Zenekos nuotrauka

Su kuo būtų įdomu pasikalbėti apie mįsles ir paradoksus? Aišku, kad su poetu, rašytoju Donaldu Kajoku. O ypač dabar, kai ką tik pasirodė mįslingas, užburiantis jo romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Pasikalbėjome...

Mįslė, galvosūkis, kalambūras, paradoksas – kuri iš šių sąvokų Jums artimiausia? Kodėl?

Artimiausias, turbūt, paradoksas. Kartais atrodo, jog vykęs (nuolat vykstantis?), „teisingas“ paradoksas – jau ne kalbinio reiškinio ekvivalentas, o kažkas kita. Arba daug tikslesnis impulsas, atgarsis to, kas yra taip paprasta, kad protui tampa nesuvokiama.

Labai paprastų dalykų protas nemėgsta. Nors dažnai apsimeta, jog būtent to ir siekia.

Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna ir taip, kaip yra“ – man tai vienas įsimintiniausių posakių knygoje, kurį bebandant suprasti logika „susiriša į mazgą“. Bet ir „išsiriša“. Ir vėl „susiriša“... Kaip jis gimė?

Tai irgi tam tikras paradoksas. Kalbos gyvatė, ryjanti savo uodegą. Ratas. Ir sykiu kosminis perpetuum mobile. Pirmoji šio teiginio dalis, tarkim, gali konstatuoti pasaulio, būties, pirminės priežasties neišsemiamumą, o antroji – mūsų proto ribotumą. Bet nebūtinai. Gali būti net priešingai.

Intelektualiai, „filosofiškai korektiškai“ turbūt neįmanoma šio paradokso nei surišti į mazgą, nei išrišti. Gal todėl ir romanas baigiamas tokiu tarsi dvigubu viražu: teksto durys ir užsitrenkia, ir lieka atviros.

Ar Jūs pats mėgstate įminti mįsles, atrasti atsakymus? O gal to nesiekiat?

Nesiekiu. Labiau esu linkęs išsišluoti visas kudakuojančias vištas (mintis, idėjas) iš galvos, nes jos, ypač tos gudragalviškos, „būties mįsles“ menančios, iš esmės niekur neveda, paleidžia mus suktis vis tuo pačiu ratu. Bet ne visada pavyksta tai padaryti. Tada tenka minti mįsles ir ieškoti visokių atsakymų.

Nors teisingiau gal derėtų sakyti – ne tiek minti mįsles, kiek rūpintis jau egzistuojančiomis pasaulio proporcijomis, jų darna. Nei gyvenimas, nei meninė kūryba man nėra idėjos, intelekto šurmuliai, pasaulio kritika ar jo gelbėjimo receptai, aukso proporcijos, kurias nustatė anaiptol ne žmogaus protas. Jos ir yra tai, ką estetika paprastai stengiasi įvardyti kaip grožį, o etika – kaip gėrį.

Kokia Jūsų mėgstamiausia mįslė ar galvosūkis iš vaikystės?

Vieną ligi šiol atsimenu. Apie du raitelius, kurie jojo į miestą. Bet jojo taip lėtai, kad kelyje sutiktas senolis jų paklausė: „Jūsų tokie eiklūs žirgai, tai kodėl velkatės lyg žemę pardavę?“ Raiteliai paaiškino, jog juodu susilažino, o lažybas laimės tas, kurio žirgas antras perkirs miesto vartų liniją, todėl jie ir šliaužia it sraigės. „Lipkite nuo žirgų, aš jums kai ką pasakysiu“, – pakvietė juos senolis. O kai tuodu priėjo, jis ištarė jiems kelis žodžius, po kurių raiteliai šoko ant žirgų ir kiek įkerta nušuoliavo į miestą. Taigi – ką raiteliams pasakė senolis?

Ir ką gi pasakė?

Va ir neišduosiu. Čia ir yra tas galvosūkis, o senolio žodžiai man ligi šiolei lieka genialiai paprasto sprendimo pavyzdžiu.

Knygoje kai kurios mįslės pabaigoje išnarpliojamos, kai kurios lieka rūke. O kaip Jums pačiam atrodo: gal atsakymai į visas jas yra knygoje?

Siužetinės mįslės daugiau ar mažiau, man regis, išnarpliojamos paskutiniajame knygos skyriuje. Tačiau rašant romaną siužetas man nebuvo itin svarbus, jis tik vienas iš sudėtinių romano struktūros elementų. Puikiai suprantu G. Flaubert‘ą, kuris sakė: „Pasakojimas, kurį pradėjau, taip mažai mane domino, kad kelios dienos prieš sėsdamas rašyti buvau sugalvojęs „Ponią Bovari“ visai kitokią.“ Tiesą sakant, ir mane visai kiti dalykai domino labiau nei siužetas. Nors, kas be ko, siužetas, jeigu jį, kaip vieną iš arkliokų, pakinkai į romano vežimą, irgi turi būti subalansuotas, deramai dirbti savo darbą. Kad ir ne patį svarbiausią.

O štai tos mįslės, tos ūkanotos linkmės, tie klausimų ir abejonių virpesiai, dėl kurių gal ir buvo rašomas romanas, – ar yra knygoje atsakymai ir į juos?

Aišku, yra. Ir, aišku, nėra. Yra taip, tarsi visi atsakymai plevena ore, paprasčiausiame žmonių pašnekesyje, žvilgsnyje, rytiniame saulės spindulyje, pačiame klausime. Ir lygiai taip pat tenai nėra jokių atsakymų. Čia jau – iš kurio taško, kas ir kokiomis akimis pažiūrės.

Mūsų civilizacija įsikando tą homo sapiens terminą kone miršte pamiršusi, kad žmogus yra ir žaidžianti būtybė – homo ludens. Knygas irgi patartina skaityti vaikiškai žaidžiant. Surauktakaktiškai netampant smegenų raukšlelių, nervingai neglamžant sąmonės pamušalėlių. Net mokslo, mokslingas, pačias „rimčiausias“ (ir kabutėse, ir be) knygas. Nes tai, kas jose rašoma, niekados nebus taip rimta, kaip pats mūsų gebėjimas žaisti.

Nesybės. Jos šioje istorijoje skaitytoją lydi visą laiką. Leidyklai „Tyto alba“ paskelbus nesybių apibrėžimo konkursą, laimėjo toks apibrėžimas: „Nesybės – tai esybės (to, kas turi aiškų turinį ir ką mes suvokiame) opozicija, apimanti reiškinius, būtybes, kuriuos sąmoningai ir pasąmoningai jaučiame egzistuojant, esant šalia mūsų, bet nesugebame apčiuopti, paaiškinti jų esmės racionaliai.“ Ką Jūs manote apie šį apibrėžimą, ar sutinkate su juo?

Įdomus apibrėžimas, kone jungiškas. Sutinku, bet kaip ir su daugeliu racionalių apibrėžčių – tik iš dalies. Nes šiuo atveju koją mums pakiša kalba, kuri pati yra būties kūdikis ir geba naudotis vien būtyje išaugintu ar sukonstruotu instrumentarijumi. Ką turiu galvoje? Ogi: „Nesybės – tai esybės opozicija...“ Tikslu. Tačiau čia pat: „ opozicija, apimanti reiškinius, būtybes...“ Betgi būtybė yra tai, kas yra būtyje. O kur esančios / nesančios nesybės? Kalba mums leidžia operuoti Būties ir Nebūties opozicija, bet tik tiek. Bandydami pasižvalgyti po Nebūtį (čia jau paradoksas arba idiotizmas) mes vėl priversti operuoti Būties terminais, o tai jau nonsensas. Tęsdamas šią temą pacituosiu šypsningą ištraukėlę iš šiuo metu rašomos knygos „Lapės gaudymas“:

„Būtis, nebūtis, tariamas jų dualumas – kiek grynojo, o ir gerokai susidrumstusio proto spekuliacijų šiomis sąvokomis!

Ir kiekviena filosofinė sistema vis kitaip jas išgliaudo, o paskui ant tų lukštelių, kalbos vėjo pamušalėlių stato vis kitokį „visatos rūmą“.

O iš tiesų gal viskas darnu ir paprasta: nebūtis yra ta pati būtis, tiktai neturinti jokių būties savybių.

Ir priešingai.

Beje, priešingai netgi „truputėlį gražiau / negu iš tikrųjų / bet iš tikrųjų / viskas dar truputėlį gražiau“ (Antanas. A. Jonynas).“

Viename knygos skyriuje – „Žaliajame sąsiuvinyje“ – enciklopediškai aprašote kai kurias nesybes: čia pilna paradoksų,  sąmonių ir nesąmonių, tokių vietų, kurias perskaičius, būna, apima atpažinimo jausmas ir susimąstai arba juokiesi, arba  nieko nesupranti. Kokios būsenos turi būti žmogus, kad tai galėtų aprašyti? Kokios būsenos buvot Jūs rašydamas?

„Žaliajame sąsiuvinyje“ bandyta pažvelgti į kai kurias filosofines, teologines, socialines plius marazmatines, „kreizovas“ etc. Savo ir žmonijos idėjas, stebėti, kaip kartais beprasmiškai jos naikina prasmę, o kartais prasmingai išryškina beprasmybę; kartais naivokai gėrėtis jų persipynimais, neatmezgamais mazgais, kurie, rausiantis į juos iki loginės baigties, savaime yra juokingi. Tų idėjų yra ir buvo tiek ir tokių, kad kažkas ne veltui sakė: „Nebijok pasakyti nesąmonę – nepavyks; visas jas seniai jau pasakė didieji žmonijos protai.“

O dėl būsenos... Vėl šyptelsiu: tai būsena, kai vadovaujiesi ne sveiku protu, bet teisingu.

Ar galėtumėt pasakyti, kokią mįslę šiuo metu menat?

Minėjau, kad mįslių aš nemenu, bent jau stengiuosi to nedaryti. Bet jaučiu, kad šiuo metu vėl esu kažkokiam lauke, kuriame atsiranda tam tikros dvasinės ir intelektualinės įtampos, tačiau to lauko nei koordinačių, nei vardo, nei mąstymo linkmės tiksliau artikuliuoti kol kas neįstengčiau. Žmogus ir jį lydintis nuolatinis ilgesys? Ne, ne tai. Bažnyčios, Šventraščio ir Dievo santykis? Ne, irgi ne tai.

Baugi toji visus mus persmelkusi nuodėmė (mįslė, paslaptis?), kurią vadiname gyvenimu, ir sykiu – šventa. Kaip ir drama žmogaus, kuris priaugo iki tikėjimo, bet niekaip nesugeba priaugti iki bažnyčios. Ji per aukštai. Tada žmogus sako: „Dar nepasiekiau tokio lygio, kad galėčiau kaip lygus diskutuoti su filosofijos ar teologijos studentais. Kol kas retsykiais draugiškai pasišnekučiuoju tik su jų profesoriais.“

Kalbino Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Žurnalas „Aš ir psichologija“, 2012 lapkritis