąveikos, apskritai socialinių santykių elementas. Žmonės bręsta, formuojasi ir yra ugdomi ne kažkokioje beorėje erdvėje kaip pavieniai individai, o konkrečių socialinių ir kultūrinių santykių aplinkoje. Individais tampame socializuodamiesi ir kultūringėdami. Tame „aš“, kurį susikuriame ir kuriuo puikuojamės, puoselėjame ir kūrybiškai reiškiame, glūdi labai didelė dalis „mes“. Juk „mes“ išmoko mus mąstyti. Negalėtume nei mąstyti, nei savęs suvokti be bendros gimtosios kalbos. Gebėjimas susikalbėti yra pirmoji priklausymo bendrijai sąlyga. Kalba nustato tam tikrus socialinius vaidmenis ir kartu su kultūra išmoko žmogų mąstyti kaip pavienį, išsiskiriantį iš gamtos ir bendruomenės individą, kaip Kūrėjo atvaizdą. Ne pats žmogus, apeidamas socialinius ir kultūrinius ryšius, susigalvoja kalbą. Kalbame ir susikalbame lietuviškai. Susikalbėjimo pagrindu formuojasi žmogaus gebėjimas mąstyti apie save, ir apie „mes“, taip pat apie „aš ir „mes“ sąryšį. Nuo kritinio mąstymo priklauso žmogaus savimonės galia ir sykiu socialinių ryšių raida. Ką jau kalbėti žmogaus laisvą kūrybinę raišką. Manau, kad kūrybinei raiškai svarbu yra tapatybinis žmonių stuburas, kuriame siejasi savosios žemės jausena, kalba, dvasinės ir dorovinės vertybės. Taip pat laisvės ir atsakomybės supratimas. Tas stuburas ugdomas lietuvių kalbos ir lietuvybės pagrindu. Man lietuvybė yra ne tik esminis savasties bruožas, bet ir pasaulio suvokimo, taip pat sugyvenimo su kitais – latviais, estais, lenkais, rusais, žydais, baltarusiais – būdas. Todėl svarbus ir nacionalinis tapatumas – valstybinės saviorganizacijos patirtį sukaupusios lietuvybės raiška. Ta lietuvybė jau apima ne tik pilietiškumą, bet ir santykių su mūsų kitataučiais kaimynais paveldą. Ypač tų kaimynų, kuriems Lietuva – taip pat gimtinė. Stokojančiais vertybinio tapatybinio stuburo žmonėmis lengva manipuliuoti, jie tampa paveikia mase, darbo jėga. Kitaip tariant, jie lengviau susitaiko su žmogiškųjų išteklių būsena.

Drįstu tvirtinti, kad gimtinė, atmintis ir įvairūs tapatumai – nuo asmeninio iki nacionalinio – yra labai glaudžiai susiję. Žmogus yra keistas, neįmanomas vienu minties ypu sugriebti vietos, atminties ir tapatumo darinys.

Man įdomu aiškintis, kaip formuojasi žmogaus tapatybinis stuburas, kaip jis siejasi su gimtąja kalba, gimtine, su socialine aplinka, kaip tampama tuo nelygstamu kuriančiu ir savo kūrybinę valią pasaulyje skleidžiančiu individu. Drįstu tvirtinti, kad gimtinė, atmintis ir įvairūs tapatumai – nuo asmeninio iki nacionalinio – yra labai glaudžiai susiję. Žmogus yra keistas, neįmanomas vienu minties ypu sugriebti vietos, atminties ir tapatumo darinys. Aiškus sau, kaip sugniaužtas kumštis, kol aplinkybės nepriverčia jį įdėmiau pažvelgti į save – tada pajuntama, kaip sunku yra pagauti aiškesnes atminties gijas, tapatumo branduolį, kaip ima skaidytis iki tol tvirti atrodę pasaulėžvalgos vertybiniai rėmai. Minėtą sąryšių darinį nepaprastai sunku analizuoti dar ir dėl to, kad šiuolaikinis kultūrinis vyksmas yra nukreiptas prieš vietos, tapatumo ir atminties sureikšminimą. Šiuolaikinės skaitmeninės vaizdinės medijos pajungia sau ne tik žmogaus atmintį, bet ir tampa paveikia socialinių ryšių terpe, veiksmingai išvietinančia individą. Tad tapatumo formavimas tarsi perleidžiamas naujosioms informacinėms komunikacinėms technologijoms, žmogui nesuvokiant, koks jis priklausomas nuo socialiniuose tinkluose veikiančių algoritmų ir protokolų. Man atrodo, kad sąmoningas žmogus, nors ir žinodamas, kad savo mintimis pasaulio nepakeis, turėtų apie dabartinį technologinį vyksmą mąstyti kritiškai, bent jau stengdamasis įžvelgti, kokias naujas nelaisves jam primeta naujosios laisvės, kaip vaduodamasis nuo vienų ideologinių priklausomybių jis nejučia patenka į kitų, ypač vadinamosios laisvosios rinkos, ideologijų pinkles. Laisvosios rinkos ideologijų branduolys – kapitalo judėjimo ir savidaugos laisvė, kuriai ir pajungiamos visos žmonių veiklos sritys. Judėjimo laisvė yra pirmiausia laisvė darbo jėgai traukti paskui kapitalą ir kurtis ten, kur kapitalas įsivietina. Naujosios medijos taip pat padeda tą kapitalo laisvę įtvirtinti žmonių sąmonėje kaip jų pačių laisvės apraišką. Ką pavyksta sumąstyti, stengiuosi ir užrašyti savo moksliniuose darbuose.

Gyvename globalizacijos reiškinių keičiamame pasaulyje. Kapitalizmas skatina plėstis tarptautines rinkas, kurios nepaiso valstybių sienų. Kaip globali ekonomika ir kapitalizmas veikia nacionalinį tapatumą?

Dabartinė kultūrinė kapitalistinė sistema stengiasi ugdyti paslankų, mainų individą, savo noru prisitaikantį prie vadinamųjų „rinkos poreikių“. Gebėjimas prisitaikyti imamas laikyti esminiu ugdytinu bruožu.. Sistemos požiūrį į žmogų, taip pat ir paties žmogaus padėtį sistemos atžvilgiu kuo puikiausiai išreiškia pastaruoju metu nepaprastai išplitusi sąvoka „žmogiškieji ištekliai“. Į žmogų žvelgiama kaip į išteklius. Jeigu į žmogų yra žiūrima kaip į žmogiškuosius išteklius, pasidaro labai aišku, kam tie žmonės yra skirti. Kam yra skirti ištekliai? – Panaudoti kaip perdirbimo žaliavą. Kur tada dingsta pamatinės žmogiškosios vertybės, susijusios su laisve? Juokinga ir graudu būtų kalbėti apie išteklių laisvę ar išteklių teises. Šioje postmodernioje kapitalistinėje sistemoje kaip tik ir plėtojami du esminiai požiūriai į žmogų: vienas jų kalba apie nelygstamą individo vertę, žmogaus teisės ir laisves, o kitas, kuriuo grindžiama valstybinė institucinė veikla, rūpinasi žmogiškųjų išteklių gerinimu ir nauda. Tie požiūriai veikia kartu, jie bandomi derinti, nors iš esmės neigia vienas kitą. O praktinėje veikloje akivaizdžiai vyrauja žmogiškųjų išteklių supratimas. Šis išryškėjęs dvilypumas rodo sistemos pobūdį – perdaryti žmogų pagal savo poreikius ir kuo labiau paversti visus žmogaus gebėjimus, pojūčius, jausmus ir pačią gyvybę žmogiškaisiais ištekliais.

Kai į žmones žvelgiame kaip į išteklius, akivaizdu, kad ištekliams nereikalingas joks tapatumas. Į paribius stengiamasi išstumti ir tikėjimą, kadangi tikintis žmogus kapitalo „veiklą“ vertina Dievo įsakymų ir tikėjimo tiesų atžvilgiu.

Kai į žmones žvelgiame kaip į išteklius, akivaizdu, kad ištekliams nereikalingas joks tapatumas. Į paribius stengiamasi išstumti ir tikėjimą, kadangi tikintis žmogus kapitalo „veiklą“ vertina Dievo įsakymų ir tikėjimo tiesų atžvilgiu. Kapitalas, taip pat ir pinigai, nepakenčia jokio viršesnio vertinimo principo ar galios. O ištekliai turi atlikti jiems skirtą žaliavos vaidmenį, kuriam stiprus tapatumas tik trukdo. Stipraus tapatybinio stuburo žmogus gali nesitaikstyti su jam skirta išteklių būsena. Tokia būtų bendresnė nuostata, kuri paremiama įvairiomis ideologijomis, iškeliančiomis įvairių laisvų, pavyzdžiui, judėjimo laisvės reikšmę.. Niekas neneigia, kad žmogui judėti ir keliauti yra labai svarbu, tačiau žmogaus laisvės yra ganėtinai sąlygiškos. Kada mes suabsoliutiname judėjimo laisvę arba žmogaus teises, žmogus pasijunta didis, užima Dievo vietą ir yra nelinkęs pastebėti, kad patenka į susikurtų laisvių nelaisvę. Visoks suabsoliutintas žmogaus kūrinys, ypač laisvės supratimas ir teisinis jo įtvirtinimas, neišvengiamai atsisuka prieš patį žmogų. Taip žmogaus laisvės tampa instrumentu įtvirtinti absoliučią seksualinių mažumų laisvę viešai reikšti savo lytį ir tai laisvei pajungti visą viešą gyvenimą. Tos teisė tampa instrumentu ir apribojant tikinčiųjų teisę viešai elgtis pagal savo įsitikinimus ir pagal juos vertinti visuomenės reiškinius. Kokių tik epitetų susilaukia drįstantys viešai išsakyti savo nepritarimą viešai demonstruojamam prekiniam seksualinių mažumų lytiškumui ar besipriešinantys šešialyčio pasaulio ideologijai. Tą ideologiją palaiko kapitalizmo raida, ne tokiu būdu plečiamos tapatumų rinkos ir skatinamas įvairių tapatumų vartojimas. Kai žmogaus susikurtų laisvių įgyvendinimas atsiduria tam tikrų politinių jėgų rankose, tos laisvės neišvengiamai tampa prievartos instrumentu.

Pereidami iš vienos laisvės būsenos į kitą, esame linkę žiūrėti į tai kaip į išsilaisvinimą ir tuo euforijos momentu nematome, į kokią nelaisvę vėl papuolame. Pavyzdžiui, daugelio šalių nacionalinių išsivadavimo judėjimų istorija rodo, į kokią savo politinio elito nelaisvę išsivadavusios tautos vėliau pateko. Dalis Lietuvos visuomenės, kuri išsilaisvino iš sovietinės okupacijos, pateko į savosios partinės nomenklatūros valdymo ir skurdo nelaisvę. Tai joks gėris tam žmogui, kuris skursta ir turi tą jungą vilkti. Taip pat yra ir su judėjimo laisve, kurioje glūdi labai didelis nelaisvės aspektas. Žmogui sunku suvokti, kad jo laisvė judėti yra visiškai nulemta išorinių veiksnių. Jis yra verčiamas judėti. Kur dauguma šiuolaikinių žmonių juda? Dalis jų, žinoma, keliauja ir dalyvauja turizmo industrijos veikloje, pamato naujų vietovių, gauna naujų potyrių, ir tai labai gerai. Tačiau didžioji dalis keliauja paskui kapitalą, kuris tai vienoje, tai kitoje pasaulio vietoje paskelbia apie darbo jėgos poreikį. Nori išgyventi – keliauji paskui kapitalą.

Kultūrinė kūryba ir pati kultūra, kuri yra ir žmogaus tapatumo ugdytoja, visada yra vietinė. Kultūra yra žmogaus sugyvenimo su tam tikra vieta būdų visuma.

Akivaizdu, kad taip kilnodamiesi iš vietos į vietą žmonės negali formuoti stipraus tapatumo ir ryšio su gimtine bei artimais žmonėmis, nes supranta, jog turės greitai kelti sparnus ir tų gimtinių nebeliks nei jiems, nei jų vaikams. Juk jeigu žmogus kas septynerius ar dešimt metų kels sparnus dėl poreikio užsidirbti, jo vaikai bręs vienose mokyklose, studijuos jau kitur, o dirbs dar kitur. Tas laisvės judėti gėris turi ir daug prievartos. Daugelis žmonių yra tiesiog priversti keliauti. Tokių laisvės paradoksų yra daug. Netekome apie 700 tūkstančių žmonių, tai galime retoriškai klausti – sustiprėjo mūsų nacionalinis tapatumas, lietuvybė ir valstybė ar susilpnėjo? Ką gavome mainais į tokią didžiulę ir kol kas neįmanomą suvokti genetinę, reprodukcinę, kūrybinių ir kultūrinių galių netektį? Gal ne ką gavome, o ką susikūrėme mainais? Kuo galime pasididžiuoti ar pasiguosti kaip lietuvių tauta ir Lietuvos visuomenė?

Minėjote žmones, keliaujančius paskui kapitalą. Kaip tapatumą formuojasi dabartinis žmogus, jeigu negali prisirišti prie teritorijos, giminės ar vienos profesijos?

Rinkos yra tik abstrakcijos. Jos visos valdomos tam tikrų socialinių sluoksnių. Kai žmogus atsiduoda tam valdymui, jis įsisąmonina naująsias žaidimo taisykles ir, kad geriau jaustųsi, paverčia jas tokiais charakterio bruožais, kurie jam suteiktų pranašumą prieš kitus. Tačiau tų, draugaujančių su didžiuoju kapitalu, sluoksnis nėra didelis. Kitiems – kita dalia. Jiems tenka išsiugdyti lankstumą, gebėjimą iškart reaguoti, prisitaikyti ir išmokti save pateikti rinkai kaip reikalingą prekę. Tai ideologinė visos švietimo sistemos nuostata, kuria siekiama, kad žmogus save paverstų galima perdirbti rinkai tinkama preke, o pats galvotų, jog tai yra didelis gėris ir laisvė. Žmonės ugdomi prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Dažnai galime išgirsti kalbų: „rinkai trūksta tokių ir tokių profesijų“. Kalbama ne apie jauno žmogaus gebėjimus ir siekius, sąlygų jo laisvai saviraiškai gerinimą, o apie rinkos poreikius ir išteklius, kad net savo svajonėmis ir įsitikinimais gerintume investicinę aplinką.

Nacionalinės jausenos yra patys stipriausi žmones siejantys socialiniai klijai. Tų klijų negalime pakeisti jokiomis pilietiškumo ugdymo programomis.

Daugelis žmonių netenka gimtinės, bet ima manyti, kad tai visai gerai, nes kitaip neišgyventų, jeigu dėl to nepaliaujamai gailėtųsi ir graužtųsi, negalėtų dirbti. Aplinkybės žmogų priverčia priimti tam tikrus sprendimus ir sąmoningai keisti savo tapatybę bei nuostatas. Išrauti su šaknimis nostalgiją, ryšius su vieta, kuri tapo nesvetinga ir iš kurios žmogus buvo priverstas išvykti. Vaikų likimas jau paženklintas, nes tėvai dar atsimena savo šalį ir moka jos kalbą, o vaikai jau gimę kitoje kultūroje. Tad žmonėms vis sunkiau ugdyti stiprius vertybinius tapatybinius stuburus.

Kaip žmonės bando kompensuoti senųjų sąryšių netektis?

Žmonės kuriasi naujus tapatumus, nes žmogus negali egzistuoti vienas. Ten, kur jis dirba ar veikia, tuoj pat buriasi tam tikros bendruomenės. Pirmiausia jie kuriasi pagal buvusias vietas, Tėvynę ir kalbą. Visuomenės diasporizuojasi, ir grupės bando išsaugoti tapatumo šerdį, nors puikiai supranta, kad vaikams jo jau nebeįdiegsi, nes tai jau bus surogatinis, priverstinis tapatumas.

Pažiūrėkime į dabartinės diasporos kultūrinę reikšmę. Ar iš emigracijos, vykstančios jau 20 metų, mes sulaukiame lietuvių kultūros produktų? Vienas kitas kūrinys. Dailės – vargu, šiek tiek literatūros rašinių, kompozitorių kūrybos negirdėti. Matome, kaip iš esmės nusilpsta kultūrinės kūrybos galia. Taip yra jau vien dėl to, kad visa žmogaus energija skiriama kurtis naują gyvenimą ir socialinius santykius naujoje erdvėje.

Mes nuėjome kitu keliu. Mums kultūra nesvarbi, ir jau senokai gyvename be aiškesnių kultūros politikos gairių.

Kultūrinė kūryba ir pati kultūra, kuri yra ir žmogaus tapatumo ugdytoja, visada yra vietinė. Kultūra yra žmogaus sugyvenimo su tam tikra vieta būdų visuma. Nebėra vietos – nebėra ir esminės kultūrinės paskatos. Rašymo paskata gali išlikti, nes egzistuoja įvairių rašymo būdų, bet esminis kultūrinės kūrybos impulsas visada yra susijęs su vieta, vietine atmintimi. Kultūros kūryba vyksta nacionalinės kultūros terpėje. Atsisiejus nuo vietos, atsisiejama ir nuo nacionalinės kultūros. Išlikę ryšiai turi būti nuolat palaikomi, bet tam palaikymui ir tenka didžioji dalis kūrybinės energijos. Kultūrai netekus gimtinės šaknų, ji jau virsta vien kultūrinių prekių gamyba. Diasporose taip pat gaminama kultūros prekių, ypač pasitelkiant naująsias medijas, tačiau ir tos gamybos apimtis bei reikšmė menka.

Man visada buvo svarbus esminis klausimas: ar mes, kaip tauta, kaip Lietuvos visuomenė, pasmerkti išnykti, ar vis dėlto turime galimybę tvirtėti ir kūrybiškai skleistis Europoje? Šiuo metu mes einame išnykimo link. Mano galva, tai tiesiog akivaizdu pažiūrėjus į socialinius ir demografinius rodiklius. Nematome jokios veiksmingos politikos, kuri vienaip ar kitaip aptartų tas blogybes, suprastų jas kaip iššūkius mūsų egzistencijai, kaip egzistencines grėsmes ir ieškotų būdų, kaip su tais iššūkiais susidoroti. Apie ką šiuo metu daugiausia kalbama? Apie minimalios algos kėlimą ar nekėlimą, ir kokia elektros energijos kaina bus 2040 m. Jokių realių nacionalinio tapatumo, tautos klestėjimo, nacionalinės kultūros raiškos tvirtinimo klausimų nesvarstome. Asmeniškai jaučiu priedermę bent jau priminti tuos dalykus.

Ar tiesa, kad prieštaringai vertinate Europos Sąjungą, kaip struktūrą, savo nuostatais ir politika silpninančią valstybių narių nacionalinį tapatumą ir tautinio tapatumo sąsajas su valstybe? Kokiose ES nuostatose įžvelgiate šią grėsmę?

Europos Sąjungos politika yra grindžiama viena, mano galva, esmine nuostata – išnacionalinti valstybes ir paversti jas formalia struktūra. Kitaip tariant, atsieti žmones nuo valstybės ir teritorijos, nuo gimtinės. Tada tautos tampa etnokultūriniais dariniais, neturinčiais valstybinės galios ir tos nacionalinės jausenos, kuri, Europos politiku manymu, yra nacionalizmo šaltinis. Ši nuostata ne iš piršto laužta, ji turi pagrindą, nes manoma, kad nacionalizmas yra pagrindinė karinių konfliktų ir pasaulinių karų priežastis. Pasaulinius karus ir daugelį konfliktų kildina ir kitos priežastys, ypač ekonominės, tačiau akivaizdu, kad nacionalizmas juose yra svarbus veiksnys. Dera klausti, koks nacionalizmas? Mano manymu – valstybinis nacionalizmas, kada nacionalinės jausenos pasitelkiamos įgyvendinti valstybinės politikos tikslus. Tada nacionalinė jausena tampa išties pavojingu nacionalizmu, ką žmonija yra patyrusi XX–XXI amžiuose. Įtarumas nacionalizmo atžvilgiu yra visiškai suprantamas, tačiau, kaip ir visur, nedera perlenkti lazdos.

Jeigu tautai dar neišnykęs išgyvenimo instinktas, tai ji suvokia, kad tik kultūrinė kūryba ir kultūros plėtra jai laiduoja išlikimą, gyvastingumą ir jo stiprinimą.

Nacionalinės jausenos yra patys stipriausi žmones siejantys socialiniai klijai. Tų klijų negalime pakeisti jokiomis pilietiškumo ugdymo programomis. Didžiosios valstybės, aiškiai suvokiančios savo nacionalinius interesus, nors ir laikydamosi ES nuostatų, viduje imasi stiprinti nacionalinę kultūrinės kūrybos ir tapatumo tvirtinimo plotmę. Labai aiškiai suprantama, kad tauta, kultūra ir teritorija yra pačios valstybės esminis sandas. Naujos ekonomikos ir postmodernaus kapitalizmo sąlygomis svarbiausias tampa kultūros veiksnys, veikiantis kaip socialinės sanglaudos, valstybių ir tautų išlaikymo būdas. Jeigu tautai dar neišnykęs išgyvenimo instinktas, tai ji suvokia, kad tik kultūrinė kūryba ir kultūros plėtra jai laiduoja išlikimą, gyvastingumą ir jo stiprinimą. Jei kiti stiprina, o tu tik palaikai, tai nepaliaujamai silpnėji jų atžvilgiu. Todėl daugelyje valstybių, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Prancūzijoje, kultūros politika yra bene svarbiausias nacionalinės politikos dėmuo, nukreiptas skatinti kultūrinę kūrybą. Lenkija taip pat geras nacionalinės jausenos tvirtinimo pavyzdys. Tačiau Europos Sąjunga mums teikia įvairių galimybių stiprinti ir nacionalinį tapatumą, ir savus kultūrinės kūrybos gebėjimus. Kol kas stengiamės ne pasinaudoti tomis galimybėmis, o „paimti“ jose glūdinčius pinigus.

Mes nuėjome kitu keliu. Mums kultūra nesvarbi, ir jau senokai gyvename be aiškesnių kultūros politikos gairių. Mums nesvarbus tautos išlikimas, nes apie lietuvybę, bent jau politiniu lygmeniu, nekalbama. Švietimo sistemą kuo skubiausiai pavertėme švietimo paslaugų tiekimo sistema. Perėmėme ekonomikos supratimą, kad švietimas yra paslaugos: perki – parduodi. Jokių sąsajų su žeme, su tauta. O tie, kurie kalba apie sąsajas, laikomi atsilikėliais, marginalais, nesuvokiančiais tų laisvių, kurias mums teikia išlaisvinti prekiniai santykiai.

Ką, nepaisydama Europos Sąjungos nuostatų ir globalios ekonomikos sąlygų, gali daryti valstybės valdžia, norėdama stiprinti lietuvių nacionalinį tapatumą ir patriotiškumą?

Dabartinius globalinius ir politinius vyksmus reikia suvokti kaip iššūkius. Yra tokia politika, mes į ją įsitraukę, bet ta pati ES kuria daug sąlygų kitaip plėtoti ir ugdyti nacionalinę savimonę, kad ji neįgautų valstybinio nacionalizmo formos. Tačiau tam reikalinga labai aiški nacionalinės kultūros plėtros ir lietuvybės tvirtinimo politika, ko, deja, iki šiol stokojame. Ta politika priklauso nuo mūsų politinio elito savimonės, jo kultūrinės intelektualinės brandos.

Nenoriu pasirodyti esąs pesimistas ar gražaus mūsų politinio elito juodintojas, todėl siūlau įdėmiai paskaityti reikšmingą dokumentą – nacionalinę pažangos strategiją Lietuva 2030. Toje strategijoje nėra nei lietuvybės, nei lietuvių kultūros plėtros. Neįvardytos joje nei mus ištikusios bėdos bei kylančios grėsmės, nei nusakyti būdai, kaip su tomis grėsmėmis tvarkytis. Tik pirmoje galutinio strategijos varianto pastraipoje paminėta lietuvių tauta ir atsirado nacionalinio tapatumo tvirtinimo tikslas, tačiau nieko nepasakoma, kaip tas tikslas bus įgyvendinamas apie tai nekalbama ir jau konkretesnėje „pinigų įsisavinimo“ reformų programoje.

Nors ir mokomės gimtąja lietuvių kalba, skaitome lietuvių autorių knygas, tą darome ne tam, kad gyventume ir jaustumės kaip lietuviai, o kad išlaikytume egzaminą.

Mūsų strategiją dera lyginti su kaimyninių šalių – Latvijos ir Estijos strategijomis. Estai aiškiai deklaruoja pagrindinį politinį ir ideologinį strategijos tikslą – stiprinti estiškumą ir estiškumo sklaidą europinėje kultūros erdvėje. Estai labai gerai suvokia, kad pati valstybė ir reikalinga tam tikslui įgyvendinti. Kiti valstybės, taip pat ir strategijos tikslai jau kiek žemesnio rango. Latviai tą tikslą suvokia kaip nacionalinio tapatumo stiprinimą. Mes taip pat galėtume pasakyti, ir būtų gerai, jei pasakytume, kad mūsų valstybės raidos strategija reikalinga vienam pagrindiniam tikslui: stiprinti lietuvybę ir lietuvybės sklaidą Europoje. Tačiau mums trukdo baimė pasirodyti pernelyg nacionalistiškiems, o sykiu ir politinio elito išsiugdytas sugebėjimas kuo greičiau ir kuo savanaudiškiau prisitaikyti prie vyraujančių ES nuostatų..

Šiuolaikinės lietuvybės supratimas turėtų būti apimantis ir ryšius su visomis čia gyvenančiomis kitomis tautomis bei etninėmis grupėmis. Esame bendro sugyvenimo su šia žeme dalininkai. Sugyvendami su šia vieta, sugyvename su savo vidiniais ir išoriniais kaimynais. Lietuvybė apima ir šiuos santykius, jų nepaneigia. Toks lietuvybės supratimas turėtų tapti ir nacionalinės politikos dalimi. Iš tokio supratimo plauktų ir praktinė išvada: visos čia gyvenančios tautos turi teisę ugdyti savo tautinį tapatumą gimtosios kalbos pagrindu. Puikiausiai galima sugyventi suvokiant, kad ši valstybė yra lietuvių tautos valstybė, ir ji yra nacionalinė valstybė kitų valstybių tinkle. Tame tinkle laiduojamos teisės visoms tautoms labai laisvai save kurti ir reikšti. Sugyvenimo nuostatoje nesama jokio perdėto nacionalizmo, bet būtų aiškiai išreikšta paskata ugdyti nacionalinę jauseną ir stiprinti nacionalinį tapatumą. Neįmanoma ugdyti patriotiškumo apeinant nacionalinę jauseną, tarsi prigimtinį ryšį su gimtine. Jeigu neugdome šios jausenos, netenkame ryšio su savo valstybe, o valstybė tampa vien formalia politine juridine struktūra ir politinio verslo mechanizmu kapitalui aptarnauti.

Kaip būtų galima tautiškumo ugdymą perkelti į švietimo sistemą, nes formaliai tai tartum ir vyksta: skaitome lietuvių autorių kūrybą, švenčiame valstybines šventes...

Man atrodo, kad daugelis dalykų yra daroma formaliai, stokojant aiškesnės kultūrinės ideologijos, kuri skatintų įsisąmoninti, kad esame lietuviai, kad čia mums Dievo ir istorijos duota mūsų gimtinė. Tai turėtų būti jaučiama kasdieniame gyvenime. Tačiau kasdieniame gyvenime ir ypač švietimo sistemoje nesama tokio nusiteikimo.

Pats pavojingiausias dalykas švietimo sistemoje ir yra nepaliaujamos reformos – nėra jokio stabilumo.

Pažiūrėkime, kiek švietimo sistema jau išgyveno reformų, kurios niekaip negali užsibaigti. Pats pavojingiausias dalykas švietimo sistemoje ir yra nepaliaujamos reformos – nėra jokio stabilumo. Kaip tada galima kalbėti apie stipresnio tapatybės stuburo ugdymą, jei nesama valstybės politikos, kuri virstų kultūrine lietuvybės tvirtinimo ideologija, jaučiama visose švietimo grandyse? Nors ir mokomės gimtąja lietuvių kalba, skaitome lietuvių autorių knygas, tą darome ne tam, kad gyventume ir jaustumės kaip lietuviai, o kad išlaikytume egzaminą. O išlaikę egzaminą, kur važiuosime? Kur nors į užsienį.

Nors šnekučiuojamės gyvai, mūsų pokalbį žmonės skaitys interneto dienraštyje. Mūsų kasdienybė persmelkta medijų, iš kurių susiformuojame pasaulio vaizdą, politinę poziciją, nuomones įvairiais socialiniais klausimais. Akivaizdu, kad kultūros industrija per medijas formuoja ir mūsų tapatumą bei nuomonę apie Tėvynę, stiprina arba silpnina tautinį ryšį. Kokia tad kultūrinės produkcijos įtaka mūsų asmeninei, gyvajai ir istorinei atminčiai?

Medijos neišvengiamai keičia jausenas, įsismelkia į mąstymą, perima mūsų atmintį, formuoja ją pagal savo logiką ir vaizdinius. Medijos tampa tokia terpe, kuri jau yra ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje, net mūsų pirštuose, išugdytuose dirbti su klaviatūromis. Mes įpratę bendrauti su ekranais, tie vaizdai nusėda mūsų sąmonėje, ir iš jų lipdome savo tapatumus, kaip tam tikrus vaizdinius, kūno formas šalių ir vietovių įvaizdžius. Tai sudėtingas kultūros, sociologinių ir atminties tyrimų laukas.

Trumpai pasakyti būtų galima šitaip: medijos, perimdamos mūsų atmintį, perima ir atminties formavimo būdus. Pažiūrėkime, kaip imame formuoti savo gyvenimo istorijos archyvą. Pasitelkdami medijas. Interneto saugyklose ir mūsų pačių laikmenose yra daugybė vietos kaupti duomenis ir vaizdinius. Nuo ryto iki vakaro fotografuojamės, į pasaulį imame žiūrėti būsimo kadro žvilgsniu. Fiksuojame įvairias smulkmenas, kuriomis stengiamės įsišaknyti, susikurti savo tikresnę istoriją, biografiją. Socialiniuose tinkluose keičiamės tais duomenimis ir vaizdiniais, bendraujame, užmezgame virtualius ryšius, kuriame savo internetinių tapatumų profilius. Atmintyje ima veikti keletas tokių profilių, keisdami mūsų „aš“. Medijos diktuoja savo kūrybinę logiką. Galime trinti mums nepatinkančius vaizdinius, sieti save su patinkančiais personažais, kurti išgalvoto gyvenimo istorijas, kurios vaizduotėje ima veikti kartu su tikrosiomis. Socialinių ryšių tinklai taip pat nepaprastai veikia tapatumo formavimą. Vaikai jau nuo mažens bendrauja socialiniuose tinkluose. Jei nesi socialiniame tinkle, iškrenti iš klasiokų bendruomenės. Nebūsi suprastas, tapsi atstumtas. Socialiniuose tinkluose galima dengtis visokiausiais vaidmenimis, galima prisistatyti bet kaip. Prisistatymas nėra paprastas nekaltas dalykas – tai turi įtakos ir atminčiai. Visi vaizdiniai, kuriais prisistatome ir imame bendrauti, lieka atmintyje. Pradėjus gyventi su 10–15 vaidmenų, akivaizdu, kad asmeninis tapatumas tampa daug silpnesnis ir mainesnis. O kai galime prisiimti kokio „kieto“ vaikino, žudiko ar net aukos vaidmenis, visi jie pradeda veikti ir mūsų pačių atmintyje bei vaizduotėj. Panorėję jų neištrinsime.

Neatsirado globalaus politinio subjekto, kitaip tariant, pasaulinės vyriausybės ar kitokių institucijų, kurios imtų vieningai valdyti Žemės planetos raidą. Kadangi šito neatsitiko, šiuo metu regime tarsi globalizacijos irimą.

Matome, kaip daugelis veiksmų ir vaidmenų iš socialinių tinklų, viešų medijų scenų pereina į socialinį gyvenimą. Ryšiai socialiniuose tinkluose, kaip ir visi virtualūs ryšiai, turi įsivietinti ir tapti realiais socialiniais saitais. Bendraujant ateina metas, kada reikia susipažinti. Nuotraukos nuotraukomis, bet visi supranta, kad ir jas dabartinėmis programomis galime padaryti tokias, kokių norime. Taip ir virtualios grupės anksčiau ar vėliau susitinka, „įsivietina“. Iš pradžių bent jau kavinėje. Tie socialiniai vaidmenys persikelia į realybę. Matome paauglių žiaurumą, mokykloje vis plintančias patyčias ir agresiją, kuri yra filmuojama ir skleidžiama. Paverčiama spektakliu, iš kurio galima ir uždirbti.

Kitas dalykas – amerikiečių tyrinėtojai nustatė, kad apie 50 proc. keturiolikmečių vaikinų ir apie 30 proc. to paties amžiaus merginų susipažįsta siųsdami vieni kitiems savęs nuogų nuotraukas. Kaip tai galėtume aiškinti? Ieškoma kažkokio tikrumo. Kūno tikrumu dar galime tikėti. Taip virtualioje vaidmenų erdvėje jaunimas liudija savo santykių tikrumo intenciją. Tačiau juk ir savo kūno vaizdą mes galime susikurti.

Medijos keičia mūsų mąstyseną, mūsų tapatumo kūrimo ir sklaidos būdus. Kaip tai veikia moralę, vertybinę orientaciją, jau kitas platus klausimas. Manau, kad vaikai šiuo metu susiduria su daugybe iššūkių ir grėsmių, su kuriais patys turi tvarkytis, nes tėvai, užaugę kitų medijų terpėje, negali suvokia nei tų grėsmių pobūdžio, nei gundančios medijų galios..

Istorinė atmintis taip pat yra labai svarbus dalykas individo tapatumui. Mūsų lietuviškasis tapatumas nesuvokiamas be istorinės atminties ir pasakojimų. Mums lietuvybė – tai Žalgirio mūšis, Gedimino bokštas, Trakų pilis. O šie dalykai prikelia gausybę istorinių pasakojimų, kolektyvinės atminties klodą. Medijos padeda kurti istoriją. Viską galima fiksuoti, viskas tampa istorija, ir iš jos yra nepaprastai sunku ištraukti platesnį apibendrintą vientisą pasakojimą. Istorija nepaliaujamai smulkėja, daugėja vienas kitam prieštaraujančių pasakojimų. Tokia istorinė atmintis ir jos formuojamas tapatumas vėlgi tampa daug mainesnis. Labai sunku įtvirtinti, o ypač jaunimui, tam tikrą istorinį požiūrį, aiškesnius pasaulėžiūrinius ir tapatybinius „rėmus“, kad jie patys save matytų kaip įsišaknijusius stiprius individus. Juolab kad nepaprastai paveikios yra visokiomis laisvėmis gundančios, nebijoti klysti ir lietuvybės stereotipus laužyti akinančios ideologemos, įvyniotos į naujausius medijinius produktus.

Iš kitos pusės, jeigu remtumės hiperglobalistų mokyklos teiginiais, ar nekovojame su vėjo malūnais? Pasak jų, stiprūs globalizaciniai ekonomikos procesai greitai ištrins nacionalinių valstybių, kaip teritorinių darinių su suverenia politika, galią ir suformuos naujus žmonių bendro būvio dėsnius. Kaip vertinate tokias prognozes?

Manau, kad valstybių išnykimo prognozės buvo per ankstyvos. Pats globalizacijos vyksmas yra prieštaringas, jame veikia dvi galingos jėgos: išvietinanti ir pervietinanti. Žmonės išvyksta iš vienos vietos ir įsivietina kitur. Kapitalas negali vien nepaliaujamai suktis tarpbankinėse operacijose. Jis įsivietina įvairiuose regionuose.

Jeigu patys negalvojame, kaip stiprinti savo nacionalinį tapatumą ir valstybingumą, tikrai kas nors iš kaimynų pagalvos, ar reikalingas toks priedėlis, kuris net nesuvokia, kam čia egzistuoja.

Mano manymu, iš pradžių globalizacijos vyksme vyravo išvietinimo aspektas, viskas buvo išnacionalinama, perkeliama į globalinį lygmenį, ir tas lygmuo ėmė veikti kaip sistema, valdanti žemesniuosius lygmenis, silpnindama nacionalines valstybes. Tačiau globalizacinis vyksmas reikalavo ir politinės globalizacijos. Ekonomika neegzistuoja be politikos. Tačiau neatsirado globalaus politinio subjekto, kitaip tariant, pasaulinės vyriausybės ar kitokių institucijų, kurios imtų vieningai valdyti Žemės planetos raidą. Kadangi šito neatsitiko, šiuo metu regime tarsi globalizacijos irimą. Vėlei pasaulio reikaluose iškilo geopolitinis mąstymas, stiprėja jėgos, susijusios su įvietinimo, įšaknijimo ir valstybinimo vyksmais. Globalinė sistema tebeveikia, tačiau žemesnieji jos lygmenys, susiję su valstybių santykiais bei interesais, ima skaidytis, heterogenizuotis – grįžtama prie nacionalinių interesų ir valstybingumo tvirtinimo politikos. Kaip tvirtinamas valstybingumas? Stiprinant nacionalinę jauseną, nacijos ir valstybės ryšį, kultūrinės kūrybos ir sklaidos gebėjimus. Suprantama, pasitelkiant globalizacijos instrumentus ir karinę galią. Pažiūrėkime, kas vyksta pačioje ES. Ką rodo multikultūralizmo politikos žlugimas, kurį paskelbė Vokietija, Prancūzija, Anglija? Tai rodo grįžimą prie savo nacionalinių tapatumų. Šių valstybių vadovai pasakė, kad metas liautis rūpintis imigrantų tapatumu bei kultūrine raiška ir pradėti rūpintis savąja kultūrine kūryba bei raiška.

Pažiūrėkime į savo kaimynus rusus ir lenkus. Akivaizdu, kad stiprinama ir karinė galia, ir nacionalinio valstybingumo politika. Pažiūrėkime į tolimesnes valstybes – Kiniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Globalizacijos vyksmas nesumenkino valstybinės Kinijos galios, o net labai ją sustiprino. Imame gyventi pasaulyje, kur ekonominė globalizacija tebevyksta, tačiau žemesniu lygmeniu valstybės ima stiprinti savo valstybingumą. Vyksta labai intensyvios valstybių branduolinio ginklavimosi varžybos, kurios liudija grįžimą prie geopolitinės mąstysenos, prie regioninių ir imperinių interesų. Esame to proceso dalyviai, ir jeigu patys negalvojame, kaip stiprinti savo nacionalinį tapatumą ir valstybingumą, tikrai kas nors iš kaimynų pagalvos, ar reikalingas toks priedėlis, kuris net nesuvokia, kam čia egzistuoja. Priedėlį galima prijungti ir vėl paversti kitos valstybės dalimi. Patys turime apsispręsti, kaip mums suvokti savąją savastį, lietuvybę, kokio imamės vaidmens dabartiniuose pasauliniuose vyksmuose? Mūsų ateitis priklauso nuo to, ar deramai suprantame globalizacijos ir europinės integracijos vyksmus, ar sugebame tų vyksmų teikiamas galimybes pasitelkti lietuvybei ir valstybingumui stiprinti, ar pajėgūs esame nujausti mums kylančias egzistencines grėsmes ir su jomis susitvarkyti? Man atrodo, kad kol kas nei mūsų politinis ekonominis, nei akademinis elitas neatlieka savo esminės priedermės – būti atsakinga tautos ir visuomenės savimone..

Bendravo Monika Midverytė

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondasŠis pokalbis yra ciklo Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.