Kai gyvenau Vilniaus universiteto bendrabučių komplekse Saulėtekio alėjoje, paprastai vadinamame Kamčiatka, žiūrėdamas į fizikų bendrabutį galvodavau, kad po kiek metų jis turėtų būti sagstyte nusagstytas memorialinėmis lentomis. Galiu beveik lažintis, kad jei Lietuva kada nors susilauks Nobelio premijos laureatų, pirmieji bus fizikai. O jei jau fizikai, tai jie šiame bendrabutyje bus jei ne gyvenę, tai bent užsukę pas kursioką butelio perlaužt. Ten, ant geltonų plytų mūro, tos atminimo lentos turėtų itin gerai matytis, skirtingai nei ant istorijos patamsintų Senamiesčio ar centro namų, ant kurių jos paprastai kabo ir, pripažinkite, retai kada patraukia akį.

Apskritai paminklinė lenta yra keistas žanras. Kada paskutinį kartą ją matėte, kada atkreipėte į ją dėmesį, kada susidomėjote žiniasklaidos pranešimais, kad ji bus kur nors kam nors atidengiama?

O juk jų yra, ir ne taip jau mažai! Bent jau gerokai daugiau nei paminklų, tačiau jei paprašyčiau išvardyti tris jūsų gyvenamame mieste esančius paminklus ir tris paminklines lentas, veikiausiai paminklai problemų nesukeltų (žinoma, jei jų yra), o štai lentos – kas kita...

Sykį pamatęs, kad ant namo, kuriame gyvenu, taip pat kabo memorialinė lenta, ėmiau skaičiuoti, o kiek jų praeinu kasdien. Ir ką gi, paaiškėjo, kad, nepriklausomai nuo maršruto, kasdien praeinu pro mažiausiai dvi (neskaitant tos, kuri ant mano namo sienos). Turint omenyje, kad mano kasdieniai žygiai pėsčiomis retai kada trunka ilgiau nei 10 minučių, kulniuoju net keleto įžymybių pėdom - neblogai!

Jei susipratote, kad nepraeinate jokių paminklinių lentų – nenusiminkite, jūs tikrai ne vienas toks. Atminimo lentos dažniausiai kabo miestų centruose ar senamiesčiuose, tai yra tokiose miesto vietose, kuriose gyventojų ne tiek jau ir daug, maža to, daugelis miesto gyventojų apskritai retokai čia užsuka. O jei ir užsuka, tai dažniausiai darbo reikalais ar pasilinksminti. Abiem atvejais dairymasis po fasadus ieškant paminklinių lentų nėra nei apsilankymo tikslas, nei svarbi jo dalis.

Žinoma, pasitaiko tų lentų ir naujuosiuose rajonuose. Štai Sausio 13-osios aukos šiuo būdu pagerbtos Lazdynuose ir Karoliniškėse. Vienas iš šių lentų iniciatorių interviu džiaugiasi, kad prie jų susiburia kaimynai, uždega žvakeles, pagerbia žuvusiųjų atminimą. Vadinasi, čia memorialinės lentos išties atlieka žanro nurodomą funkciją – primena, jog čia gyvenęs jūsų kaimynas, kurį veikiausiai dar pamenate, šį bei tą nuveikė.

Skirtingai nei senamiesčiuose, kurių gyventojų dėl įvairiausių, ne tik istorinių aplinkybių, niekas nei prisimena, nei apskritai žino. Galbūt todėl į memorialines lentas gana dažnai žiūrime paprasčiausiai kaip į savotiškus legalius grafičius, padarytus dailininkų. Netgi Visuotinė lietuvių enciklopedija moko taip žiūrėti, greta skurdokos istorinės informacijos apie žanro kilmę („plito nuo XIX amžiaus...“) pabrėždama, jog paminklinių lentų yra sukūrę R. Antinis, K. Bogdanas, A. Sakalauskas, V. Grybas, V. Narutis, A. Šlapikas, S. Žirgulis, A. Žukauskas, V. Žuklys. Nors, tiesą sakant, užrašas Solomon ant sienos vis tiek dažniausiai byloja didesniam kiekiui jį reginčiųjų, nei kokia nors atminimo lenta. Išsilavinimo spragos?

Esu vartęs knygelę - Londono memorialinių lentų gidą, Berlyno atminimo lentų sąrašą su aprašais galima rasti internete. Tačiau, pavyzdžiui, Vilniaus paminklinių lentų gido nėra. Tai visai nereiškia, kad niekam nerūpi žymūs vilniečiai ir jų gyvenimai. Žinoma, rūpi. Tačiau net Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ plevena kažin kokioje erdvėje virš miesto, dažniausiai taip ir nesusieti su konkrečia gatve, namu, laiptine, tarsi jie būtų gyvenę visur ir niekur. O juk miesto istorija susideda iš gatvių ir namų istorijos, o ši savo ruožtu susideda iš gausybės kasdieniškų jų gyventojų darbų ir rūpesčių, džiaugsmų ir nevilčių, kurie ilgainiui dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasimiršta.

Kažin, ar Vilniaus memorialinių lentų čempionas – jaunasis Adomas Mickevičius (jam skirtos net penkios lentos (o kur dar paminklas!), sėsdamas rašyti kokio eilėraščio, manėsi tveriąs lenkų literatūrą. Abejoju, tačiau esu tikras, kad, einant nuo vienos jam skirtos lentos prie kitos, būtų galima papasakoti visai neblogą istoriją, pilną ne tik poezijos, bet ir meilės, draugystės, politikos, o gal net alkoholio ir muštynių. Ir šitai yra neabejotinas memorialinių lentų privalumas, mat paminkle tam pačiam Mickevičiui to visai nematyti. Ten pakylėtas virš kasdienybės didis poetas mąsliai žvelgia į vakarus. O namuose, pažymėtuose jo atminimo lentomis, jis eidavo į tualetą...

Sakyčiau, kad labiau nei kunigaikštiškos didybės, daugiakultūrinio, daugiataučio, multireliginio metropolio legendos Vilniuj (o ir dažnam kitam Lietuvos miestui) šiandieną reikia jo žmonių istorijų, papasakotų toje aplinkoje, kur jos ir vyko.

Jei paminklinės lentos ir turi kokią prasmę, tai tik paversti kokį įvykį ar asmenybę kūnišku. Parodyti, kad jis ar ji gyveno šitame name, purvinus batus nusipurtydavo prie tų pačių slenksčių, žiūrėdamas pro tuos pat langus rytais gerdavo kavą ar arbatą, nuo jo kosulio aidėdavo visa laiptinė, ir būtent šitas sienas jis bandė drebinti savo knarkimu...

Ir nepaisant to, o gal ir dėl to jis ar ji kažkam dar ir šiandieną šį bei tą reiškia...