Unės Kaunaitės knygą „Sudie, rytojau“ (leidykla „Žara“), dalyvaujančią Metų knygos paaugliams rinkimuose, ne kartą mačiau knygynuose. Sudomino subtilus, tačiau akį traukiantis „vilnietiškas“ viršelis bei paskutiniai sakiniai: „Įstojo į architektūrą. Nes Vilniui reikėjo architekto, o Vytautei reikėjo Vilniaus.“ Tai istorija apie jaunus žmones, gyvenančius Vilniuje ir ieškančius meilės, draugystės, prasmės. Pagrindinė „Sudie, rytojau“ herojė Vytautė, kaip rašė Gintarė Adomaitytė knygos recenzijoje, yra talentinga, tačiau tuo džiaugiasi retokai, vis kelia klausimus ir nepaliauja ieškojusi atsakymų.

Kaip ir pagrindinė veikėja, knygos autorė yra baigusi Vilniaus licėjų. Jau mokykloje užsiėmė literatūrine veikla: prisidėjo prie mokyklos laikraščio „Andai“ redagavimo, skaitydavo kūrybos vakaruose, dalyvaudavo ir būdavo apdovanota jaunųjų filologų konkursuose. Šiuo metu studijuoja Škotijoje. Jaunajai rašytojai norėjosi užduoti nemažai klausimų: apie pirmosios knygos reikšmę, kūrybos pradžią apskritai, santykį su kalba, taip pat knietėjo paklausti apie Vilnių ir Lietuvą, Nepriklausomybės kartą, kuriai atstovauja ir knygos personažai ir pati Unė. Tereikėjo sužinoti jos elektroninio pašto adresą.

Susirašinėjo Rosita Garškaitė. 

Ką studijuoji Škotijoje ir kodėl pasirinkai studijas ne Lietuvoje? Ar studijos susijusios su literatūra?

Studijuoju psichologiją ir socialinę antropologiją. Žinoma, svarsčiau ir apie filologijos studijas Vilniuje, bet manau, jog norint rašyti nebūtina baigti filologiją. Neabejoju, kad literatūros studijos man būtų labai patikusios, tačiau visada blaškiausi ir tarp daugybės kitų sričių, traukė kino režisūra, rinkausi tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų. Gal todėl socialiniai mokslai pasirodė kaip tik man. Pasirinkti studijuoti užsienyje taip pat nebuvo lengva – pasiilgstu Vilniaus, taip pat skaudu sulaukti ir neigiamos reakcijos iš aplinkinių. Tačiau džiaugiuosi šiuo žingsniu: esu labai patenkinta studijų kokybe, laisva Škotijos sistema – tikrai niekada nebūčiau pasirinkusi antropologijos, jei ne galimybė ją išbandyti atvažiavus čia. Nuo pirmųjų metų pradėjau dirbti psichologijos laboratorijoje – jau trečius metus turiu galimybę prisidėti prie šiuo metu pasaulyje vykstančių eksperimentų ir gerai žinau, jog mano draugai Lietuvoje tokių galimybių, deja, neturi. Jei išvažiavimo tikslas nėra pats išvažiavimas, o galimybės, nemanau, jog tai blogai.

Užsiminei, jog pasiilgsti Vilniaus. Jis pavaizduotas ir Tavo knygos „Sudie, rytojau“ viršelyje, it dar vienas personažas veikia visuose knygos puslapiuose, Vilnius daugiau nei tiesiog pasakojimo vieta. Ir visgi – ką Tau reiškia Vilnius? Tiesiog gimtasis miestas ar šis tas daugiau?

Tai gimtasis miestas, tik nežinau, ar „gimtasis“ gali būti tiesiog. Vilnius įaugęs į mano identitetą, kaip aš įaugusį į jį. Buvimas vilniete yra neatsiejama mano dalis. Neperteiksiu to gražiau, nei tai padaro Vytautė. Jai skauda, kai Vilnius niokojamas. Manau, panašiai skauda visiems vilniečiams – gimusiems, mirusiems ar savaime įaugusiems. Vytautės Vilkė taip pat ne veltui pavadinta Geležinio Vilko vardu – ji irgi Vilniaus simbolis, jos santykis su Vytaute yra ypatingas. Turbūt Vytautės požiūris į Vilnių yra ta romano dalis, kuria labiausiai galiu save sieti su Vytaute.

Kaip gyvenimas užsienyje keičia Tavo santykį su tėvyne ir gimtąja kalba?

Išvažiuodama bijojau nutolti, bet viskas apsisuko priešingai – kultūra yra kertinis dalykas, kuriuo gali išsiskirti išvažiavęs, tai tampa tavo pamatu. Apibūdindamas save Lietuvoje niekada neišskiri savo tautybės, tuo tarpu užsienyje tai – pirmasis teiginys. Išvažiavus kilo dar didesnis noras domėtis savo kultūra, istorija – pasakodama apie mūsų tradicijas kitiems studentams imu kelti klausimus, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami. Gal taip šią vasarą mano rankose atsidūrė ir A. J. Greimas – iš noro daugiau žinoti apie sako kultūrą.

Vienoje studijų knygoje buvau užtikusi citatą, jog keliaujame ne tam, kad įžengtume į svetimas šalis, o tam, kad savo šalį pamatytume kaip svetimą. Tai esminis socialinės antropologijos principas – naujomis akimis pamatyti seniai žinomus dalykus. Išvažiavusi pamačiau Lietuvą kitokią, įvertinau dalykus, apie kuriuos niekada nemąsčiau – didžiuojuosi tuo, jog esame išlaikę savas tradicijas, kad per Vėlines vis dar susimąstome apie išėjusiuosius, o ne persirengiame kostiumais ir juokiamės iš mirties. Džiaugiuosi, kad vis dar žinome savo istoriją, kalbą, kurias kitos tautos dažnai pamiršta. Paradoksalu, tačiau išvažiavusi kai kurias šventes ėmiau švęsti kur kas labiau nei anksčiau – nuo vidurinės mokyklos laikų nebuvau deginusi Morės ar ridenusi velykinių margučių, o čia lietuvių bendruomenė labai noriai tai daro.

Iš savo draugų, likusių studijuoti Lietuvoje, neretai girdžiu vien priekaištus, dalis jų nori išvažiuoti vos baigę bakalaurą, jie nusivylę. Man dėl to gaila – nežinau, gal kalti ir tie, kurie mokosi užsienyje ir teigia, jog ten jiems viskas patinka. Bet tokiais atvejais netgi džiaugiuosi tuo, kad studijuoju užsienyje ir neteko niekuo nusivilti – greičiau priešingai, tai skatina grįžti atgal.

Žinoma, baisu, kai savo kalboje atpažįsti anglicizmų, todėl į lagaminą visada įsimetu knygų lietuvių kalba. Tačiau skaitydama lietuvišką spaudą ar kalbėdama su draugais suprantu, jog anglicizmai nėra vien išvažiavusiųjų problema – tik išvažiavusiuosius visi stebi pro padidinamąjį stiklą.

Ar vis dar rašai? Gal rašai ne tik lietuviškai?

Kalba – tai ne tik gramatika ar žodynas, kiekvienas žodis kalboje turi savo atspalvį, asociacijų, jame telpa tos kalbos kultūra.

Rašau, nors laiko studijuojant tikrai nėra daug – tam geriausiai tinka atostogos. Jei kam nors universitete papasakoju apie savo knygą, pirmoji reakcija, žinoma, būna: „Gaila, kad nemoku skaityti lietuviškai“, tuomet išgirstu skatinimą išversti knygą į anglų kalbą, kol kas nors pasiūlo rašyti angliškai. Man belieka tik purtyti galvą, nors dažniausiai lieku nesuprasta – neįsivaizduoju, kiek metų turėčiau gyventi kitos kalbos aplinkoje, kad galėčiau sugebėti ja rašyti. Net nežinau, ar tai įmanoma. Kalba – tai ne tik gramatika ar žodynas, kiekvienas žodis kalboje turi savo atspalvį, asociacijų, jame telpa tos kalbos kultūra. O kultūros taip lengvai neišmoksi. Kalba taip pat atspindi žmogaus mąstymą, todėl lietuviškų sakinių struktūros skiriasi nuo angliškų. Nuo vaikystės mėgstu kurti naujadarus, neegzistuojančius žodžius – sukūrusi tokį žodį lietuvių kalboje žinau, jog jis turi tam tikrą logiką, net jei aplinkiniai nusijuokia, žinau, kad mano kultūros žmonės tą žodį gali suvokti. Kai bandau kūrybiškai save išreikšti anglų kalba, aplinkiniai tik papurto galvas – taip negalima, šitas žodis neturi prasmės. Ir nežinau, ar čia jų fantazijos trūkumas, ar tiesiog mūsų loginės struktūros skiriasi, bet nepasiginčysiu – nes čia jų kultūra, ir jie žino geriau. Tačiau labai gerbiu žmones, kurie sugeba rašyti dviem kalbomis, ypač poetus. Esu perfekcionistė, tad jei jau negaliu daryti gerai, geriau ir nepradėsiu.

Apie kalbą – labai mėgstu Flaubert'ui priklausančią citatą: „Kalba it suskilęs katilas, kurį būgnijam, šokdindami meškas, nors iš tiesų norėtume pravirkdyti žvaigždes.“ Koks Tavo ir kalbos ryšis? Ar dažnai jautiesi pravirkdžiusi žvaigždes savo tekstu?

Kol kas džiaugiuosi, jei meškos šoka, o ne riaumoja. Dar geriau – jei trumpam susimąsto. Žvaigždes kol kas paliksiu didiesiems rašytojams, eseistams, ir tikėsiuosi, jog vieną dieną ir jos mane išgirs.

Ar atsimeni, kada pradėjai rašyti? Kas paskatino? Ar visada rašei prozą?

Rašyti prozą pradėjau turbūt vos išmokusi rašyti, dar dabar turiu porą trumpučių tekstukų – atradau juos šią vasarą ir negalėjau atsidžiaugti, nors gramatinių klaidų ten daugiau nei teksto. Pirmąją savo „knygutę“ parašiau šešerių, ji vos šešių puslapių, ir ją vis dar turiu. Vėliau kieme savo draugams ėmiau leisti laikraštuką, kurį, žinoma, skaičiau tik aš ir mano tėvai. Vidurinėje mokykloje ant sienos kabindavau savo kūrybos savaitraštį. Tuo pat metu ėmiau rašinėti į rašyk.lt, mano kompiuteris ir stalčiai pilni pradėtų, bet nepabaigtų istorijų iš beveik visų gyvenimo metų. Tad sunku pasakyti, kas paskatino – kiek save prisimenu, visada rašiau, bet vaikystėje tėvų ir senelių sektos pasakos tikrai turėjo prisidėti.

Kartais pabandau eiliuoti, bet savo eilėraščius slepiu po devyniais užraktais, nes jie tikrai nėra geri. Su proza draugauju kur kas tvirčiau.

Kaip šeima ir draugai reagavo ir reaguoja į Tavo kūrybą apskritai?

Iš tiesų mano šeima apie mano kūrybą žinojo ne tiek ir daug – niekada neskatinau jų skaityti, nes nemaniau, kad tie kūriniai yra pakankamai geri, iki romano jie buvo skaitę gal tik porą novelių. Apie knygą jiems pasakiau taip pat tik jai jau atsidūrus leidykloje. Artimiausių žmonių nuomonė man pati svarbiausia – jei nepatiktų jiems, tikrai sušlubuotų mano pasitikėjimas savo sugebėjimais. Tad galiu tik džiaugtis, jog mano šeima ir draugai mane palaiko – ne liaupsėmis, o konstruktyvia kritika.

Kokia buvo artimųjų reakcija Tavo knygai pasirodžius knygynuose? Ar sulaukei vien sveikinimų, gal ir kritikos?

Žinoma, sveikinimų buvo daugiausia. Bet jei jau kas nors nusprendžia su manimi pasidalinti savo įspūdžiais, stengiuosi visada išpešti nors vieną kritišką teiginį. Tada galiu tikėti, jog nuomonė nuoširdi. Nors daugumai draugų knyga patiko, buvo vienas ar du, kurie nuoširdžiai pasakė, jog tai ne jų knyga. Iš pradžių tai nuliūdina, bet dabar tokią nuomonę labai vertinu – žinau, kad tų žmonių žodžiais tikrai galiu pasikliauti, nes jie sakys, ką iš tiesų galvoja. Turbūt padeda tai, jog didžiausia kritikė esu pati sau – tad jokia kritika negali būti rimtesnė. Nuostabiausia, tiesa, buvo sulaukti komentarų iš nepažįstamų žmonių – to tikrai nesitikėjau, žodžiais neapibūdinama, kai žinai, jog kažkas tą knygą iš tiesų skaitė ne vieną kartą, kad ji galbūt net atsakė į kankinančius klausimus. Vien dėl kelių tokių komentarų verta išvargti visus rašymo vargus.

Ką Tau pačiai reiškia pirmoji knyga? Nesureikšmini ar visgi ji žymi kai ką Tavo gyvenime?

Mokykloje, kol tai tebuvo svajonė, atrodė, kad visas pasaulis apvirstų, jei tik tai įvyktų. O dabar stengiuosi nesureikšminti – žiūriu į tai kaip į tam tikrą laiptelį – tvirtą, labai mielą širdžiai, bet jau peržengtą, tad nesinori per daug ilgai gręžiotis atgal. Nemanau, jog parašius vieną knygą galima vadintis rašytoju, tad dabar atrodo – štai antra knyga, tai jau įvykis, parodantis tam tikrą darbų tąsą. Jei kada pavyktų išleisti ir antrą, turbūt panašiai galvočiau apie trečią.

Ar sulaukei knygos recenzijų, literatūros kritikų, rašytojų nuomonių? Ar Tau tai svarbu?

Be galo. Pirmoji mano kūrybą perskaitė mano mokytoja, rašytoja Vilė Vėl, jos nuomonė man labai svarbi. Vėliau kūrinį perskaitė rašytoja Gintarė Adomaitytė – tai buvo pirmasis manęs nepažįstantis žmogus, tad drebėjau laukdama jos nuomonės. Jau knygai išėjus, žinoma, ją perskaitė ir daugiau kritikų, rašytojų. Kiekvieno jų nuomonė man labai svarbi – kol kas tikrai nepasitikiu savo sugebėjimais, tad kiekvienas teigiamas komentaras kaip niekas kitas skatina rašyti toliau. Tai, kad išrinkusi vos dvi knygas paaugliams komisija nusprendė, jog „Sudie, rytojau“ buvo vertas atsidurti tarp jų, man suteikė daug drąsos.

Skaitant „Sudie, rytojau“ atrodo, jog vienas kitas Tavo knygos personažas veikia ir mano aplinkoje. Jie labai realistiški – pabaigę prestižines mokyklas, gabūs, šiek tiek pasiklydę gyvenime, negalintys apsispręsti dėl studijų, tačiau turintys viltį. Rašei apie terpę, kuri Tau labai gerai pažįstama: pati baigei Vilniaus licėjų, minimos tokios lietuviškos realijos kaip atranka į „Misija Sibiras“, Santaros–Šviesos konferencija etc. Kiek sąmoningai stengeisi atspindėti tikrovę?

Man rodos, elgiausi priešingai – iš visų jėgų nuo jos bėgau. Atspindėti tikrovę būtų buvę lengva – tuomet nereikia mąstyti, tik surankioti savos realybės likučius. Aš bijojau būti tapatinama su Vytaute – pirmasis knygos variantas buvo tarsi bėgimas nuo to, vėliau tiesiog nusprendžiau nekreipti dėmesio. Tad ir terpes stengiausi kur įmanoma bent šiek tiek pakeisti, ilgai dvejojau dėl licėjaus, bet tai buvo ta vieta, kurioje įsivaizdavau Vytautę, – ji tiesiog turėjo ten būti. Kiekviena erdvė, sutapusi su mano pačios realybe, buvo paprasčiausiai neišvengiama, nes joje gyvena daugybė mano amžiaus žmonių, kurie panašiai žvelgia į gyvenimą.

Įsiminė scena, kai Vytautė su mokytoja sėdi ant fontano krašto, Vokiečių gatvėje. Mokytojos žodžiai: „Mūsų karta atgavo nepriklausomybę, o jūsiškei teks ją sukurti. Jūs juk Nepriklausomybės karta!“ Ar pati jauti tą „Nepriklausomybės kartos naštą“ – pareigą keisti, kurti Lietuvą? Manai, jog yra ir bus sunku, kaip pasakyta mokytojos personažo?

Tą sunkumą simboliškai vaizduoja ir Vytautė – ji gimė po Nepriklausomybės atgavimo, ir ji tobula – kaip ir toji Lietuva, ką tik naujai gimusi.

Žinoma, ir tikrai nesu viena – aktyvaus jaunimo tarp mano pažįstamų nemažai, tai įkvepia. Bet keisti, kurti nėra lengva vien todėl, kad nėra aiškaus kelio, kaip tai padaryti, nėra aiškių kriterijų, ką reikia pasiekti. Jei iškovoti Nepriklausomybę nėra lengva dėl nepalankių aplinkybių, guodžia bent tai, jog žmonės aiškiai žinojo, ko siekia, juos visus subūrė bendras tikslas. Dabar lietuviai susiskaldę, nes nebežino, kur link geriausia eiti. Tą sunkumą simboliškai vaizduoja ir Vytautė – ji gimė po Nepriklausomybės atgavimo, ir ji tobula – kaip ir toji Lietuva, ką tik naujai gimusi. Bet tai toli gražu nereiškia, kad ji neturi problemų – jų yra netgi daugiau nei galėtum pagalvoti.

Kartą vienas literatūros profesorius yra pasakęs, jog romano rašymas – artojo darbas. Pritartum? Ar rašant „Sudie, rytojau“ reikėjo daug pastangų ir laiko, „juodo darbo“?

Šiek tiek. Ypač knygos taisymo procesas – teko mokytis kantrybės šlifuoti jau parašytus žodžius, nors to dar mokytis ir mokytis, tikiuosi, kad ateityje tos kantrybės atsiras dar daugiau. Rašyti, kaip minėjau, pradėjau dvyliktoje klasėje, aukodama žiemos atostogas. Tai buvo pirmasis knygos variantas, vasarą apvirtęs bene šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Pabaigiau artėjant Kalėdoms, taigi rašiau beveik metus, o dar metus užtruko taisymas ir leidyba.

Apie knygos pavadinimą. Netyčia vienam bičiuliui leptelėjau: Unės Kaunaitės „Sveikas, liūdesy“. Kažkokiu semantiniu būdu Tavo knygos pavadinimas asocijuojasi su F. Sagan romano antrašte.  Ar buvo sunku išrinkti knygai pavadinimą? 

„Sveikas, liūdesy“ skaičiau gal dešimtoje klasėje, knyga man labai patiko. Asociacija iš tiesų yra, ji netgi paminėta knygos puslapiuose – vienam draugui Vytautė atšauna, jog ryte su pasauliu sveikinasi žodžiais „Sveikas, liūdesy“, ir spėja, kad jis turbūt sako: „Sudie, rytojau“. Draugas atsako, kad niekada apie tokį rytojų negirdėjo, kalbėdamas, žinoma, apie neegzistuojančią knygą. Tai tiesiog žaidimas tekstu. Romano pavadinimas kilo pačioje rašymo pradžioje ir nebegalėjau jo pakeisti. Apie asociacijas susimąsčiau tik vėliau. Kai kurie kritikai teigė, kad knyga turėtų vadintis „Sveikas, rytojau“, o ne „Sudie“. Bet su savimi nepakovosi – būna, nusprendžiu pakeisti veikėjo vardą, nes jis „turėtų“ geriau tikti. Parašiusi daugiau teksto suprantu, kad vėl turėsiu pertaisyti, nes nesąmoningai vis tiek vartoju senąjį vardą – tiesiog man jis tinka, ir nieko negaliu padaryti. Taip ir su pavadinimu – jis įaugo į mane, ir bergždžia būtų vadinti knygą kitaip.

Įdomu, kokią prozą skaitai pati. Ar galėtum įvardyti geriausią knygą ir kodėl ji tokia? Ko nemėgsti literatūroje?

Iki tos dienos, kol tėtis padovanojo Kurto Vonneguto „Katės lopšį“, būčiau sakiusi, jog nemėgtu fantastikos. Vonnegutas viską apvertė – jo sugebėjimas prasmingai panaudoti mistiką mane be galo sužavėjo. Labiausiai mėgstu prasmingą literatūrą. Jei skaitydama imu galvoti, jog rašytojas rašo greičiau dėl populiarumo ar pinigų, nei iš tiesų norėdamas kai ką pasakyti, norisi padėti knygą į šalį. Dievinu knygas, kurias skaitydama jaučiu, kad autoriui iš tiesų rūpėjo tai, apie ką jis kalba, jis tikrai gyvena savo veikėjų gyvenimą. Taip pat mėgstu rašytojus, kurie sugeba mane nustebinti. Vieną knygą, deja, labai sunku įvardyti. Į galvą pirmiausia šauna Selindžerio „Apsakymai ir apysakos“, Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas“, Vonneguto „Katės lopšys“, kitos jo knygos.

Ar turi literatūrinių svajonių? Sulauksime daugiau Tavo knygų?

Turiu. Bet esu žmogus, nemėgstantis kalbėti apie tai, ko dar nėra. Vis dėlto tikrai nenorėčiau, kad tai būtų pirma ir paskutinė mano knyga.