Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu, tęsdamas Tikėjimo metams skirtą katechezę, popiežius Benediktas XVI sakė, kad šiandien, kaip visi puikiai žino, netrūksta sunkumų ir išbandymų, su kuriais tenka susidurti tikėjimui. Jis dažnai nesuprantamas, neigiamas, atmetamas, cituoja popiežiaus žodžius Vatikano radijas.

Praeityje Vakaruose, krikščioniška vadintoje visuomenėje, tikėjimas buvo ta aplinka, kurioje vyko žmonių gyvenimas, daugumai Dievas buvo svarbus kasdieniuose reikaluose. O jei kas netikėjo, turėjo kitiems paaiškinti savo netikėjimo priežastis. Dabartiniame pasaulyje kitaip – tai tikintis žmogus turi teisintis, kodėl jis tiki. Pradedant Apšvietos laikais pradėjo intensyvėti religijos kritika. Atsirado ateistinių sistemų, skelbusių, kad Dievas yra tik žmogaus proto projekcija, tik iliuzija ar daugybės visuomenės gyvenimą veikiančių susvetimėjimo formų produktas. Praėjusiame šimtmetyje matėme spartaus sekuliarizmo procesą, kuris vadovavosi visiškos žmogaus autonomijos pretenzija. Pasak jos, žmogus yra visko kūrėjas ir visko matas, o kūrinio pagal Dievo paveikslą ir panašumą idėja tik menkina jo didybę. Mūsų laikais atsirado tikėjimui itin pavojingas reiškinys – praktinis ateizmas, kuris neneigia tikėjimo tiesų ir religinių apeigų, tačiau jas laiko nesvarbiomis, negyvenimiškomis ir nereikalingomis.

Iš tiesų, - sakė Šventasis Tėvas, - atskyrimas nuo Dievo žmogų suredukuoja iki vieno matmens, iki vien horizontalumo, ir toks žmogaus sumenkinimas buvo viena priežasčių, dėl kurių atsirado tiek žalos praėjusiame amžiuje padarę totalitarizmai, o taip pat ir dabartinė vertybių krizė. Nuvertinus žmogaus ryšį su Dievu, aptemo ir etinis horizontas, užleidęs vietą reliatyvizmui ir dviprasmiškai laisvės sampratai, kuri žmogaus neišlaisvina, bet padaro priklausomą nuo stabų. Jei Dievas išstumiamas iš dėmesio centro, taip pat ir žmogus praranda savo vietą. Nenustojo galioti ta sena išmintis, apie kurią byloja Prometėjo mitas. Žmogus mano, kad jis pats gali tapti dievu, gyvybės ir mirties viešpačiu.

Bažnyčia, visai tai suprasdama ir būdama ištikima Kristaus siuntimui, nesiliauja skelbusi tiesos apie žmogų ir jo likimą. Tai labai sintetiškai paaiškina Vatikano II Susirinkimas: „Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui“ (Gaudium et spes 19).

Tad kaip tikėjimas turėtų reaguoti į ateizmą, skepticizmą, vertikaliojo matmens nepaisymą, idant mūsų laikų žmogus ir toliau keltų klausimus apie Dievą ir eitų Dievop vedančiais keliais? Pasak popiežiaus į tai galima labai sintetiškai atsakyti trimis žodžiais: pasaulis, žmogus, tikėjimas.

Pirmasis žodis – pasaulis. Manau, - sakė Benediktas XVI, - kad šiuolaikinis žmogus turėtų susigrąžinti sugebėjimą kontempliuoti kūriniją, jos grožį, jos struktūrą. Pasaulis juk nėra beformė masė. Kuo geriau jį pažįstame, atrandame jo nuostabius mechanizmus, tuo aiškiau matome ir planą, kuriantįjį protą.

Antrasis žodis – žmogus. Šv. Augustinas yra ištaręs garsiąją frazę, kad Dievas yra man artimesnis už patį mane, kad žmogui reikia grįžti į save, nes jo viduje glūdi tiesa. Šiandieninio gyvenimo triukšmas stumia į depresiją ir daugeliui yra iškilusi grėsmė nematyti šio svarbaus aspekto.

Trečiasis žodis – tikėjimas. Ypač dabartiniais laikais neturėtume užmiršti, kad kelias, vedantis į Dievo pažinimą ir susitikimą su Juo, yra gyvenimas tikėjimu. Kas tikėjimu vienijasi su Dievu, tas atsiveria jo malonei ir meilei. Tikėjimas – tai susitikimas su istorijoje kalbančiu ir veikiančiu Dievu, keičiantis mūsų mąstyseną, vertybinius sprendimus, pasirinkimus ir veiksmus. Tai ne iliuzija, ne bėgimas nuo tikrovės, ne patogi priebėga ar sentimentalizmas, bet gyvenimas Evangelija, žmogų išvaduojančia Gerąja naujiena, ir jos skelbimas. Šiandien, - sakė popiežius, - daugelis žmonių gana ribotai suvokia krikščionių tikėjimą, supranta jį tik kaip tam tikrų tiesų ir vertybių sistemą, o ne kaip istorijoje apsireiškusio Dievo tiesą, Dievo, trokštančio asmeniškai bendrauti su žmogumi, užmegzti su juo meilės ryšį. Viso krikščioniškojo mokymo ir visų vertybių pagrindas yra Jėzuje Kristuje įvykęs Dievo ir žmogaus susitikimas. Krikščionybė tai ne tik moralė ar etika, bet pirmiausia meilės įvykis, susitikimas su Jėzumi, jo priėmimas.