Tęsiame straipsnių ciklą „Tikėti ir pasitikėti“, skirtą Tikėjimo metams. 

Matematikos ir logikos profesorius Lewis Carrollis viename savo knygos „Alisa stebuklų šalyje“ skyrių vaizduoja tokį epizodą. Vikšras klausia Alisos, kurios ūgis visą dieną netikėčiausiai keičiasi: „Kas tu esi?“ Alisos atsakymas, manau, atspindi egzistencinę tiesą apie kiekvieną iš mūsų: „Aš... aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas dabar esu... žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau...“ (Bio)logiškai žiūrint, mes nuolat keičiamės – kiekvienoje ląstelėje tiksi daugybė laikrodžių, ir net pats bandymas atsakyti į klausimą „Kas esu?“ mus čia pat keičia. Tačiau net dramatiškame virsme, tokiame kaip vikšras-kokonas-drugelis, išlieka tęstinumas. Analogiškai šiai gamtinei tikrovei, mūsų tapatybė įsišaknijusi kažkame, kas nėra pavaldu kaitai, nors ir egzistuoja tik (apy)kaitos dėka. Vis tik, kaitos ir vystymosi iššūkiai tampa viena priežasčių, kodėl tapatybė kartais tokia trapi.

Ankstesniame straipsnyje iš ciklo „Tikėti ir pasitikėti“ kalbėjau apie krikščioniškos tapatybės krizę ir galimas prielaidas, glūdinčias vartotojiškoje kultūroje ir hermeneutiniame krikščionybės pažeidžiamume. Manau, kad Alisos ir vikšro istorija mums ne tik sufleruoja dar vieną tapatybės trapumo priežastį, glūdinčią kaitos keliamame iššūkyje. Ji taip pat nukreipia, kur ieškoti atsakymo tapatybė krizės akivaizdoje. Pabandykime palaipsniui iki šio atsakymo atkeliauti.

Šiuolaikinis teologas Michaelis Himesas sako, kad gyvenime yra du svarbiausi ir sunkiausiai atsakomi klausimai: „Kas aš esu?“ ir „Kas yra Dievas?“ Kartu su Lewis Carrollio Alisa turime pripažinti, kad remdamiesi savo patirtimi į pirmąjį klausimą galutinai atsakyti esame nepajėgūs. Bet jei mes esame slėpinys patys sau, tuo labiau Dievas mums yra slėpinys. Lyg knyga, kurią pritraukus prie pat akių ar padėjus į kitą kambarį paprastai tampa neįskaitoma, taip ir mes sau esame per arti, o Dievas mūsų atžvilgiu radikaliai kitoks, tad abu nesiduoda „perskaitomi.“ Dievo slėpinio neaprėpiamumą šv. Augustinas taikliai apibūdino sakydamas: „Jei supranti, tai nėra Dievas. Jei galėjai suprasti, vadinasi supratai kažką kitą vietoj Dievo. Jei galėjai suprasti net iš dalies, apgavai save savo paties mintimis.“

Ir vis tik mumyse gyvena troškimas ir būtinybė, kartais atpažįstama tik neaiškaus ilgesio pavidalu, atrasti lęšį ar žiūronus, su kurių pagalba raidžių nebereiktų spėlioti. Tam, kad nepertempdami regėjimo ir be klaidų galėtume perskaityti du svarbiausius gyvenimo tekstus apie Dievą ir save, mums reikia kažko, kas nesiremtų vien mūsų pačių patirtimi ir supratimu. Krikščionys čia sako dar aiškiau: mums reikia Apreiškimo. Krikščioniškasis Apreiškimas iš karto duoda atsakymą į abu klausimus – į tai, kur glūdi galutinė mūsų tapatybė, ir į tai, kas Dievas yra. Biblinėje tradicijoje šie du slėpiniai nuo sukūrimo iki atpirkimo glaudžiausiai susiję. Anot Pradžios knygos, žmogus sukurtas pagal/į Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1,27). Išganymo istorijos kulminacijoje – Jėzaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus asmenyje, apreiškiamas Dievo ir tikrojo žmogiškumo slėpinys. Persiimdami Jėzaus troškimais, nuostatomis, veikimo būdu, krikščionys nuolat mokosi, ką reiškia būti tuo, kuo esame sukurti – Dievo atvaizdu.

Tačiau Apreiškimas nėra Apibrėžimas. Apreiškimas kreipiasi į pamatinį žmogiškos egzistencijos ir tapatumo klausimą, bet ne pateikdamas ant lėkštutės visus atsakymus, o pakviesdamas į santykį su pačiu Atsakymu – slėpiningu Dievu, kuris nuo pasaulio pradžios nori būti pažįstamas kaip save dovanojanti meilė. Šv. Augustinas, tęsdamas savo apmąstymus apie Dievo slėpinį, rašė: „Kontempliuoji, koks Dievas yra? Visa, ką įsivaizduoji, Dievas nėra. Visa, ką mąstai, Dievas nėra. Bet jei nori bent kiek paragauti, kas Dievas yra, žinok, kad Dievas yra meilė, ta pati meilė, kuria mylime vienas kitą.“ Jo žodžiuose ataidi šv. Jono liudijimas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16). Dažnai pasiduodame pagundai Apreiškimą „sutramdyti“ susiaurinant iki tiesų apie Dievą rinkinio. Tačiau Apreiškimas nėra tiesų rinkinys. Apreiškimas net nėra tik Šventasis Raštas ar Bažnyčios Tradicija, nors kartu šie ir sudaro vieną Dievo žodžio lobį, kuris yra tarsi Dievo tikrovę atspindintis veidrodis (plg. DV #7). Kaip moko II Vatikano Susirinkimas, Apreiškimas yra mylinčio Dievo savęs atskleidimas istorijoje tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, visa savo gelme sušvintantis Kristuje, „kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (DV #2). Taigi, Dievas Apreiškime yra kartu ir davėjas, ir dovana, ir net žmogiško gebėjimo priimti šią dovaną tikrasis šaltinis.

Kristuje Dievas save atskleidžia kaip pačią meilę. Anot šv. Jono Pirmojo laiško, Dievas yra ne šiaip meilė. Iš keleto galimų graikiškų terminų meilei nusakyti šv. Jonas vartoja žodį agape. Taigi, Dievas pirmiausia nėra philia, draugystės meilė, eros, juslinė meilė, storge, šeimos narių tarpusavio meilė. Nors nesuklystume sakydami, kad iš Dievo kyla kiekviena meilė, vis dėlto, anot šv. Jono, Dievą geriausiai apibūdina žodis agape. Tai yra save dovanojanti meilė, kuri nieko nesitiki sau mainais, net ačiū. Dievas toks yra ir toks buvo dar prieš pasaulio sukūrimą. Taigi, Jis savo esme turėtų būti Dievas santykyje. Krikščionims tai – Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Anot šv. Augustino, Švenčiausiosios Trejybės asmenų tarpusavio ryšys yra tobula agape. Švenčiausiosios Trejybės slėpinį jis aiškina per Mylinčiojo, Mylimojo ir juos jungiančios Meilės analogiją.

Ką visa tai reiškia mūsų klausimui „Kas aš esu“? Jei esame sukurti pagal paveikslą to, kuris yra save dovanojanti meilė, mūsų egzistencijos pagrindas irgi yra savęs dovanojimas. Visos Evangelijos vieną sakinį vieningai priskiria Jėzui – būtent „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 24; panašiai Mk 8, 35; Mt 10, 39; 16:25; Jn 12, 25). Daugeliui ši Šv. Rašto vieta atrodo nesuprantama, „per kieta“. Taip yra tol, kol žvelgiame į ją kaip į įsakymą. Tačiau, kaip pažymi Michaelis Himesas, šiuos žodžius galima suprasti ne kaip įsakymą, bet paprasčiausią fakto konstatavimą ar dėsningumo nusakymą: taip jau yra – jei savęs nedovanoji, neegzistuoji. Jei save dovanoji – tu negali neegzistuoti. Jėzaus asmenyje mes regime tokios meilės – meilės, kuri atiduoda save visiškai – įsikūnijimą. Jis atiduoda save iki galo – žodis „Atlikta“ nuo kryžiaus tarsi sako: „Nieko neliko, viskas atiduota.“ Ir kapas nebegali to sulaikyti – nes nebėra ką laikyti...

Tikiu, kad krikščioniškojo tapatumo laidas ir yra tikėjimo bei pasitikėjimo atsakas į save apreiškiančią ir dovanojančią Meilę. Keičiantis mūsų bendruomenių ūgiui ir svoriui, keičiantis pasaulio, kuriame jos egzistuoja, papročiams, kalbėsenai ir jausenai, ši dieviška Meilė prisitaiko prie mūsų žmogiškumo, kad patrauktų kiekvieną į savo glėbį ir išgelbėtų. Ji iki galo atsiskleidžia Jėzuje, kuris, anot Karlo Rahnerio, „užmiršo save dėl Dievo ir išgelbėjimo reikalingų žmonių, ir egzistavo tik šiame užmiršimo procese“. Savęs užmiršimas Evangelinėje žinioje paradoksaliai tampa keliu į tikrąją tapatybę. Klausimas „Kas aš esu?“ iš esmės netenka prasmės, jei jo nelydi klausimas „Kas yra kitas?“ Savo ruožtu ir į šį klausimą galutinį atsakymą randame tik kapituliuodami prieš didžiausios artumos ir nesuvokiamybės slėpinį, kuriame „gyvename, judame ir esame“.