Vaikai iš prigimties yra dvasingi, jie į šį pasaulį ateina atviri, pasitikintys, priimantys gyvenimą ir aplinkinius žmones plačiai atverta širdimi. Kelių mėnesių kūdikis gali taip įdėmiai ir susitelkęs žiūrėti suaugusiam į akis, jog atrodo, kad savo žvilgsniu pasiekia pačias sielos gelmes. Mažas vaikas elgiasi nuoširdžiai ir atvirai, jis pilnas ypatingo pasitikėjimo aplinkiniais ir vilties, jog pasaulis padarys viską, kad mažylis būtų saugus ir laimingas.

Per vaiką kalbą Dievas

Iš pradžių kūdikis besąlygiškai tiki ir pasitiki savo tėvais (ar kitais suaugusiaisiais, kurie juo rūpinasi), mažyliui aplinkiniai atrodo visagaliai, jie myli vaiką tokį, koks jis yra, ir tenkina visus kūdikio poreikius, vaikas tėvus sudievina, jis jaučiasi „kaip rojuje“. Todėl dažnai apima palaimos būsena, kai paimi mažą vaiko rankutę, arba atidžiai žiūri, kaip vaikas žaidžia ar miega – nes tuo metu per vaiką tarsi „kalba“ Dievas, atrodo, kad atsiveria kito, dvasinio pasaulio begalybė, nes mažylis toje dvasinėje realybėje yra visada, jam nereikia sąmoningai siekti vidinio nušvitimo. Taigi dvasingumas yra tai, ko mes, suaugusieji, turime mokytis iš vaikų – o ne atvirkščiai.

Ieškojimų kelyje

Šis pirminis kūdikio pasitikėjimas pasauliu ir aplinkiniais pamažu blėsta, ir vėliau žmogus turi pats sąmoningai išsiugdyti sugebėjimą tikėti, prasmės pojūtį, viltį ir saugumą. Todėl vaikui augant suaugusieji turi jam padėti susigaudyti dvasinių ir religinių ieškojimų labirintuose, turi vaikui suprantama forma perteikti dvasinio pasaulio realybę. Labai svarbu patiems tėvams įsisąmoninti savo požiūrį į dvasingumą, religingumą ir tai, kas vadinama virš-žmogiška, nes vaikai vis tiek kada nors užklaus apie tai, kas protu nesuvokiama ir apie ką galima kalbėtis tik remiantis tikėjimu. Pavyzdžiui, vaikai dažnai domisi tema apie stebuklus: „ar stebuklai gali atsitikti ne tik pasakose?“, „kas dovanoja žmonėms stebuklus?“, „ar tu, mama (tėte), tiki stebuklais?“, „ar stebuklus siunčia Dievas?“, „ar gali stebuklas įvykti blogam vaikui?“ ir pan. Ir ką jūs atsakytumėt į tokius nelengvus vaiko klausimus? Ogi pirmiausia jums reikia į tokius (ar panašius) klausimus atsakyti sau patiems, nes tik žinodami savo požiūrį, galėsite būti nuoširdūs ir atviri su vaikais.

Kitas žingsnis – leisti vaikui išsikalbėti ir turėti savo nuomonę, net jeigu ji nesutampa su jūsų. Gali būti, kad jūs nesidomite dvasiniais dalykais ir vaiko klausimai apie Dievą, dvasingumą ar religiją jums bus netikėti ar net nemalonūs, tačiau išklausykite vaiką, nenutraukite jo ir nekritikuokite, nekaltinkite, kad jis kalba nesąmones ar nereikšmingus dalykus. Juk jau išsiaiškinome, kad vaikai iš prigimties dvasingi, todėl jiems ir rūpi pasikalbėti apie viską, kas protu nesuvokiama.

Kada ir kaip puoselėjamas dvasingumas?

Religinės šventės. Per religines šventes vaikas gali prisiliesti prie to, kas būdinga daugeliui žmonių, o ne jam asmeniškai (kaip per gimtadienį).  Svarbu, kad per šias šventes būtų laikomasi ritualų ar papročių, kurie sujungtų šeimos, giminės narius, kad vaikas pasijustų pilnateisis šventės dalyvis. Taip pat svarbu švęsti ne tik „dėl pliuso“ ar todėl, kad „visi švenčia“, bet į šventes įdėti dalelę širdies, įsijausti į procesą, pakalbėti apie šventimo prasmę, paklausti, ką vaikui reiškia šita šventė, kaip jūs švęsdavote tada, kai buvote maži ir pan.

Religinių vietovių lankymas. Svarbu nepamiršti aplankyti vietovių, kurios turi religinę ar dvasinę aurą: bažnyčių, vienuolynų, šventų vietų ir pan. Taip pat galima pakalbėti apie tas vietas, supažindinti vaiką su jų ypatingumu, papasakoti, kodėl būtent jos yra šventos. Dar galima pasikalbėti apie įvairius šventaisiais paskelbtus žmones, jų gyvenimą, ieškojimus ir atradimus.

Malda. Malda sukuria šventai pagarbią nuotaiką, gali nuraminti, pakylėti virš kasdienybės. Melstis galima ir savais žodžiais, tiesiog pasikalbėti su Dievu, pasipasakoti, kas įvyko, padėkoti Dievui, ko nors paprašyti. Gali melstis visa šeima kartu, gali vaikas pats asmeniškai. Jeigu šeima meldžiasi kartu – vaikams patinka susikibti už rankų, nes taip išgyvenamas bendrumo, meilės ir harmonijos jausmas. Vaikai mėgsta vakarinę maldą, kuri skirta padėkoti Dievui už praeitą dieną, taip pat – maldą prieš valgį. Dar vaikai labai noriai išmoksta angelui sargui skirtas maldas, ir apskritai vaikui labai saugu žinoti, kad jį saugo ir lydi būtent jo asmeninis angelas sargas.

Gamta. Gal pasirodys keista, bet gamta pati savaime yra dvasinga. Būdamas gamtoje, vaikas nusiramina, atsipalaiduoja, išgyvena pilnatvės ir harmonijos jausmus, tarsi susisiekia su kažkuo, aukštesniu už jį. Svarbu pastebėti gamtos grožį, garsus, kvapus, spalvas: paukščių klegėjimą, vėjo ūžesį, ryškų saulėlydį, rudens kvapą, spalvotus medžių lapus. Ir nepamiršti pabūti ramiai ir neskubėti, tiesiog pastovėti ir visu savimi pajusti gamtą. Vaikui labai patinka stebėti, kaip keičiasi metų laikai, žiūrėti, kokie gamtos skirtumai matosi kiekvienu metų laiku. Taip pat galima pažymėti ir atšvęsti gamtos virsmo šventes: pavasario ir rudens lygiadienius (kai diena ir naktis būna tos pačios trukmės), trumpiausios nakties šventę (Jonines), Šv. Kalėdas (kai būna ilgiausia naktis). Kelionių metu irgi reikėtų nepamiršti iš tikrųjų pabūti gamtoje, pajusti visą jos skleidžiamą galią ir poveikį.

Atjauta. Dvasingumą patirti galima rūpinantis kitais, ypač silpnesniais ar sunkiau gyvenančiais už save. Veskitės vaikus, kai į vaikų globos namus nešate atiduoti išaugtus rūbelius ar žaislus, pamaitinkite beglobius gyvūnus, duokite išmaldos seneliams, užjauskite skriaudžiamus ar patyčias patiriančius vaikus iš darželio ar mokyklos, pasikalbėkite apie pasaulyje atsitinkančias stichines nelaimes, liūdėdami dėl žuvusiųjų ir pan. Būdamas gailestingas, užjaučiantis, vaikas išeina iš savo egocentrizmo ir taip susitinka su kažkuo didesniu, prasmingesniu ir gilesniu, negu tik jo AŠ, bet tuo pačiu, galėdamas padėti, jis pasijunta stiprus, reikalingas ir svarbus.

Mirties tema. Net jeigu ir skambėtų paradoksaliai, akistata su mirtimi leidžia išgyventi gilų dvasingumą ir prasmingumą. Tik žinojimas, kad esame mirtingi, suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir norą gyvenimą patirti pilnatviškai, džiaugtis kiekviena diena. Vaikai apie mirtį klausinėti pradeda labai anksti, dažnai dar nesusidūrę su artimųjų netektimi. Savo klausimais jie ieško gyvenimo prasmės, nori į kažką atsiremti ir gauti atsakymus, kurie garantuotų aiškumą ir saugumą. Būtinai atsakykite į šiuos klausimus, nes kitaip jie daugiau neišdrįs apie tai kalbėti. Į vaikų klausimus reikia atsakyti tiesiai, drąsiai ir nuoširdžiai, mirtį apibūdinti kaip gyvenimo dalį, kaip perėjimą iš vieno pasaulio į kitą, kaip virsmą. Taip pat pravartu pasikalbėti apie tai, kas atsitinka po mirties, kur nukeliauja mirusiojo siela, kad mes galime prisiminti tuos, kurie mirė, tęsti jų gerus darbus, melstis už juos.

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale „Mažylis“, 2011 nr. 4

Straipsnio autorė yra psichologė- psichoterapeutė

Tel. nr. 8-685-15118