Švęsdami Tikėjimo metus, kuriuos spalio 11 d. iškilmingai pradėjo viso pasaulio katalikai, paprašėme Šventojo Tėvo atstovo Lietuvai arkivyskupo Luigi Bonazzi pasidalinti mintimis apie tai, kas paskatino Bažnyčią paskelbti šią iniciatyvą ir kaip Lietuvos katalikų bendruomenė galėtų geriausiai pasinaudoti šiuo, anot popiežiaus Benedikto XVI, išskirtinės „malonės laiku“.     

Neseniai pradėjome Tikėjimo metus, kurie sutampa su Vatikano II Susirinkimo 50-mečiu. Kas sieja šiuos du įvykius? Ką atsakytumėte tiems, kurie abejoja Susirinkimo svarba?

Kaip gerai matome iš šia proga paskelbto popiežiaus apaštalinio laiško Porta Fidei (Tikėjimo vartai), Tikėjimo metai toliau tęsia Vatikano II Susirinkimo pradėtą vagą, seka pėdomis tų, kurie Susirinkimą pradėjo ir užbaigė, ir tų, kurie jo sprendimus pritaikė Bažnyčioje ir pasaulyje: tai – popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II. Dėl šios priežasties išties reikšminga, kad Tikėjimo metai prasidėjo būtent spalio 11 d., kai šventėme Susirinkimo atidarymo 50-ąsias metines, o liturgijoje minėjome palaimintąjį Joną XXIII, popiežių, kuris su tikro pranašo drąsa Susirinkimą sušaukė ir pradėjo.

Kai popiežius Jonas XXIII sušaukė Vatikano II Susirinkimą, tuo metu Bažnyčios kelyje nebuvo jokių ypatingų tikėjimo klaidų, kurias būtų reikėję koreguoti ar pasmerkti, nebuvo iškilusių specifinių doktrinos ar disciplinos klausimų, kuriuos būtų reikėję aiškintis. Tad kam šaukti Susirinkimą? Tai paaiškino pats popiežius Jonas XXIII savo ramaus aiškumo įžanginėje kalboje, sakydamas: „Be galo svarbu šiam Ekumeniniam Susirinkimui, kad šventasis krikščioniškojo tikėjimo paveldas būtų išsaugotas ir mokomas kuo efektyviau. (...) Tad pagrindinis šio Susirinkimo tikslas nėra diskutuoti viena ar kita doktrinos tema... Tam nereikalingas Susirinkimas... Reikia, kad ši doktrina, tikra ir nekintanti, į kurią reikia ištikimai atsižvelgti, būtų giliau suprasta ir pateikta tokiu būdu, kuris atitiktų mūsų laikmečio poreikius“ (AAS 54 [1962], 790.791–792. Vertimas mūsų – red.past.).

Popiežius troško, kad Bažnyčia kalbėtų pasauliui – kuris labai sparčiai keitėsi – „nauju“ būdu, įtaigiau, tačiau išlaikydama nepaliestą amžinąjį turinį, nedarydama nuolaidų ar kompromisų, kad šiam mūsų pasauliui, linkusiam tolti nuo Dievo, pateiktų visą Evangelijos didybę ir tyrumą (plg. Benedikto XVI kalėdinę kalbą Romos kurijai 2005 gruodžio 22 d.).

Popiežiaus Benedikto XVI norėti Tikėjimo metai yra ypatingas malonės laikas, duotas visai Bažnyčiai baigti tai, ką Susirinkimo tėvai, Šventosios Dvasios raginami, puoselėjo širdyje: troškimą, kad visi galėtų pažinti Evangeliją ir sutikti Viešpatį Jėzų, kaip kelią, tiesą ir gyvenimą.

Tiems, kurie abejoja Susirinkimo svarba, norėčiau priminti žodžius, kuriuos parašė prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio palaimintasis popiežius Jonas Paulius II savo apašaliniame laiške Novo Millennio Ineunte, kuris, man atrodo, yra tarsi jo dvasinis testamentas: „Kaip niekada jaučiu pareigą įvardyti Susirinkimą kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje“ (n. 57).

Tai labai stiprūs žodžiai, į kuriuos turime rimtai atsižvelgti.

Kokių privalumų atnešė Vatikano II Susirinkimas? Norėčiau pacituoti, kalbant šia tema, Tarptautinės teologų komisijos dokumentą apie „Teoglogiją šiandien“, kuris buvo išplatintas balandžio mėnesį. Dokumente tarp kitko teigiama: „Laikotarpis po Vatikano II Susirinkimo katalikų teologijai buvo itin vaisingas. Teologijoje pasigirdo naujų balsų, pirmiausia pasauliečių ir moterų, radosi naujų teologijų, kilusių iš naujų kultūrinių kontekstų, pirmiausia Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos; naujų apmąstymo temų, kaip antai taikos, išlaisvinimo, ekologijos ir bioetikos; ankstesnių temų gilesnį traktavimą paskatinto atsinaujinimas Biblijos, liturgijos, patristikos ir viduramžių studijų srityse; atsivėrė naujos apmąstymo prieigos, kaip antai ekumeninis, tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas. Tai iš pagrindų teigiami poslinkiai” (Bažnyčios žinios Nr. 4 (382) 2012.

Visa tai yra Vatikano II Susirinkimo vaisiai, kurie dar turės sunokti.

Gyvename didžiulių kultūrinių ir socialinių pokyčių laikais. Bažnyčia ir krikščionys visame pasaulyje atsidūrė visiškai naujame etape, kupiname naujų iššūkių...

Be jokios abejonės, gyvename didžių pokyčių ir sekuliarizacijos laikais. Atrodo, kad mūsų laikmečio žmonių dvasią labiausiai veikia individualizmo ir reliatyvizmo kultūra.

Individualizmas skatina pabrėžti troškimus ir pasirinkimo laisvę, savirealizaciją, savęs patenkinimą, aukština teises ir užmiršta pareigas. Individualizmo persmelktas asmuo nesugeba išsaugoti šeimyninių, visuomeninių ir bažnytinių santykių; besivadovaudamas principu „garbinu tave, manasis aš“ nuolat siekia asmeninės sėkmės, net ir pakenkdamas kitiems.

Reliatyvizmas yra ideologija, teigianti, kad neegzistuoja nieko absoliutaus ir nekintamo, – viskas yra „reliatyvu“, tai yra priklauso nuo žmonių, laiko, vietos, konkrečių situacijų, asmens laisvės. Tai yra: nėra gero ir blogo, tai, kas neteisinga ir bloga, gali virsti gėriu, atsižvelgiant į konkrečią epochą, aplinkybes ir ypač laisvą žmogaus sprendimą.

Nėra sunku suprasti, kad individualistinė kultūra gimdo reliatyvizmą, o reliatyvistinė kultūra skatina vis didesnį individualizmą. Pasekmės labai blogos. Išties, kai netenkame atskaitos taško – absoliučios tiesos, kuri būtų visiems akivaizdi ir kurią visi būtų kviečiami pripažinti, tuomet žmogus nuolat linksta suabsoliutinti ką nors kita: patį save, mokslą, ideologiją, grupę. Jeigu Dievo nėra, kiekvienas individas, kiekvienas mokslas, kiekviena grupė gali savintis pretenziją būti dievu, turėti tiesą ir būti visų dalykų matas. Vienoje reklamoje kartą pasirodė užrašas: „Viskas reliatyvu, išskyrus mane!“

Toks kultūrinis klimatas, deja, neišvengiamai neigiamai veikia ir Bažnyčią. Ruošiantis Vyskupų Sinodui apie naująjį evangelizavimą, visuose žemynuose buvo atliktas tyrimas, kuris išryškino keletą aspektų: pavyzdžiui, teigiama, kad tikėjimas išgyvenamas labai pasyviai ir privačiai, atsisakoma jį ugdyti, juntamas stiprus atotrūkis tarp tikėjimo ir gyvenimo. Dėl tokios situacijos, deja, dažai sutinkame krikščionių, kurie nebepažįsta pagrindinių savo katalikiško tikėjimo tiesų branduolio – Tikėjimo išpažinimo; kai kuriose šalyse vangi, jeigu ne visiškai išnykusi tikėjimo praktika.

Ką daryti tokiame kontekste? Kaip galvojama eiti į priekį? Kaip Bažnyčia siūlo stiprinti žmonių krikščioniškąją tapatybę?

Man atrodo, kad „žodis“, kurį šiandien Šventoji Dvasia šnabžda Bažnyčiai į ausį, norėdama, kad ji išgirstų (plg. Apr 2, 7) yra – „tikėjimas“. Tai yra pasitikėjimas Dievu, Dievo pirmumas. Išgirsdamas ir aiškindamas šį „žodį“, popiežius Benediktas pakvietė Bažnyčią išgyventi Tikėjimo metus, kad atsinaujintų kiekvieno tikinčiojo entuziazmas tikėti Jėzumi Kristumi.

Mums pasiūlyta nauja malonės patirtis, gaivinanti ir perkeičianti, kurią savo

EPA nuotrauka

pirmojoje katechezėje apie tikėjimą popiežius Benediktas XVI pristatė tokiu jautriu tonu: „Vatikano II Susirinkimo atidarymo 50 metų sukaktis – tai svarbi proga grįžti prie Dievo, pagilinti savo tikėjimą ir drąsiau juo gyventi, sutvirtinti savo priklausymą Bažnyčiai, „žmogiškumo mokytojai“, kuri skelbdama Žodį, švęsdama sakramentus ir artimo meilės darbus, veda sutikti ir pažinti Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Tai Susitikimas ne su idėja ar gyvenimo projektu, bet su gyvu Asmeniu, kuris iš esmės perkeičia mus, atskleisdamas mums tikrąją mūsų Dievo vaikų tapatybę. Susitikimas su Kristumi atnaujina mūsų žmogiškuosius santykius, diena iš dienos kreipdamas juos didesnio solidarumo ir broliškumo link, meilės logikoje. Tikėti Viešpačiu nėra faktas, dominantis vien mūsų protą, intelektinio pažinimo sferą, tai – pokytis, kuris įtraukia visą gyvenimą, visą mūsų asmenį: jausmus, širdį, protą, valią, kūniškumą, emocijas, santykius su kitais. Tikėjimas pakeičia tikrai viską mumyse ir mums, visu aiškumu atskleidžia mūsų laukiantį likimą, tiesą apie mūsų pašaukimą istorijoje, gyvenimo prasmę, skonį būti piligrimu, keliaujančiu Dangaus tėvynės link“ (2012 m. spalio 17 d.).

Manau, kasdien turime atnaujinti suvokimą, kad gyvename ypatingos malonės laiku, malonės, kurią Viešpats teikia savo Bažnyčiai. Negalime rizikuoti ją prarasti.

Tai nėra lengvas uždavinys, juk žmonės yra natūraliai linkę tapatintis su tuo, ką galvoja dauguma.

Tai tiesa. Krikščionys nėra dauguma ir niekada ja nebuvo. Tačiau jeigu žmogus yra tikras krikščionis, tampa žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14), tampa raugu, kuris iškelia visą tešlą (plg. Mt 13, 33). Svarbu, kad druska neprarastų sūrumo, o šviesa nebūtų laikoma kažkur paslėpta. Nėra svarbu skaičius, svarbu būti raugu.

Gerai žinomas sociologinis dėsnis teigia, kad istoriją keičia ne masės, o nedidelės grupės, vienijamos stiprių idealų. Taip nutiko ankstyvajai Bažnyčiai. Viskas prasidėjo nuo mažos grupelės: 12 apaštalų su Motina Marija. Vienintelis jų garantas buvo Jėzaus pasakytas pažadas: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Pažadas, kuris privertė šv. Paulių sušukti: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!” (Rom 8, 31).

Turime būti ne su kažin kokia ten dauguma, bet su Dievu. O Dieve –  mylėti tuos, kuriuos Dievas myli: kiekvieną vyrą ir moterį, gyvenančius šiame pasaulyje.

Viena didi mūsų laikų tikėjimo liudytoja Chiara Lubich yra pasakiusi: „Jeigu net ir mažas skaičius žmonių būtų tikri Dievo, esančio artimajame, tarnai, greitai pasaulis priklausytų Kristui.“ Kas tiki, tą įkvepia ši viltis – dorybė, būtinai reikalinga norint kurti dabartį ir ateitį, dorybė, kurios, deja, dažnai pritrūksta. Dėl to popiežius Benediktas XVI pirmąją savo encikliką paskyręs meilei (Deus Caritas est), antrąją dedikavo vilties temai (Spe salvi).

Kaip trumpai apibūdintumėte naujosios evangelizacijos esmę?

Kalbant paprastai, naujoji evangelizacija – kurios vykdytojais kviečiami būti Bažnyčia ir kiekvienas krikščionis – yra įsipareigojimas su nauju įkarščiu ir ypač gyvenimo liudijimu, skelbti, kad yra Dievas, kad jis įėjo į mūsų istoriją, kad kalbėjo mums, mus pažįsta, yra su mumis. Ir kad šis Dievas, kuris yra su mumis, yra mylintis Dievas, nes Jėzus Kristus kentėjo su mumis iki mirties ir prisikėlė.

Šis skelbimas yra būtinas ir skubiai reikalingas. Išties gyvename laiku, kai iškilo pavojus, jog tikėjimas plačiose pasaulio srityse gali užgesti tarsi nekurstoma liepsna. Todėl yra svarbu, kad – vėl aiškiai – būtų matoma, jog Dievas dalyvauja, žvelgia į mus, atsiliepia mums. Ir kad priešingu atveju žmogus praranda savo pamatinį orumą ir tai, kas daro didžią žmoniją ir jos istoriją.

Turime būti ne su kažin kokia ten dauguma, bet su Dievu.

Tačiau kaip palaikyti ar pažadinti klausimą apie Dievą? Klausimas apie Dievą pažadinamas per Susitikimą su tais, kurie turi tikėjimo dovaną, kas turi gyvybišką santykį su Viešpačiu. Dievas pažįstamas per vyrus ir moteris, kurie Jį pažįsta: kelias pas Jį konkrečiai veda per tuos, kurie yra Jį sutikę.

Tad šiais Tikėjimo metais esame kviečiami skaidriai paliudyti, koks svarbus yra Dievo klausimas kiekviename mąstymo ir veiklos bare. Šiuolaikiniam žmogui reikia savo akimis matyti ir ranka paliesti kaip kiekvienoje jo gyvenimo sferoje – šeimoje, darbe, politikoje, ekonomikoje... – viskas keičiasi su Dievu arba be Jo.

Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos katalikų bendruomenei šia proga?

Kaip popiežiaus atstovas trokštu Lietuvos katalikų bendruomenei palinkėti to, ko Benediktas XVI linkėjo visai Katalikų Bažnyčiai: „Kelias, kurį nueisime šiais metais, teaugina mūsų tikėjimą ir meilę Kristui, kad išmoktume gyventi savo kasdieniuose pasirinkimuose ir veiksmuose gerą ir gražų Evangelijos gyvenimą.“

Kad šis linkėjimas taptų džiugia asmenine patirtimi ir kadangi tikėjimas yra visada visiems atvira dovana (plg. Apd 14, 27), norėčiau pirmiausia raginti nepaliaujamai „prašyti“ šios dovanos. Turime kasdien melstis su pasitikėjimu prašydami brangios tikėjimo dovanos.

Paskui reikia giliau pažinti mūsų tikėjimo turinį, tai yra, tiesas, kuriomis tikime. Popiežius mus tam ragina: „Intensyviau apmąstykime tikėjimą, kad visiems į Kristų tikintiesiems padėtume sąmoningiau ir tvirčiau pritarti Evangelijai, ypač gilių permainų valandą, kurią kaip tik dabar išgyvena žmonija“ (Tikėjimo vartai 8).

Tikėjimo metai išties gali tapti vertinga proga dar kartą paimti į rankas pamatinius tekstus, kuriuose surinktas ir saugomas Bažnyčios tikėjimas: visų pirma Dievo Žodis, užrašytas Biblijoje, paskui – Vatikano II Susirinkimo dokumentai ir brangus to Susirinkimo vaisius – Katalikų Bažnyčios katekizmas, išleistas prieš 20 metų. Manau, kad kiekvienas turėtų suformuluoti sau konkretų tikslą ir pasistengti jį pasiekti. Pavyzdžiui, pasiryžti: šiais metais geriau susipažinsiu su Evangelija pagal Matą arba apaštalo Pauliaus laiškais, arba, pereinant prie Vatikano II Susirinkimo tekstų, dogminę konstituciją Dei Verbum apie dieviškąjį Apreiškimą ir pan.

Kokius pamatinius tikėjimo dalykus, Jūsų nuomone, derėtų sustiprinti?

Šiuo klausimu kviečiu pirmiausia įsiklausyti į gaires, kurias pateikė Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija bei pavieniai vyskupai savo vyskupijose.

Man atrodo, kad derėtų sustiprinti visa tai, kas gali auginti mūsų tikėjimą prisikėlusiu Jėzumi, gyvu ir esančiu tarp mūsų. Reikia sustiprinti visa tai, kas padeda mums atrasti tikėjimo džiaugsmą ir Susigrąžinti entuziazmą tikėjimą perduoti kitiems. Šia tema norėčiau pasiūlyti keletą pasvarstymų ir praktinių gairių. Kur šiandien randame Jėzų?

- Atnaujinti tikėjimą Eucharistija. Apaštaliniame laiške „Tikėjimo vartai“ popiežius Benediktas XVI mums pasakė, kad Tikėjimo metai bus „puiki proga intensyviau švęsti tikėjimą liturgijoje, pirmiausia Eucharistijoje, kuri „yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“.(n.9).

Mes tikime, kad Jėzus realiai yra kunigo konsekruotoje duonoje ir vyne: „imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas“ (Mt 26, 26). Kaip galime auginti savo tikėjimą realiu Jėzaus buvimu Švenčiausiajame Sakramente? Be abejo, geriau susikaupdami ir išlaikydami tylą bažnyčioje. Tačiau ir gyviau bei aktyviau, bet ir labiau susitelkę bei pamaldžiau nusiteikę dalyvaudami sekmadienio Mišiose.

Eidami aplankyti kokio nors svarbaus žmogaus, vizitui gerai pasiruošiame. Panašiai, netgi daug geriau, turėtume elgtis eidami į bažnyčią. Švenčiausiojo Sakramento aplankymas šiais metais turėtų tapti daug dažnesnis ir nuolatinis. Klebonai turėtų geriau paruošti ir prižiūrėti visos bendruomenės eucharistinės adoracijos momentus.

Kas menkai tiki Jėzumi, esančiu Eucharistijoje, į bažnyčią įžengia tarsi į turgų, nesiliaudamas kalbėti, nesusitelkdamas pagarbioj tyloj. Per daug dažnai bažnyčioje susiduriame su išsiblaškiusiais žmonėmis, kurie nesuvokia, kad stovi akivaizdoje Visagalio, tapusio mums duona, laukiančio mūsų tyloje ir trokštančio kalbėti mums intymiausioje mūsų širdies gelmėje.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu artimajame. Jėzus yra mūsų broliuose, ypač pačiuose mažiausiuose. Laiške „Tikėjimo vartai“ popiežius rašo: „Prašančiuosiuose mūsų meilės tikėjimas leidžia atpažinti prisikėlusio Viešpaties veidą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40): šie jo žodžiai yra niekada neužmirštinas įspėjimas ir nuolatinis kvietimas grąžinti meilę, kuria jis mumis rūpinasi. Būtent tikėjimas įgalina pažinti Kristų, o jo paties meilė akina padėti jam kaskart, kai jis mūsų gyvenimo kelyje tampa mūsų artimu“ (n.14).

Šiais žodžiais Benediktas XVI primena, kad tas pats Jėzus, kuris pasakė: „Tai yra mano kūnas“, taip pat tvirtino: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), – tiesą, kurią vėliau primins tam Pauliui, kuris persekiojo krikščionis, klausdamas: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ (Apd 22, 7). Turime tikėti, kad Jėzus yra kiekviename žmoguje. Tad jeigu pamaldžiai elgiamės Švenčiausiojo Sakramento akivaizdoje, su didžiausia pagarba turime elgtis ir su savo artimu.

Šiais Tikėjimo metais įsipareigokime aplankyti ligonius, senelius, galiausiai kalinius, didesnį dėmesį parodyti vargšams. Turėtume į visus žvelgti taip kaip į Jėzų, ir elgtis su jais su tokia pačia pagarba, kokią rodome Eucharistijai. Juk tai tas pats Jėzus!

Kas netiki, kad Jėzus yra artimajame, patenka į pavojų elgtis su kitais arogantiškai ir paniekinamai, teisti juos ir pasmerkti, pamiršdamas griežtą Jėzaus įspėjimą: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį (Mt 5, 22). Gal ne visada gerai suvokiame, koks svarbus yra šis Jėzaus buvimas! Pasistenkime jį atrasti šiais Tikėjimo metais.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu hierarchijoje, tai yra vyskupų asmenyje, kurie yra duoti mums kaip bendruomenės vadovai, nes Jėzus yra pasakęs: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Vėl „Tikėjimo vartuose“ skaitome: „Akinami tikėjimo, mokiniai sukūrė pirmąją bendruomenę, Susibūrusią apie apaštalų mokymą“ (n.13).

Turėtume į visus žvelgti taip kaip į Jėzų, ir elgtis su jais su tokia pačia pagarba, kokią rodome Eucharistijai. Juk tai tas pats Jėzus!

Jėzaus buvimas hierarchijoje yra tikėjimo tiesa. Šiais metais turės augti pagarba mūsų vyskupams. Žinoma, taip pat ir jie yra žmonės, gali klysti, tačiau mes neturime teisės nerodyti jiems pagarbos, pavyzdžiui, blogai apie juos atsiliepdami. Visada turime teisę, o kartais ir pareigą atkreipti jų dėmesį į visa tai, kas mums neatrodo gera ir teisinga, tačiau visada pastabą dera išsakyti su didžiausia pagarba, užuot pasidavus norui kritikuoti!

O jeigu nutiktų taip, kad vyskupas prašo ko nors, kas mums neatrodo teisinga (turiu galvoje, pavyzdžiui, kunigus, kurie gal nenorėtų sutikti su paskyrimu ar pavedimu), turime visada prisiminti, jog niekada nesuklysime paklusdami, ir kad paklūstame ne kažkam, kas kyla iš žmogaus, bet galiausiai Dievo prašymui. Tikėjimas ragina mus visada daug melstis už vyskupus, kad jie visada turėtų šviesos ir įžvalgos malonę.

Kas netiki, jog Jėzus yra Apaštalų įpėdiniuose, eina savo keliu ir nors galvoja, kad daro gera, iš tikrųjų gali padalyti bendruomenę, suskaldyti Kristaus Kūną.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu Žodyje. „Tai Dievo žodis“, „Girdėjome Viešpaties žodį“ iškilmingai paskelbiama perskaičius Šventojo Rašto skaitinius. Tikėti Jėzaus Žodžiu reiškia skaityti jį atidžiai, apmąstyti ir įgyvendinti.

Gyvenimas Žodžiu tuomet tampa gyvenimu Jėzumi. Mūsų mentalitetas keičiasi ir pamažu išmokstame atsispirti pasaulio mąstymui, išmokstame turėti Jėzaus mentalitetą. Tokiu būdu mūsų gyvenimas evangelizuojamas, tampa gyva, išgyventa Evangelija, kuri kalba.

Šiais Tikėjimo metais raginu skaityti Bibliją šeimoje. Bet nepasitenkinkime vien skaitymu. Reikia paskui padėti vieni kitiems pasiekti, kad Biblija taptų gyvenimu, pasakodami vienas kitam išgyventas patirtis.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu mumyse. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 23). Jėzus, pati Trejybė, būna mumyse, jei gyvename Žodžiu. Tas subtilus balsas, kurį girdime ir kuris mums sako: „daryk tai, nedaryk šito, tai yra gerai, šitai – blogai“, yra paties Jėzaus balsas, kuriam turime paklusti.

Šv. Augustinas šį Jėzaus balsą vadino „vidiniu Mokytoju“. Sekti mūsų sąžinės balsu, kai mumyse gyvas teisingas troškimas gyventi Dievo Žodžiu, reiškia sekti Jėzaus balsu. Be abejo, reikalingas budrumas ir gebėjimas gerai atskirti Jėzaus balsą mumyse nuo mūsų kaprizų, Jėzaus Žodžius nuo mūsų žodžių. Tam reikalinga tam tikra treniruotė, tam tikra praktika palaikyti pokalbį su Jėzumi nuolat artimai bendraujant.

Šiais Tikėjimo metais išmokime širdies maldos, įpraskime, jei lig šiol to nedarėme, kartoti paprastus kreipinius, kurie padeda mums kiekvieną akimirką ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis palaikyti ryšį su Jėzumi. Keletas pavyzdžių: „Jėzau, tai darau dėl Tavęs“; „Aukoju Tau šį veiksmą“, „Priimk šią auką“, „Pasigailėk manęs nusidėjėlio“, „Viešpatie, padėk man“, „Viešpatie, gelbėk mane“. „Myliu tave“, „Neapleisk manęs“, „Teesie tavo valia“.

„Jei to nori Tu, ir aš to noriu“ – šį moto dažnai kartodavo palaimintoji Chiara Luce, aštuoniolikmetė italė, mirusi po 2 metų siaubingų skausmų. „Jei to nori Tu, ir aš to noriu“ gali tapti moto, suteikiančiu kryptį ir mums, keliaujantiems per šiuos Tikėjimo metus ir visada.

Išties gerų Tikėjimo metų!

Parengė Saulena Žiugždaitė