A.Jonkutė. Neregimųjų atvaizdai. Drobė, aliejus, 205 x 155 cm, 2012

Lapkričio 22 d., ketvirtadienį, 18 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1/ Vilniaus g. 2, Kaunas) atidaroma Agnės Jonkutės tapybos ir fotografijos paroda „Neregimųjų atvaizdai”.

Pasak Agnės Jonkutės, „tapybos ir fotografijos darbų ciklas „Neregimųjų atvaizdai“ tęsia mano „pasivaikščiojimą“ po tuščias erdves, vietas. Vietas, kur stabtelėjęs laikas. Objektas, kitaip tariant, „portretuojamasis“ - nykokas, dažnai gamyklos, požeminio garažo, tuščio muziejaus ar galerijos interjeras. Pasirinktos vietos yra sukurtos žmogaus ir žmogui, paprastai šiose erdvėse yra žmonių. Užtikus tokią erdvę be žmonių apima keistas tuštumos jausmas, ko gero, panašus Palei pabudus tuščiame pasaulyje (J.Sigsgordas „Palė vienas pasaulyje“). Paties žmogaus atvaizdo nebėra, bet visgi žmogaus buvimas, tiksliau, nuėjimas yra numanomas.

Vizualia kalba įdomu prisiliesti prie būvio, kai niekas nevyksta, yra tik stebėtojas ir gana nyki aplinka, jokios egzotikos, jokio šoko, jokių dekoracijų, kaip išvalyta kasdienybė, kelianti nuobodulį. Man įdomus žmogus kaip stebėtojas ir tuščios erdvės, šiuo atveju fiziškai neapkrautos ir išvalytos architektūrinės erdvės, santykis, kai, nurimus informaciniam triukšmui, stebėtojui atsiveria kasdienybėje „pasimetęs“ grožis. Man ypač įdomus šviesos kelias paviršiumi, jos pasirodymas bei išnykimas.

Fotografija mano darbuose atsiradusi kaip įrankis, padedantis atsirasti aliejinei tapybai ir galutiniame rezultate numanoma kaip „pilkasis kardinolas“. Šį kartą parodoje pristatau ir keletą fotografijų, atsiradusių išsitraukus šimtametį medinį aparatą, sumeistrautą mano prosenelio.

Šio sumanymo siekis „užaštrinti“ žvilgsnį, pastabumą, pabudinti nuostabą be susijaudinimo, kai žiūrovui jau nebereikės kurti specialios aplinkos, jis pastebės „savaime suprantamus“ dalykus, tas būvis taps atpažįstamas, kaip sutikus seną pažįstamą, bus malonu su juo praleisti keletą minučių.

Ar tai įdomu tik man? Šio būvio, būsenos „nevienadieniškumą“ pasitvirtinau vėl atidarytame renovuotame Stedelijk muziejuje Amsterdame, kai pirkdama bilietą buvau perspėta, kad nepamatysiu muziejaus kolekcijų, o tik daug tuščių erdvių ir tik keletą specialiai šioms erdvėms kviestų menininkų kūrinių, bet pati muziejinė erdvė ir taps kultūriniu potyriu. Vėlgi, kaip ir pirmą kartą apsilankius šiame muziejuje, „gyvai“ pamatyti modernizmo ir postmodernizmo klasikai smogė, atverdami kūniškus potyrius. Įvykusioji Gadameriškoji atvertis paskatino domėtis stebėtojo patyrimu. Taip ir apsilankius po dešimties metų tame pačiame muziejuje „gavau palaiminimą“ toliau gilintis į Nieko, Tuštumos vaizdinio praktinį poveikį žmogui kaip sustojimo, pauzės būtinybę perkrovos pasaulyje”, – teigia A.Jonkutė.