Gal aš ir klystu, bet man atrodo, kad šiųmetės Vėlinės pasižymėjo tuo, kad jų proga nevyko jau keletą metų nenurimstanti kova su Helovinu. Žiniasklaidoje niekas pernelyg nesiskundė komercializacija ir rėksmingais bei mūsų tykiam kraštui nederančiais importiniais papročiais. Ir nepasakysi, ar čia pergalė, ar paliaubos, bet vienas kitas persirengėlis, praplevėsuojantis kokia Vilniaus gatve, atrodė veikiau kaip inkliuzas Vėlinių žvakėje, o ne taisyklė.

Užtat neabejotinas šių Vėlinių žiniasklaidos leitmotyvas – kapinės. Tiksliau tai, kad jų jau nebeilgai užteks, mat gyventojų Lietuvoje, pasirodo, mažėja ne tik dėl emigracijos ir labai gali būti, kad laisvų gyvenamųjų vietų daugės, o ploto atgulti po mirties tik mažės. Ar tokią padėtį palengvins krematoriumai ir kolumbariumai – nežinia, bet išbarstyti velionio pelenus pavėjui pas mus kuo griežčiausiai draudžiama!

Tuomet pagalvoji: o kam tos kapinės apskritai reikalingos? Mirusiesiems? Nors jiems tai turbūt tikrai vienodai, ar savo likučiais maitinti kokios obels vaisius, ar būti virškinamam mikroorganizmų prabangaus ąžuolinio karsto likučiuose, prislėgtuose žvilgančių sunkiasvorių juodo marmuro gabalų.

Kapinės – vieta gyviesiems, vieta atminimui, kur turbūt labiausiai reikėtų pasakoti istorijas apie gyvuosius, tiksliau – apie tuos, kurie seniai seniai ar dar ne taip seniai tokie buvo.

Šitaip mintijau vaikščiodamas po katalikų kapines Stambule, įsispraudusias į prabangaus Osmanų ir Atatiurko modernizacinius vajus menančio kvartalo vidurį. Nuo kitų pietinėje Europos dalyje mano matytų katalikų kapinių šios išsiskyrė didžiule daugiakalbyste, paminklai daugiausia bylojo prancūziškai ir itališkai, kur ne kur – ispaniškai, rečiau – turkiškai, o itin retai – net angliškai.

Kas nešė tuos žmones į šitą Europos pakraštį? Karas ar meilė? Ką jie veikė čia, ant Bosforo krantų, – dirbo diplomatinėje tarnyboje, prekiavo, slapstėsi, keliavo ar šiaip ieškojo laimės? Kokia kalba jie kalbėjo namuose ir gatvėse, ką laikė savo tėvynėmis, kaip jautėsi čia, juk iki masinio turizmo laikų Stambulas turėjo būti gan egzotiška vieta.

Nežinia, jų istorijų nepasakoja jokie kelionių vadovai, nepasakoja ir gyvieji sargai, ramiai sau gurkšnojantys arbatą sargo būdelėje ir mane praleidžiantys, vos tik paaiškėja, kad aš visiškai nesuprantu turkiškai. Istorijas čia gali spėlioti iš užrašų ant paminklų. Štai būrys prancūzų kareivių, per Pirmąjį pasaulinį karą mirusių nuo įvairiausių ligų ar tik ne Osmanų imperijos nelaisvėje? Kunigas veikiausiai buvo atsiųstas sielovados tikslais, nors, negali žinot, gal ne tik, kažkodėl šmėsteli mintis apie šnipinėjimą – a, jau žinau, kodėl: visi vyrai juodais drabužiais tokią sukelia. O va, ana toje prabangioje koplyčioje besiilsinti šeima itališka pavarde turbūt užsiėmė verslu ir susikrovė neblogą kapitalą. Įdomu, kuo jie prekiavo? Jau nekalbant apie tai, kad visi jie kažko siekė ir vengė, kažkuo džiaugėsi ir dėl kažko liūdėjo, kažką mylėjo ar nekentė...

Panašiais klausimais neduodu ramybės dviem bičiuliams, su kuriais Visų Šventųjų dienos proga bastomės po Vilniaus Bernardinų kapines. Va, sakau, kiek čia visokiausių -ewskių ir -owskių, ir kas dabar ką apie juos žino? Kur jų artimieji, kurie galėtų bent ką nors papasakoti apie tai, kad šitas ponas nešykštėdavo dėmesio visoms aplinkinėms damoms, o ana tas – priešingai, buvo didžiausias mizantropas, ši moteris galbūt laisvai kalbėjo vokiškai ir mėgo kavą, o ši – dievino Šopeną ir vyną. Jie iš niekur čia neatsibastė, jie čia gimė ir mirė, tik valstybė, kurioje jie gyveno, iškeliavo tolyn į Vakarus, o kartu su ja visi tie, kurie juos pažinojo ir kuriems jų antkapiai sakė daug daugiau nei mums šiandien.

Plakatai, kviečiantys į Oskaro Koršunovo pastatytą Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“, sako, kad ten (Anglijoje, Norvegijoje, Amerikoje) yra lengviau nebūti. Betgi išties nebūni tik tuomet, kai patenki į kapines. Tačiau kai galvojame apie emigraciją, apie kapines – negalvojame. Galvojame apie ištisus kvartalus ne pačiuose turtingiausiuose miestų rajonuose, pilnus lietuvių. O juk paskui tie kvartalai pavirs kapinių kvartalais ar net ištisomis kapinėmis, žiniasklaidoje vadinamomis mirusiųjų miestais. Ar kada pagalvojote apie lietuvių kapines Dublino ar Londono prieigose kaip apie artėjančią tikrovę? Ir apie tai, kaip jos skirtųsi nuo angliškųjų? Pavyzdžiui, per Vėlines. Galėtų sau britai kultūrinį turizmą puoselėti, ekskursijas vedžioti, rodyti kaip egzotišką mažumą su keistais papročiais, žvakių importu mes patys kaip nors pasirūpintume. O galgi antkapiai su daugybe nesuprantamų vardų ir pavardžių lotyniškais rašmenimis netruks užželti žole, ir tik Helovino vaiduokliai tenai tesiautės, įtraukdami į britų kultūrą tuos, kurie gyvi būdami kaip įmanydami nuo jos atsiribodavo?

Kokias istorijas tos kapinės pasakos tiems, kas į jas užklys? Apie darbą ir laimę ar apie nesėkmes ir nostalgiją? Ar bus tų, kurie sugebės tas istorijas išgirsti? Kaip į jas žiūrėsime po šimtmečio – kaip į paveldą, pasakojantį apie daugybės žmonių pastangas sugriebti laimę, ar niurnėsime, jog mokesčių mokėtojų lėšos švaistomos jų priežiūrai, mat niekas nebeprisimins senelio brolio, kadaise iš Kvėdarnos iškeliavusio į Korką?

Į visus dalykus, kuriuos gyvi būdami laikome svarbiausiais savo bruožais, čia, kapinėse, gali žiūrėti kaip į niekučius, nublankstančius prieš amžinybę, arba kaip į istorijas, kurios galėtų būti papasakotos ir kurios būtų tikrai pamokomos! Dar Herodotas rašė, kad sužinoti, ar gyvenimas geras, ar blogas, išties galima tik po mirties ar bent jos valandą, nes, kol esi gyvas, tai viskas gali apsiversti pačiais netikėčiausiais būdais: šiandien esi turtingas ir laimingas, rytoj – žiūrėk, klipata, rankiojantis trupinius iš laimingųjų pastalės.

Tikrosios sėkmės ir nesėkmės istorijos yra toli gražu ne žurnalų puslapiuose ir gyvenimo būdo laidose, o kapinėse. Ir tik čia apie jas galima kalbėti išties rimtais veidais.