Sekmadienio, kuris buvo jau priešpaskutinis šiais liturginiais metais, vidudienį popiežius komentavo evangelisto šv. Morkaus užrašytą Jėzaus kalbą apie paskutiniuosius laikus, kurios ištrauka skambėjo liturgijoje, informuoja Vatikano radijas. Ši kalba, kurią su tam tikrais skirtumais perteikia taip pat Matas ir Lukas, pasak popiežiaus, yra ko gero pats sudėtingiausias Evangelijų tekstas.

Sunkumų sukelia ir turinys, ir kalba, - sakė popiežius Benediktas. Kalbama apie ateitį, netelpančią mūsų mąstymo kategorijose, dėl to Jėzus naudoja iš Senojo Testamento paimtus įvaizdžius ir žodžius. Tačiau visų pirma jis įterpia naujo centro įvaizdį, centro, kuris yra jis pats, jo asmens, jo mirties ir prisikėlimo slėpinys. Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys prasideda kosminiais apokaliptiniais vaizdais: „saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos“ (24-25), tačiau svarbiau kas po to seka: „Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove“ (26). Žmogaus Sūnus – tai Jėzus. Jame susijungia dabartis ir ateitis. Senųjų pranašų žodžiai pagaliau išsipildo Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Jis yra tas svarbiausias įvykis, kuris nepasiduoda pasaulio sumaiščiai ir išlieka pastovus.

Tai patvirtina ir kitas šios dienos Evangelijos teiginys, – pabrėžė popiežius. Jėzus sako: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (31). Iš Biblijos juk žinome, kad Dievo Žodis davė pradžią visai kūrinijai. Dievo Žodžiui paklūsta visi kūriniai, pradedant kosminiais elementais – saule, mėnuliu, dangaus skliautu. Jie yra dėl to, kad Dievo Žodis juos pavadino. Šita kuriančioji Dievo Žodžio galia susitelkė Jėzuje Kristuje, Žodyje tapusiame kūnu, ir ji sklinda taip pat žmonių žodžiais, ji yra tarsi tas „dangaus skliautas“, kuris padeda surasti kryptį žmogaus mintims ir žingsniams žemiškojoje kelionėje. Jėzus nepasakoja kokia bus pasaulio pabaiga, jis nesielgia kaip koks žynys. Priešingai – jis nori atitraukti savo ir kiekvienos epochos mokinių smalsų dėmesį nuo datų bei spėlionių, ir suteikti jiems raktą rimtai interpretacijai, o visų pirma teisingą kelią, kuriuo reikia šiandien ir rytoj eiti, kad pasiektume amžiną gyvenimą. Viskas praeina – primena mums Viešpats – bet Dievo Žodis nesikeičia ir jo akivaizdoje kiekvienas mūsų esame atsakingi už savo elgesį. Pagal tai būsime teisiami.

Brangieji, – sakė Benediktas XVI baigdamas sekmadienio vidudienio maldos proga sakytą kalbą, – taip pat ir šiandien netrūksta nei stichinių nelaimių, nei smurto ir karų. Ir šiandien reikia tvirto pagrindo mūsų gyvenimui ir mūsų vilčiai, ypač dabartinio reliatyvizmo sąlygomis. Švenčiausioji Mergelė Marija tepadeda mums šiuo visa ko centru pripažinti Jėzų Kristų ir jo Žodį.