Retas kuris kretingiškis nėra girdėjęs apie Šv. Antano namelį, pastatytą 1933–1934 metais tuometinio Lietuvos Pranciškonų brolijos provincijolo, šviesuolio tėvo Augustino Dirvelės rūpesčiu. Pastato pirminė paskirtis turėjo būti prieglauda per Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravusiems ir senatvėje sugrįžusiems tautiečiams. Deja, tam tikslui pastatas tarnavo neilgai.

1940 m. Lietuvą okupavusi TSRS kariuomenė pastatą nusavino ir jame įkurdino NKVD 105-osios pasienio rinktinės štabą, o rūsiuose ir I aukšte – areštinę, kurioje laikė Vokietijos – TSRS pasienyje suimtus, antitarybine veikla apkaltintus bei kitus režimui neįtikusios žmones. Kaip kalėjimas pastatas tarnavo ir hitlerinės Vokietijos okupacijos metais. Šv. Antano namelio rūsiuose 1940–1945 m. kalėjo tūkstančiai žmonių: lietuvių, žydų, lenkų, prancūzų... Ne vieną jų ištiko žiaurus likimas: dešimtys jų nužudyti Rainių miškelyje, šimtai pradingę TSRS kalėjimuose ir konclageriuose, sušaudyti Kveciuose ir Kretingos žydų kapinėse, mirę kankinių mirtimi pačiame kalėjime.

Taip atrodė Šv. Antano namelis netrukus po jo pastatymo. Pastatas dar nenutinkuotas, dešinėje pusėje matyti koplyčia (nuotrauka publikuojama pirmą kartą).

1989 m. vykdant Šv. Antano namelio remonto darbus rūsiuose po tinko sluoksniu buvo aptikti čia kalėjusių žmonių sienose įrėžti vardai, pavardės, įrašai bei piešiniai. Juos ištyrė, užfiksavo ir surinktą medžiagą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui perdavė istorikai Julius Kanarskas ir Rita Trimonienė, dalis surinktos medžiagos buvo publikuota žiniasklaidoje.

Nors po to praėjo jau daugiau negu 20 metų, taip ir nepasinaudojome galimybe Šv. Antano namelyje įkurti muziejų, kuriame Lietuvos gyventojai ir užsienio turistai galėtų sužinoti apie šio garsaus pastato istoriją, bolševikinių ir fašistinių okupantų piktadarybes Žemaitijos žemėje. Taip būtų įamžintas ir čia kalėjusių, dažnai tragiško likimo žmonių atminimas. Juo labiau kad tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje yra tik Vilniuje – tai buvę KGB rūmai, tapę vienu iš labiausiai turistų lankomų vietų šalies sostinėje.

Neabejočiau, kad Šv. Antano namelyje įkurtas muziejus papildytų žymių ir lankomų vietų Kretingoje sąrašą. Manau, kad šiandien ar rytoj tai padaryti ne vėlu, nes dar gyva mūsų istorinė atmintis, nors tų dienų gyvų liudininkų belikę tikrai nedaug.

Mūsų šalyje sparčiai atnaujinami bažnyčių ir vienuolynų pastatai, pasinaudojant Europos Sąjungos fondų lėšomis, pastatai pritaikomi turizmo reikmėms. Muziejaus įkūrimo idėją galėtų paremti ir užsienio šalių, kurių piliečiai kalėjo Šv. Antano namelyje, vyriausybės bei fondai. Praleisti tokią progą būtų nedovanotina
klaida. Juk istorinio paveldo išsaugojimas yra vienas iš tautos sąmoningumo, kultūros klestėjimo sąlygų. Bijau, kad dar po 20 metų tai padaryti jau gali būti neįmanoma. Manau, kad istorijos išsaugojimu suinteresuoti turėtų būti ir pastato savininkai vienuoliai pranciškonai, juo labiau kad šiandien pastatas yra sparčiai tvarkomas ir atnaujinamas.

Šv. Antano namelis iš kitos Akmenos upės pusės.

Mano galva, Šv. Antano namelis – geriausia vieta įamžinti ir pačios Pranciškonų brolijos veiklą Kretingoje, nes ji neabejotinai turėjo ir turi didžiulę teigiamą įtaką ne tik Kretingai, jos istorijai, kultūrai ir švietimui, bet ir visai Žemaitijai bei Lietuvai. Įkūrus muziejų būtų įamžintas atminimas ir tokių šviesuolių kaip tėvas A.Dirvelė ir kitų, apie kuriuos eilinis žmogus yra girdėjęs tikrai nedaug. O tai buvo dvasios milžinai, savo gyvenimą paskyrę žmonėms. Vienuolių, istorijos entuziastų rūpesčiu yra sukaupta nemažai istorinės medžiagos, kuri turi būti prieinama visuomenei. Suprantama, kad broliai pranciškonai užimti ganytojiška ir dvasine veikla, bet juk ir istorinės atminties išsaugojimas, jaunosios kartos supažindinimas su praeitimi – tai taip pat žymi dvasinės veiklos dalis.

Nuo brolių pranciškonų veiklos atkūrimo praėjo daugiau negu 20 m., ir to laikotarpio istoriniai dokumentai, nuotraukos ir relikvijos taip pat tapo istorijos dalimi. Tad pats laikas juos surinkti ir išsaugoti. Muziejaus įkūrimu Šv. Antano
namelyje suinteresuota turėtų būti it Kretingos rajono valdžia, kurioje lyg ir papūtė nauji vėjai. Veikiant išvien galima daug pasiekti, ir tai turėtų tapti Kretingos politinio, kultūrinio ir dvasinio elito bei eilinių miestelėnų tikslu.

„Pajūrio naujienos“, www.pajurionaujienos.lt