Jau kurį laiką diskutuojame apie lietuvių tapatybę. Šįkart norėjosi pakalbinti žmogų, kuris, būdamas lietuvis ir gyvendamas Lietuvoje, kartu turi privilegiją pažvelgti į tautinį tapatumą iš šono. Šią galimybę Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantui, Tolimųjų Rytų studijų dėstytojui Konstantinui Andrijauskui suteikia dvitautė kilmė. Gimęs ir augęs Lietuvoje, jis turi ir rytietiško, Baikalo pakrantėje gyvenančios buriatų tautos kraujo.

Iš bruožų matyti, kad turi kilmės ryšių su Rytais. Papasakok apie savo kilmę, kaip susipažino Tavo tėvai ir kur užaugai?

Mano istorija gana paprasta, nėra ypatingos intrigos. Galėčiau save pavadinti netolimos mūsų praeities produktu. Kodėl? Todėl, kad mano tėvai susipažino Maskvos Lomonosovo valstybiniame universitete, tuo metu buvusiame geriausia Sovietų Sąjungos aukštąja mokykla. Tėvas studijavo filosofijos istoriją ir estetiką, o mama – filologiją ir ekonomiką. Tada tai buvo viena didelė valstybė, kad ir kaip šiandien galbūt mums tai nepatiktų. Tai reiškia, jog visi jos gyventojai vienaip ar kitaip glaudžiau bendravo tarpusavyje. Susituokę mano tėvai nusprendė keltis gyventi į Lietuvą. Aš gimiau Lietuvoje, esu vilnietis.

Mano mama kilusi iš Buriatijos, o buriatai yra didžiausia ir labiausiai išsilavinusi čiabuvė Sibiro tauta. Buriatus tam tikra prasme galima vadinti šiaurės mongolais: tai tos mongolams lingvistiškai ir genetiškai artimos gentys, kurios Rusijos ekspansinės politikos buvo atskirtos nuo pietinės, šiandien nepriklausomos Mongolijos. Buriatų etnosas susiformavo kaip visų rusų tiesiogiai kontroliuojamų mongolų kilmės genčių bendroji tapatybė. Šiuo metu, nors tai yra didžiausia čiabuvių tauta azijinėje šalies dalyje, jų skaičius tesiekia kiek daugiau nei 600 000 žmonių. Tačiau gerai tai, kad, palyginti su daugeliu tautų Rusijoje ir ypač su gausiausia rusų tauta, buriatų skaičius auga. Vadinasi, buriatų gimstamumas didesnis už mirtingumą. Kita vertus, reikia pabrėžti, kad tokiomis sąlygomis, kai rusų kultūra, kalba ir politinė-socialinė tapatybė labai stipriai skatinama, yra tam tikrų problemų dėl to, kiek patys buriatai moka savo kalbą, kiek jie išmano savo kultūrą, nes tai vis labiau tampa rusų kultūros erdve. Įdomu, kad tos dvi tautos visada gyveno draugiškai, ir tai didelis kontrastas su neramiuoju Šiaurės Kaukazu.

Ar lietuvių kalba yra Tavo gimtoji? Kiek man žinoma, moki ir mandarinų bei rusų kalbas. Kodėl Tau buvo svarbu mokėti mamos kalbą, be kurios, atrodytų, gyvenant Lietuvoje galima išsiversti? Kuo kalba svarbi tautiniam ir nacionaliniam tapatumui?

Žinoma, lietuvių kalba man yra gimtoji, nors laisvai kalbu ir rusų bei anglų, neblogai moku ispanų, prasčiau – prancūzų kalbą. Mano mama kilusi iš vakarų buriatų, kurie buvo pakrikštyti keliais amžiais anksčiau, ir tarp jų rusiška kultūra yra gerokai stipresnė, dauguma jų krikščionys, o ne budistai ar šamanistai, kaip likę buriatai, ir tarp jų rusų kultūra yra įsismelkusi daug giliau. Jų vardai rusiški, o pavardės panašesnės į tradicines rusiškas konstrukcijas. Kitaip tariant, nors mama, lygiai taip pat kaip aš, mėgsta pabrėžti savo buriatiškas šaknis, tačiau kultūros požiūriu yra labiau susijusi su rusų kultūra. Tad aš augau dvikalbėje šeimoje, kurioje buvo dvi – rusų ir lietuvių – kalbos. Studijuodamas ilgainiui pradėjau mokytis kinų kalbos ir mokausi jos iki šiol.

Kalba yra labai svarbi tapatumui, kadangi jos pasirinkimas dažniausiai tiesiogiai siejasi su asmens tautine ir kultūrine saviidentifikacija. Tai gana įdomus dalykas, su kuriuo ypač susidūriau studijuodamas kinų kalbą. Mokantis ją yra itin svarbus semantinio konteksto vaidmuo. Vienas hieroglifas ar garsas gali turėti labai daug reikšmių. Jo konkretus suvokimas priklauso nuo konteksto, pokalbio diskurso ir kitų sąlygų. Ideografinis kinų raštas, kaip nedaugelis kitų kalbų ir raštų sistemų, padeda suprasti, kaip svarbu išmanyti kultūrinius niuansus, norint tinkamai suvokti, ką žmogus stengiasi pasakyti, kam jis atstovauja. Būtent susidūrimas su kinų kalba skatino mane pergalvoti ir santykį su kitomis kalbomis, nes mano rusų kalba taip pat yra laisva, nuo mažų metukų skaitau rusiškai. Tai paskatino į visa pažvelgti iš kitos pusės, apmąstyti, kaip vis dėlto kuriamos reikšmės, kaip vyksta diskursiniai žaidimai, kodėl vieni dalykai vadinami taip, o kiti – kitaip. Kokie yra simboliniai tam tikrų sąvokų tarpusavio sąryšiai ir kokia yra žodžių ir sąvokų kilmė. Įdomu, kad rusų kalboje yra bent keletas iš baltų grupės kilusių žodžių. Kalbininkai čia turėtų daugiau ką pasakyti, bet išmanyti kalbas, jautriausius jų atspalvius ir niuansus labai svarbu, ir tikrai pagrįstai kalbą galima laikyti esminiu tapatybės pagrindu.

Kaip supranti tapatumą? Ar jis priklauso nuo biologinės kilmės, ar yra suformuojamas kultūrinės aplinkos?

Visada ganėtinai skeptiškai žiūrėdavau į biologines kilmės teorijas. Ne tik dėl to, kad panašius dalykus stengiasi akcentuoti rasinės ar socialinio darvinizmo teorijos, tačiau aš tai pastebėdavau remdamasis konkrečiais pavyzdžiais iš savo kasdienio gyvenimo, iš susidūrimo su įvairiausių kultūrų, tautų ir religijų žmonėmis. Mano manymu, svarbiausia yra socializacija, procesai, kurie supa žmogų jam augant, tampant asmenybe. Kalbant apie fenotipinius dalykus, išvaizdą (mes žinome, jog žmogus pirmiausia suvokia akimis), tikrai daug kartų susidūriau su konkrečiais pavyzdžiais, kad vis dėlto tai nėra svarbu, jeigu iš tikrųjų norime suprasti, kas tokie yra tie žmonės. Manau, jog vienas įdomiausių aspektų šiuo požiūriu yra tas, kad tokie žmonės susiduria su gerokai daugiau iššūkių, nes nori kažką įrodyti pasauliui ir sau. Nekalbėkime apie tokias sąvokas kaip „pritapti“. Yra kaip tik priešingai. Jie nori parodyti, jog yra kažko dalis ir kad gali būti net labai svarbi, ypatinga to dalis, stipriai prisidėti prie visuomenės, kurioje gyvena, gerovės kūrimo.

Koks yra Tavo paties tapatumas? Ar laikai save lietuviu?

Lietuvoje itin gaji nuomonė, kad lietuviai yra intravertiški, sėslūs, kartais net etnocentriški ir nacionalistiškai nusiteikę. Aš sakyčiau – ne. Tikrai negalėčiau teigti, kad vaikystėje ar paauglystėje jaučiau didelį diskomfortą dėl savo išvaizdos. Tikrai ne. Be jokios abejonės, laikau save lietuviu, tai parašyta mano pase, turiu Lietuvos pilietybę ir baigiau lietuvišką mokyklą. Maža to, kas tikriausiai iš dalies juokinga, tai, ką aš darau, kas man gyvenime patinka, mano veikla yra netgi nuobodžiai be galo lietuviška. Mėgstu krepšinį, palaikau mūsų sostinės komandą ir nacionalines krepšinio bei futbolo rinktines, esu lankęsis užsienyje vykusiose varžybose. Nuostabu tai, ką Lietuva reprezentuoja. Man patinka lietuvių kultūra, patinka lietuvių literatūra, muzika. Augau kultūriškai išprususioje šeimoje, tėvas yra akademikas, mama – ekonomikos mokslų daktarė. Natūralu, kad augau, viena vertus, labai patriotiškoje aplinkoje, kur tėvai pabrėžė nepriklausomybės siekį ir diegė lietuvybės pagrindus, kita vertus, visada žiūrėjo į tai kosmopolitiškai. Su dideliu džiaugsmu norėčiau padėkoti savo tėvams, kad galiu save laikyti lietuviu ir, kas yra svarbiausia, galiu reflektuoti. Dviguba tapatybė suteikia įdomią galimybę pasižiūrėti iš šono. O vis dėlto, kas yra Lietuva, kas yra lietuviai? Kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip? Šis klausimas labai įdomus. Manau, kad tai kartais net leidžia man įžvelgti dalykų, kurių lietuviai turbūt patys apie save negalėtų pasakyti.

Pavyzdžiui, kadangi nenoriu atsisakyti savo dvigubos tapatybės, dažnai keliauju į Buriatiją, lygiai taip pat kaip Lietuvoje, nuo pat mažens turiu ten giminių ir draugų. Mano kelionės į Rytus, į Sibirą, į Buriatiją ir jų įtaka mano tapatumo formavimuisi kaip tik sutapo su laikotarpiu, kai prasidėjo naujoji lietuvių migracijos į Vakarus banga. Lietuviai pradėjo save tapatinti su Vakarais. Deja, daugelis jų susidarė neigiamą nuomonę apie mūsų visuomenę ir valstybę. Mane tai itin liūdina dėl vienos priežasties: aš, važiuodamas į Rytus ir ypač iš jų grįždamas, kirsdamas sieną tarp Rusijos, Baltarusijos ar Latvijos ir Lietuvos savo akimis matau ir visa širdimi jaučiu: Dieve, kiek mes daug pasiekėme per tuos 20 metų! Tai labai įdomi patirtis, ko daugeliui mūsų, ypač jaunosios kartos lietuvių, trūksta – pabandykite išvažiuoti padirbti ar pagyventi kelis mėnesius Rusijoje ir tada grįžkite į Lietuvą. Galvosite visai kitaip.

Kaip dvitautė kilmė praplėtė Tavo kultūrinį žvilgsnį, požiūrį į tautinio identiteto klausimą?

Be jokios abejonės, dvitautė kilmė praplečia kultūrinį žvilgsnį. Daugelis žmonių nekelia sau klausimų apie savo vietą pasaulyje ar tam tikroje jo dalyje, tiesiog gyvena toje valstybėje ir yra vyraujančios tautos atstovai, pernelyg dažnai nesusimąsto apie tapatumą. Neabsoliutinu, bet paprastai taip yra. Dvigubos tapatybės žmonės visada stengiasi reflektuoti, kas jie yra, kokia jų vieta dabartiniame postmoderniame pasaulyje. Jeigu jie kartais apie tai užmiršta, tai jiems dažnai primenama. Nesupraskite manęs klaidingai, nebūtinai blogąja forma. Žmonėms visada įdomu, kas toks esi, iš kur tu, kokia yra tavo istorija. Aplinkinių žmonių manymu, turi slypėti kažkokia intriga, įdomus pasakojimas. Dabartiniame globaliame pasaulyje nevienatautė tapatybė jau nėra toks didelis ypatumas, tačiau mūsų kartoje, kurie dar gimėme Sovietų Sąjungos laikotarpiu, dar laukiama intrigos.

Kiekvienas dvigubos tapatybės atstovas turi suvokti savo santykį su valstybe ir visuomene, kurioje gyvena, taip pat ir su savo šaknimis. Jau vien dėl to tai reiškia, kad jis praleidžia daugiau laiko apmąstydamas, kas jis toks yra. Kadangi tai yra žvelgimas už tos kultūrinės erdvės ribų, kurioje praleidi daugiausia laiko, būtų galima iš karto daryti prielaidą, kad tokie žmonės yra kosmopolitiškesni. Tačiau paradoksas tas, jog taip yra toli gražu ne visada. Dviguba tapatybė dažnai skatina negatyvias, liūdnas tendencijas, kai stengiamasi iškreiptai pabrėžti tik vieną savo tapatybės pusę, ir istorijoje žinome tikrai nemažai pavyzdžių, kai dvigubos tapatybės žmonių psichologinė savirefleksija buvo tiek konfliktiška, kad jie pasirinkdavo vieną savo pusę labai radikaliomis formomis: tapdami aršiais nacionalistais, rasistais, stengdamiesi kažką įrodyti aplinkiniams, tačiau taip tik diskredituodavo save.

Praplėskime globalizacijos temą. Jau ta pati Sovietų Sąjunga turėjo didįjį tikslą sukurti sovietinį žmogų homo sovieticus, suvienodinti tautas į vieną bestuburį sociumą, tačiau jiems nepavyko, ir tautos išlaikė savo tapatybę. Kaip manai, ar šiuolaikiniai globalizacijos procesai kelia grėsmę tautų etniniam savitumui ir išlikimui, ar visgi tai per daug gyva ir įrašyta žmogaus viduje?

Matote, tai tikrai yra fundamentalus klausimas ir nežinau, ar taip reikėtų jį formuluoti, kad globalizacija kelia grėsmę tautų, kultūrų tapatumui. Galima būtų sakyti taip ir galima būtų vienareikšmiškai sakyti ne, bet čia reikėtų į viską pažiūrėti kitaip. Globalizacija kaip tokia yra dalis tapatumo. Tapatybė, kaip aspektas, yra refleksija ne tik to, kas esi tu, bet ir bandymas įsiprasminti platesnėje erdvėje, suprasti, kaip atrodo tavoji grupė tarp kitų. Globalizacijos jokiu būdu nelaikau savaime blogu procesu etninių grupių, kultūrų, civilizacijų, religijų išlikimo požiūriu. Priešingai: tai turėtų būti vertinama kaip galimybė pradėti vieniems iš kitų mokytis ir vieniems kitus suprasti. Pasistengti įvertinti visų mūsų indėlį, įvertinti visą tos įvairovės grožį, kartu išlaikant fundamentalų suvokimą, jog pirmiausia – visi esame žmonės.

Trumpai tariant, tikrai nepritarčiau tezei, kad globalizacija niveliuos žmones. Manau, jog viso pasaulio grožis kaip tik ir yra tas, kad turime tiek daug skirtingų kultūrų, skirtingų etnosų, religijų ir civilizacijų. Tai yra be galo nuostabu. Jeigu visas pasaulis dabar būtų vienodas, žmonės mąstytų ir atrodytų taip pat, būtų tie patys mados kanonai – juk tai reikštų stagnaciją tiek kultūros, tiek tapatybės požiūriu. Globalizacija turi būti vertinama kaip galimybė, tačiau su ja ir tomis tendencijomis, žinoma, reikia elgtis labai atsargiai ir atsakingai. Reikia stengtis išsaugoti mūsų visų skirtumus, nes tik dėl to esame įdomūs. Tik tai daro mus žmonėmis, tik tai apsaugo mus nuo tapimo beveide mase.

Gal globalizacija veikia panašiai kaip dvitautė kilmė? Kai esame kitų tautų apsuptyje, pradedame geriau įvertinti save ir mąstyti, kas esame patys...

Vis dėlto nebūtinai. Dabar gana daug kalbama apie žmones, kurie yra šiuolaikiniai nomadai. Tai žmonės, neturintys pastovios gyvenamosios vietos, labai verslūs ir išsilavinę asmenys, daugiakalbiai, galintys dirbti bet kuriame iš didžiųjų pasaulio finansų centrų ir visiškai nesijausti nepatogiai. Tačiau ir pats būdamas biuriatų kilmės, o buriatai pirmiausia yra nomadinės, klajoklinės kultūros žmonės, manau, jog tai eina per toli. Kodėl? Todėl, kad net patys klajokliai, o chrestomatiniais klajokliais ir laikome mongolus, visada pabrėždavo, jog pats svarbiausias dalykas yra namų stepės ir dangus būtent virš namų. Visada buvo svarbios geografiškai apibrėžtos ribos, ir tapatybė vis dėlto turi būti susijusi su tam tikra vieta, širdžiai artimais peizažais. Aš nekalbu apie fizinį buvimą, bet tas naujojo, vadinamojo lėktuvų reisų žmonių sluoksnis, kuris dabartinėje globalizacijos kultūroje labai gajus ir įsišaknijęs, su kiekvienu žmogumi, įsiliejančiu į šią proto-tapatybę, tampa jau ne toks įdomus. Pusę metų praleidau Šanchajuje, kuris yra ypatinga vieta, miestas, ne veltui vadinamas Rytų Paryžiumi. Šanchajuje dabar jau galima nugyventi visą gyvenimą nemokant kinų kalbos, nė vieno iš dialektų, nes jos nereikės. Daugelis žmonių taip ir gyvena, jiems užtenka anglų kalbos, kuria privatų verslą. Bet kas gi bus galų gale? Visada kyla klausimas: kaip augs tavo vaikai, ko juos mokysi, kokių dorybių ir kur? Čia vis dėlto glūdi tam tikra problema. Vėlgi nesupainiokime – tai visiškai netrukdo būti kosmopolitu. Kosmopolitai yra žmonės, kurie stengiasi vertinti pasaulio įvairovę, tačiau nereiškia, kad jie neturi savo tapatybės. Priešingai – jie itin vertina savo tapatybę ir vertina ją ne kažkaip partikuliaristiškai, bet mato, jog yra įdomūs bendrame pasaulio kontekste. Šia prasme suprantama, kad visas pasaulis su jais ir ta grupe, kuriai jie atstovauja, yra geresnis, tikresnis, gyvybingesnis.

Kokią įtaką ryšys su Rytais turėjo Tavo studijų pasirinkimui, ir kaip tai padeda profesinėje veikloje?

Įtaka didžiulė. Mano mama yra kilusi iš Rytų, o tėvas, tarp kitko, – Rytų kultūrų ir civilizacijų specialistas, nuo jaunystės domėjęsis šiais kraštais ir parengęs Lietuvai daugybę jų tyrinėtojų. Tai paaiškina kaip formavosi ir skleidėsi mano pažintiniai, akademiniai interesai. Tam tikru atžvilgiu iš manęs visada buvo to tikimasi, kad galėčiau papasakoti apie tas kultūras, būčiau aplankęs tam tikras vietas, turėčiau sugebėti susišnekėti tam tikra kalba, ir aš nelabai priešinausi. Pagalvojau, jog tai yra ganėtinai įdomu. Jau bus treti mano gyvenimo metai, kai sukinėsiuos tarp Lietuvos, Buriatijos ir Kinijos. Kinija yra ta interesų sritis ir valstybė, apie kurią rašau savo mokslinį darbą, Lietuva, akivaizdu, yra mano Tėvynė, o Buriatija yra vieta, kur visada galiu jaustis beveik kaip namie. Tai labai įdomu, nes besisukinėdamas matau ne tik bendrumų (žmonės, kurie keliauja ir bando įsilieti į vietines kultūras, pamato, kad mes visi esame panašūs), bet pamačiau, jog visi esame itin susiję. Visa ta Eurazijos erdvė, kurioje vyko tiek daug įvairiausių istorinių kataklizmų, tautų kraustymosi, užkariavimų, valstybių kūrimo ir griūčių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Didžiosios Mongolų–Totorių imperijos laikotarpiu viena mano tapatybės pusė su kita turėjo bendrą sieną. Dabar viena nuo kitos jos yra labai toli. Tačiau sąsajų yra daugybė. Atvažiavęs į Ulan Batorą, Mongolijos sostinę, praėjusių metų vasarą aš pirmąją lietuvę sutikau po 40 minučių nuo savo atvykimo.

Kokius jausmus išgyveni keliaudamas po Rytus: Buriatijos regioną, Mongoliją, Kiniją? Ar širdis netraukia ten pagyventi ilgiau?

Ta pusė, žinoma, traukia, ir noras pabūti ilgiau visada kyla. Tačiau noras pabūti ilgiau yra susijęs su klausimu, kiek ilgiau? Kur vis dėlto nori įleisti šaknis ir kurti šeimą? Kur nori įsidarbinti? Darbą dar galima keisti, bet esminis dalykas yra šeima. Tada lieka vienas variantas – namai, Lietuva.

Bendravo Monika Midverytė