Marius Burokas. Išmokau nebūti: eilėraščiai. – Tyto alba, 2011. – 77, [3] p.

Tai trečioji Mariaus Buroko poezijos knyga, 2011 metais autoriui pelniusi Jaunojo jotvingio premiją. Skaitytoją ji sudomins dviprasmybe: ar rinkinio pavadinimu konstatuojamas pozityvus ir ilgai siektas rezultatas, ar diena iš dienos besikartojanti drąsos būti stoka (kuomet ir lieka tik nebūti)? Kodėl apskritai laimingas žmogus turėtų norėti išmokti nebūti? Iš baimės galbūt. Supratus, „kad viskas tik retės: / apsilankymai / apkabinimai / dantys ir plaukai – […] // – tačiau visada sugraibysi / grumbančiais pirštais // užmaršties užtrauktuką“ (p. 52, „Rūkas“). Šis išganingo – užmaršties – užtrauktuko motyvas tekste kartojasi, o eilių kalbančiojo išgyvenamos baimės mastas – lemiantis knygos nuotaiką („Užkeikiau, / Bijojau“, p. 18), baimė visuotinė: „Kaip nusinuodyti savimi? / Prageriama sąžine. Jos košmarais. / […] Surūdijusia sąžine. Jos košmarais. / Baime visų. Visada. / Visada“ (p. 42).

Poetas prikelia žavių, veik pamirštų žodžių: „Raugerškiai dega / tarp antkapių žiauberių (p. 61, „Žydų kapinės. Zarasai“), meistriškai žongliruoja saviironija („sėdžiu šalia / myliu visus // geras / kaip besiraukant / atplėšiamas pleistras“, p. 30). Jo alter ego nesvetimas išdidumas: „Aš niekada nebuvau taip prispirtas prie realybės tvoros, kad pripažinčiau esąs niekam tikęs“ (p. 71, „Trys raudonos saulės patekėjimai“). Tai miesto patirtimis alsuojanti poezija, į miestą kreipiamasi („namo, / mieste, namo, / parvesk“, p. 73), būtent mieste išmokstama nebūti: „Miesto sienos / Nebelaužė nagų // Nenusibrozdinau į akmenį / Nebenusimušiau / Nė piršto // Puikiai išmokau / Nebūti“ (p. 53, „Punktyras buvimų“). Norėtųsi reziumuoti, kad Burokas – miesto poetas. Bet šitai nebūtų tikslu – subtilių gamtos motyvų jo kūryboje nė kiek ne mažiau nei urbanistinių: „Mes eidavome per pievą, kurioje bitės seniai pametė galvas“ (p. 72, „Trys raudonos saulės patekėjimai“); „Virš galvos retai megzti debesys“ (p. 67, „Kalbėjom apie tai“). Ir persergėjimų ne mažiau: „Atsargiai, / čia šaka, šaka ant viso / gyvenimo, o toliau kaip visada / upė arba tarpeklis / arba akmenys dulkėta atšlaite / atriedantys - - - (p. 26).

Negatyvių patirčių deklaravimo rinkinyje esama tikrai labai daug. Tačiau skaitymą paįvairina (ir pagerina) išmanus knygos dizainas, preciziškas ir ne iškart perprantamas. Pirmame knygos epigrafe (jų yra du) cituojamas Alasdairas Gray. „Knygoje per daug pokalbių ir dvasininkų, pernelyg daug astmos, nusivylimų, šešėlio; trūksta kaimiško peizažo, širdingų moterų, doro darbo“, – priekaištaujama, jog per daug astmos, nusivylimų. Ką gi, norisi nepraleisti progos nusiskųsti (ir pajuokauti), jog Buroko knygoje – per daug spjaudomasi. „Drumstas paviršius / Išspjauna / […] Ne tas / Net tas / Kuris dabartinis / […] Persigandęs / Lietaus apspjauta nugara“ (p. 9, „Weirdrodis“); „Skaldžiau malkas / Šalia sutrūnijusių avilių / […] Tuščios / Bites išspjaudžiusios angos // Kažkada perspjoviau / Jų likimą“ (p. 18); „Iš pradžių reikia labai ilgai spjaudyt ant žemės“ (p. 69, „Skruzdėlyno statybos instrukcija“) ir kt. Antra, per daug nusivylimų. „Esu tik betonas / […] Mažas pliušinis niekas“ (p. 44) ir t. t. Metų laikų, – pakankamai: „Aidi ir apleista / Rugpjūčio patiltė“ (p. 54). „Nemačiau šiemet rudenio / Gyvai“ (p. 57). „Galėčiau aprašyti / tik kriaušę ant sniego“ (p. 60).

Į akis krinta griežtas knygos turinys. Penkios rinkinio dalys yra rėmuose, tarp eilėraščių „Weirdrodis“ ir „Requiem“. Formaliai – tai maloniai atsveria knygos žanrinį dvilypumą (vyrauja eilėraščiai verlibro forma, bet yra ir eilėraščių proza), ir pradžioje suteikia vientisumo ir kruopštumo, pabaigoje, deja, – fetišizuotos struktūros įspūdį; užbaigai stinga svorio. Daug eilėraščių – su dedikacijomis (bičiuliui kurmiui; katei; Remiui ir t. t.), kurios turi šalutinį poveikį: skaitytojas paprasčiausiai jaučiasi pašalinis (o knygos viršelis žvelgimo pro rakto skylutę įspūdį tik sustiprina). Šis autobiografinių poteksčių dominavimas gali būti ir akstinas skaityti, ir atidėti knygą į šalį. Nelygu, kam. (Be to, jei taip kontekstualiai (tik draugams) rašyta sąmoningai, kyla klausimas, ar ne per didelis tokiu atveju knygos tiražas.)

Reikšmės kinta, net veidrodis nebėra veidą rodantis objektas, todėl, įterpus naują raidę, tenka vadinti jį weirdrodžiu. Šiame kontekste svarbiausias manevras, kurį autorius atlieka – fiksavimas. „Miestas kaip stop kadras / Sustingę visi galvojimai: // Į žalius nieko tunelius / Išeina moterys / Mūsų“ (p. 24). Mat būta taip atsargiai ir taip bijant („Drąsa, / Drąsa, / Kurios neturiu“ (p. 16); „Gerai būtų / Jei drąsa / Pagaliau mus išskrostų“ (p. 20), kad be įrodymų – jautrios juostos – neįtikėtum, kad apskritai pabuvota („net paspringt / neduota - // jautri juostelė // - jau / nufilmuota“, p. 77, „Requiem“). Tai moderni savęs išgyvenimo poezija, pastanga pačiam ir kvietimas kitiems – palikti bent „truputį sulėtintą / savo gyvenimo juostą“ (p. 31). Ir ne, čia turime reikalo ne su rakto skylute; čia greičiau autoriaus žvelgiama į mus, – pro kino kameros akutę.