Pastarąsias kelias dienas, gal tiksliau – ištisą savaitę tęsėsi gundymas. Tai nutinka reguliariai, turbūt net nereikėtų to minėti, juk taip nutinka visiems. Jis buvo sukilęs ir, viliuosi, jau atslūgo. Tik dabar, nurimus seksualinių impulsų sujaudintai vaizduotei, pagalvojau – pirmą sykį per visą tą savaitę – kad esu iš tiesų mylimas. Šios minties nebuvo nei tada, kai interneto paieškos laukelyje rašiau įvairias prasminių žodžių kombinacijas, nei kai kelias valandas pasinėręs į kažkur ir kažkada, neidentifikuotu laiku, besimylinčių aktorių kūnus, ar planavau susitikti (o gal susitikau) su vyru, tamsioje prekybos centro aikštelėje. Mano rožančius gulėjo stalčiuje ir mano mintyse nebuvo vietos Kristui.

Prieš keletą metų buvau visiškoje duobėje, dabar sunku tai prisiminti ir nustatyti minčių ir emocijų adekvatumą, tačiau tikrai norėjau nusižudyti. Veikiausiai nebūčiau to padaręs, neįstengčiau, tačiau nemačiau išeities gyventi. Turėjau puikius tėvus, brolį, gerai mokiausi mokykloje ir universitete, tiesa, neturėjau daug draugų, tačiau keletas gerų bičiulių buvo. Iš esmės buvau laimingas. Tai dažnai sau kartodavau dar nuo vaikystės, tiesiog neįsivaizdavau, kodėl turėčiau jaustis kitaip. Iš tiesų laimės pojūtis rėmėsi nuojauta, jog ir toliau mano gyvenimas bus gražus ir kad manęs laukia svajonių ateitis. Studijuodamas universitete pagal populiarą Erasmus mainų programą išvažiavau į Vokietiją, tai buvo pirmas didelis atsiskyrimas su tėvais ir visu mano gyvenimu, tarsi „pause“ funkcija muzikos grotuve. Turėjau marias laiko pažvelgti į save iš šalies. Būtent tada savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio ėmiau suvokti, kad pauglystėje užgimę seksualiniai troškimai nesibaigs, kad neateis diena X ir nepradėsiu stebeilytis į besimaudančias mergaites viešajame baseine braškančiais bikiniais, kad visos į ateitį sudėtos viltys sukurti šeimą, užauginti vaikus ir t. t. tėra saviapgaulė. Nėra jokio rytoj, mano, suaugusio žmogaus, gyvenimas prasideda dabar, ir sumišusia galva turiu pripažinti – esu homoseksualus. Šitas gilėjantis suvokimas mane smaugė taip, kad ne tik neįsivaizdavau, kaip turėčiau gyventi toliau, bet ir jaučiau beveik fizinį skausmą. Tokį, kokį jaustų žmogus, sergantis cukralige, bijodamas kam nors apie tai prasitarti ir kruopščiai slėpdamas nuo žaizdų išburkusias kojas.

Vengiau net minties apie bendravimą su tokiais pat homoseksualais kaip aš, tai buvo per didelis nesuvokiams tabu. Užtat nugrimzdavau į masturbacijos sapnus ir šitaip save ramindavau. Deja, po šitokios „terapijos“ mano savęs suvokimas krisdavo dar žemiau ir vilties nebuvimą papildydavo pasišlykštėjimas savimi. Šitie nepasitenkinimo savimi jausmai iš visiškas savivertės praradimas (gali būti, kad jos, pradedant paauglyste, niekada ir neturėjau) pagaliau atvedė mane prie minties, iš pradžių tik punktyriškai išryškėjusio signalo, jog man reikia pagalbos, kad nesuprantu, kas su manimi vyksta ir ką turėčiau daryti.

Negalėjau gyventi gyvenimo, apie kurį svajojau ir apie kurį svajojo mano tėvai – susirasti merginą, vesti ir t. t., tačiau negalėjau, ar tiksliau negalėjau net pagalvoti ir apie tapimą gėjumi. Tokiu kaip Eltonas Džonas ar kiti Amerikos personažai. Suvokiau tai kaip neįmanomą misiją, maždaug taip, kaip galėtų atrodyti pasiūlymas merginai atsisakyti planų tekėti ir rinktis prostitutės karjerą. Būtent tokį – gėjaus – kelią man pasiūlė psichologė, pas kurią apsilankiau. Tai buvo pirmas bandymas ieškoti pagalbos. Atsimenu, kad išėjęs iš klinikos jaučiausi panašiai, kaip ką tik iškastruotas berniukas (kaip filme apie garsųjį kastratą „Farinelli“). Kažkas prieš mano valią pasirinko už mane mano gyvenimą.

Praėjo keletas metų nuo to apsilankymo. Tada nežinojau, kad 1992 m. Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumą išbraukė iš ligų sąrašo, ir psichologas oficialiai net negalėtų man patarti ką nors kita, nei tiesiog susitaikymą su „žydra“ tapatybe. Klinikoje užsiminė, jog pas juos yra keletas tokių vyrų kaip aš ir kad vienas jų nusižudė. Tai irgi nebuvo skatinanti aplinkybė rinktis seksualinės revoliucijos išaugintą gėjaus tapatybę. Mane nuolat persekiojo suicidinės nuotaikos, bandžiau paguosti save, kad bet kada galiu viską baigti, todėl nebeturėčiau graužtis ir tiesiog gyventi šia diena. Vienu žodžiu, nepaisant visko, manyje nenustojo kirbėjusi viltis, nors ir žiauriai gesinama psichologų, populiarių straipsnių, gyvenimo provaizdžių amerikietiškuose filmuose ir žmogaus teisių gynėjų skanduočių, viltis, kad egzistuoja dar vienas kelias.

Kartą per radiją atsitiktinai išgirdau kalbant apie Bažnyčios teikiamą pagalbą homoseksualiems žmonėms. Tai skambėjo kaip kažkokia fantastinė mintis, nelabai reali, kad būtų tikra. Vėliau pamažu vis daugiau apie tai galvojant ir protarpiais naršant internete atėjo informacija apie čia, Lietuvoje, organizuojamą vidinio išgydymo programą. Tas vidinis gydymas – didžiausias mano patirtas stebuklas. Per vienus metus išgyvenau tokį intensyvų dvasinį gyvenimą, kokio niekuomet anksčiau nepatyriau. Vidinis gydymas – ne psichologo, ne gydytojo ar kunigo terapija, bet Kristaus įsileidimas į širdį. Iš pradžių buvo sunku suvokti tą neapčiuopiamą ir nematerialų procesą, vykstantį nepamatuojamame savęs viduje. Fiziškai neišgydomą homoseksualumą (ką teisingai pastebėjo ir pasaulinės sveikatos organizacijos) galima patikėti Viešpačiui – štai atradimas, kuris pakeitė mano gyvenimą. Nors iš pradžių tikėjausi staigaus tarsi neregio paliesto Jėzaus pirštų pagijimo, dabar suprantu, kad viskas vyksta pamažu. Įtikėjęs Kristų pirmiausia jam atsivėriau. Tai labai svarbus etapas, suvokiant, jog tas, kuris mane sukūrė, norėjo, kad būčiau toks, koks esu. Tai jo plano dalis, ir begalinė Jo meilė man, nepriklausanti nuo mano seksualumo, leidžia pajausti, kad aš esu jo mylimas sūnus. Pamažu žiojėjančią beviltiškumo, sutrikimo ir neapykantos sau tuštumą užpildė meilė To, kuris viską apie mane žino ir kuriam neprivalau teisintis ar įrodinėti – o tiesiog Juo pasitikėti.

Šitas meilės ryšio atradimas pamažu ėmė mane keisti kaip vyrą. Tiksliau pasakius, iš pradžių aš apskritai ėmiau suprasti, kad esu vyras! Nepaisant  potraukių, nepaisant nuodėmingų veiksmų ir minčių, buvau sutvertas vyru ir šita vaikystėje iš mano kraujo tėvo neįvykusi iniciacija prasidėjo toje neapčiuopiamoje nematomoje plotmėje iš mano dangiškojo Tėvo. Iš pradžių grįžo (ar apskritai atsirado) pasitikėjimas savimi kaip žmogumi, savivertės jausmas ir daugybė nenupasakojamų smulkmenų, kurios nuolatos, kiekvieną mėnesį ir šiandien išryškėja. Viskas vyksta taip, atrodo, lėtai, o iš tiesų – Dievo laiku. Kiekvieną kartą nupuolęs į pagundymą, atsistoju ir žinau, kad, nors suklupau jau šimtąjį kartą, Kristus yra su manimi. Esu kovos laukas. Šitaip atgavau viltį, turėtą vaikystėje, kad mano gyvenimas gali būti laimingas. Kas rytą pabudęs vis labiau priartėju prie Jo ir savo vyriškumo, kasdien vis labiau tapatinu save su stipriąja lytimi.

Man dvidešimt šešeri, vis dar esu homoseksualus. Gyvenu pasaulyje, kuriame homoseksualumas deklaruojamas kaip trečioji lytis, o Barackas Obama remia gėjų santuokas. Gyvenu pasaulyje, kuriame Bažnyčia pralaimi žmogaus teisių aktyvistams, o internetas ūžia nuo gėjams skirtų portalų, filmų, tekstų, įrodinėjančių homoseksualumo įgimtumą ir žmogaus teisę būti tuo, kuo nori būti, tuo, ką jauti ir ko trokšti. Ne taip jau seniai suvokiau, kad esu žmogus, identifikavau, kad esu lietuvis, dar vėliau pajutau, jog priklausau Kristaus Bažnyčiai, esu katalikas. Dabar prašau teisės būti vyru.